-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
P. Pikasas šėlo su kiekviena nauja moterimi, kuri tik pasirodydavo jo akiratyje.
Jis turėjo dvi žmonas, aibę meilužių ir daugybę trumpalaikių santykių. Ir visa tai jį įkvėpė kurti.
P. Pikasas sukūrė per 20 tūkst. paveikslų, atspaudų, skulptūrų, keramikos gaminių, teatro kostiumų. Keletas jo paveikslų vertinami kaip brangiausi pasaulyje.
Daug P. Pikaso darbų išliko, o legenda apie jį gyvuoja iki šiol.
Pablas Ruizas gimė Malagoje, Ispanijoje, 1881 m. Jo tėvas Donas Chosė Ruizas Blasko taip pat buvo dailininkas, piešęs natūralistinius paukščių atvaizdus ir dėstęs amatų mokykloje. Šeimos galva mokė sūnų dailės nuo septynerių metų.
Mama Marija Pikaso Lopes buvo labai svarbi Pablo gyvenime – ypač tada, kai ėmė ryškėti jaunojo menininko talentas. Jos tvirtumas, ryžtas, meilė literatūrai ir teatrui paliko ryškų pėdsaką tapytojo asmenybėje.
P. Pikaso gebėjimas piešti pradėjo reikštis anksti, ir sūnus pranoko tėvą. Pirmąją parodą, padedamas tėvo, Pablas surengė, kai jam buvo vos trylika.
1895-aisiais šeimą sukrėtė tragedija. Nuo difterijos mirė P. Pikaso septynmetė sesuo Končita. Po jos mirties šeima išsikraustė į Barseloną, kur tėvas ėmė dėstyti vaizduojamosios dailės akademijoje. Jis įtikino šios įstaigos vadovus leisti sūnui laikyti egzaminus, kad būtų priimtas į pažengusiųjų klasę. Tokiems egzaminams mokiniai dažnai ruošdavosi apie mėnesį, bet P. Pikasas išlaikė juos per savaitę ir buvo priimtas.
Tėvai tikėjosi, kad sūnus sulauks pripažinimo kaip akademinis tapytojas. P. Pikaso sėkmė Ispanijoje atrodė užtikrinta – 1897 metais jo paveikslas „Mokslas ir labdara“ Madrido dailės parodoje gavo garbingą apdovanojimą.
Šešiolikmetį P. Pikasą tėvas nutarė išsiųsti į Madrido San Fernando karališkąją akademiją – garsiausią šalies meno mokyklą.
Tačiau Pablui nepatiko griežta tvarka, tad jis nustojo lankyti paskaitas. Manydamas, kad mokslai akademijoje tėra kvailas užsiėmimas, vis daugiau laiko praleisdavo rašydamas apie gyvenimą ir lankydamasis bohemiškose kavinėse, viešnamiuose ar Prado muziejuje, kur susižavėjo ispanų tapyba.
1898-ųjų pavasarį P. Pikasas susirgo ir didžiąją tų metų dalį praleido sveikdamas Katalonijos kaime Horta de Ebro. Į Barseloną Pablas grįžo pasikeitęs: priaugo svorio, išmoko gyventi savarankiškai, kalbėjo kataloniškai. O svarbiausia – nusprendė nutraukti mokslus meno mokykloje. Šeimos lūkesčiai dėl jo ateities, atrodė, subliūško.
Pablas ėmė teikti pirmenybę motinos pavardei ir ant savo kūrinių dažniausiai pasirašydavo: P. R. Pikasas. 1901 metų pabaigoje jis atsisakė Ruizo pavardės.
Pablo Pikaso pirmąja mūza vadinama Fernanda Olivjė, įkvėpusi daugybę menininko kūrinių. Bohemiška moteris labai greitai tapo ir jo meiluže.
P. Pikasas laiką leido Barselonoje tarp katalonų menininkų ir rašytojų, kurių žvilgsniai buvo nukreipti į Paryžių. Norėdamas savo akimis pamatyti ir pats patirti meno ir kultūros lopšį, P. Pikasas kartu su savo studijos draugu Karlu Kasagemasu išvyko užkariauti, jei ne Prancūzijos sostinės, tai bent Monmartrą.
