-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Vienas žmogus mano gyvenime kasdien suteikia vilties, jog pasaulis gal ir nėra toks blogas“, – sako G. Burkaitė.
Kas tas žmogus – galime tik spėlioti. Bet jo veido struktūra ar tiesiog apranga, įvaizdis įkvepia Gabrielę kasdien imti pieštuką į rankas. Tas žmogus daugybę kartų pateko į gimnazistės mokyklinius kūrinius, jis puošia ir „Sidabrinio Nevėžio“ almanachą, o visa jaunosios kūrėjos eskizų knygelė pripildyta jo atvaizdų.
„Man patinka analizuoti žmonių veidus. Jau daugiau nei metus piešiu tik vieną žmogų ir man nenusibosta. Kai tik jį pamatau, labiausiai norisi piešti, kurti. Idėjos spragsi galvoje kaip junginėjami televizijos kanalai“, – šypsosi G. Burkaitė.
G. Burkaitės pažinties su daile istorija nėra neįprasta. Viskas prasidėjo dar pradinės mokyklos suole. Matyt, įtakos turėjo ir puikūs genai – senelis iš mamos pusės buvo puikus menininkas.
„Kaip ir kiekvienas vaikas popieriuje pradėjau peizoti bet ką. Mokytoja pastebėjo, kad galėčiau geriau“, – pasakoja Gabrielė.
Anot G. Burkaitės, baltas pavydas kyla, kai kitas padaro ką nors geriau už tave. Tad ji pradėjo konkuruoti su viena bendraklase, kuri gražiau nupieš. Nuo to laiko Gabrielė sutelkė į piešimą visą dėmesį – tyrinėjo žmogaus proporcijas, bandė nesusikoncentruoti ties vienu stiliumi ir tiesiog piešė.
Augantis noras padaryti kaip galima geriau, kūrybinis susitelkimas ir ėjimas iš komforto zonos atsipirko.
„Dailės mokytoja niekada neleisdavo laikytis vieno stiliaus. Ji kartojo: „Jei atrandi stilių, padėk jį į stalčių ir bandyk ieškoti kito.“ Tuo metu nesupratau, ką ji sakė, bet dabar pagalvojus, be šių žodžių nebūtų tobulėjimo“, – mano pašnekovė.
Superherojus kaip iš filmo: garbanotais, vešliais plaukais, skvarbaus žvilgsnio daugybę kartų pateko į Gabrielės mokyklinius kūrinius, jis puošia ir „Sidabrinio Nevėžio“ almanachą, o visa jaunosios kūrėjos eskizų knygelė pripildyta jo atvaizdų. Asmeninio archyvo nuotraukos
Kūryba padeda G. Burkaitei atitrūkti nuo realybės. Tuo metu susitelkia ne tik į piešimą, bet ir į tai, ką piešia. Lengviausia popieriuje atspindėti, kas patinka, ką tiesiog dievina.
O dalijimasis kūryba su kitais dar ir prideda daugiau pasitikėjimo savimi.
„Gera, jei kas nors pastebi mano darbus ar net pasako, jog tai juos įkvėpė kurti. Kur dabar esu su savąja kūryba, aš labai patogiai jaučiuosi. Dar neturėjau tokio kūrybingo etapo“, – svarsto pašnekovė.
Šis kūrybiškas etapas pažymėtas ne vienu diplomu, medaliu ar apdovanojimu. Vienas tokių – „Sidabrinio Nevėžio“ Metų iliustruotojos statulėlė, kurią kūrė stiklo meno virtuozas Remigijus Kriukas. Gabrielei ją įteikė panevėžietė menininkė Indrė Stulgaitė-Kriukienė.
G. Burkaitė atvira: ji tikrai nesitikėjo būti išrinkta geriausia iš tokio būrio talentingų jaunųjų kūrėjų.
„Tuo metu labai skubėjau išvykti, o mokytojos vis sakė: „Lauk, lauk, čia labai svarbu.“ Kuo labiau renginys ėjo į pabaigą, tuo labiau man kilo stresas, nes galvojau tik apie laiką. Kai pakvietė ant scenos, viskas tuo metu tiesiog sustojo“, – užplūdusias emocijas pamena jaunoji kūrėja.
Gabrielė juokiasi nė nesupratusi, kas vyksta, kol nulipo nuo scenos ir visi pažįstami pradėjo ją sveikinti.
„Labiau kuriu savo malonumui. Niekada nesiekiau nei statulėlių, nei diplomų. Užuot konkuravusi, geriau suteiksiu žmogui emociją. Žinau, jei jaunesnė „aš“ šitai išgirstų, labai supyktų“, – juokiasi G. Burkaitė.
G. Burkaitė pastebi, kad kuo toliau, tuo labiau ji linksta į perfekcionizmą. Jei kitiems atrodo, kad jos kūrinyje viskas gerai, pati visada mato, jog kas nors vis tiek netinka. Viskas pagal Gabrielę turi būti tobula.
Kiekvienas piešinys jai turi ypatingą reikšmę.
„Nėra taip, jog susitelkiu į vieną idėją. Visgi dauguma žmonių, kuriuos piešiu, turi garbanotus plaukus. Sakyčiau, tai – vienas iš mano braižų. Veiduose, dažniausiai ant nosies, uždedu brūkšnius, darbų linijos nėra švarios. Atrodo, lyg tai būtų eskizas, kiek netvarkingai“, – pasakoja jaunoji kūrėja.
Piešiniuose – daug linijų, kurios eina viena per kitą. Tai, anot Gabrielės, nusako nestabilumo jausmą, lyg susijaudinimą.
„Bet kartu tai parodo ir pasitikėjimą ranka. Tiesiog leidžiu mintims lietis ant popieriaus“, – kalba kūrėja.
Atidžiai žiūrint į G. Burkaitės darbus, galima pastebėti ir jos pačios nuotaiką.
„Jei tuo metu man buvo sunkus laikas ar nekokia nuotaika, matysis iš spalvų, darbo braižo. Jei piešiu žmones, tada iš jų išraiškos matosi mano pačios emocijos“, – kūrybinius užkulisius atskleidžia G. Burkaitė.
Asmeninio archyvo nuotraukos
Vaikystėje G. Burkaitė buvusi labai judri. Bet tik šalia tų, su kuriais jautėsi jaukiai. Pasaulis kaip ir visiems vaikams atrodė spalvotas, ryškus ir ugdė vaizduotę.
Dabar ją kursto vaizdo žaidimai.
Tik jiems šiuo metu kiek trūksta laiko, nes jį suryja mokslai, ruošimasis abitūros egzaminams.
Gabrielė nori kuo geriau pasiruošti kitam gyvenimo etapui – svajoja apie dizaino arba architektūros studijas.
„Baigusi studijas norėčiau įsitvirtinti Anglijoje, ten darbuotis ir dar įkurti savo jaukią kavinę“, – prasitaria kūrybingoji panevėžietė.