Vienas iš pagrindinių P. Pikaso meninių atradimų toje kelionėje buvo spalvos – ne niūrios ispanų paletės, bet gaivios.
Anglimi, pastele, akvarele ir aliejiniais dažais P. Pikasas fiksavo gyvenimą Prancūzijos sostinėje.
Tuo metu dailininkas gyveno labai skurdžiai ir dažnai neturėdavo kuo pasišildyti kambarį.
Vos po dviejų mėnesių P. Pikasas kartu su K. Kasagemasu grįžo į Ispaniją. Mat Pablo draugas buvo nusivylęs dėl nepavykusio meilės romano.
P. Pikasas išvyko į Madridą. Ten dirbo meno redaktoriumi naujame žurnale „Arte Joven“. Būtent tuo metu jis ėmė pasirašinėti Pikaso pavarde.
K. Kasagemasas grįžo į Paryžių, bandė nušauti mylimą moterį, bet nugręžė ginklą į save.
Bičiulio savižudybė P. Pikasą labai paveikė. Jis ne tik prarado ištikimą draugą, bet ir jautė kaltę.
Tai atsispindėjo ir kūryboje. Per kelis mėnesius P. Pikasas sukūrė du K. Kasagemaso mirties portretus, taip pat dvi laidotuvių scenas, o 1903-iaisiais bičiulis pasirodė mįslingame paveiksle „La Vie“.
Nuo 1901-ųjų iki 1904-ųjų vidurio, kai P. Pikaso paveiksluose vyravo mėlyna spalva, menininkas keliavo pirmyn ir atgal – iš Barselonos į Paryžių, o iš jo vėl grįždavo į Ispaniją.
1905 m. P. Pikasas tapo Leo ir Gertrudos Steinų – amerikiečių meno kolekcininkų – favoritu, nutapė Gertrudos Stein ir jos sūnėno portretus. Jos salone Pablas susipažino su Henriu Matisu, kuris vėliau tapo jo viso gyvenimo draugu ir konkurentu.
P. Pikaso darbai dažnai skirstomi į periodus. Nors dėl to žinovai kartai ginčijasi, paprastai laikoma, kad buvo penki periodai: mėlynasis, rausvasis, Afrikos įkvėptas, analitinis kubizmas ir sintetinis kubizmas.
Mėlynajame periode vyravo niūrūs paveikslai, melsvi ir melsvai žalsvai atspalviai, beveik nemaišant kitų spalvų. Kada periodas tiksliai prasidėjo, nėra žinoma, tačiau veikiausiai tai buvo 1901 metų pavasarį Ispanijoje arba po pusmečio – Paryžiuje. Tada menininkas dažnai piešė pavargusias, iškankintas motinas su vaikais, melancholiškus vaizdus su prostitutėmis bei elgetomis.
Nors P. Pikasas gyveno Prancūzijoje, į ispanų Pilietinį karą 1936 metais reagavo labai emocionalia serija paveikslų, tokių kaip „Svajonė“ ar „Franco melas“. Kulminacinį tašką pasiekė didžiulėje freskoje „Gernika“.
Tai – vienas žinomiausių jo kūrinių, daugelio meno kritikų laikomas kaip judriausias ir galingiausias antikarinis paveikslas dailės istorijoje.
P. Pikaso kūrybos energija niekada neišblėso. Gyvendamas Prancūzijos pietuose, jis toliau tapė, kūrė keramikos gaminius.
Taip pat sukūrė maketą didelei 15 metrų aukščio lauko skulptūrai Čikagoje. Dabar šis darbas žinomas kaip „Čikagos Pikasas“. Iki šiol spėliojama, ką vaizduoja ši skulptūra. Tai gali būti paukštis, arklys, moteris arba visiškai abstrakti figūra. Ji atidengta 1967 metais. P. Pikasas atsisakė priimti užmokestį – 100 tūkst. dolerių – ir pinigus paaukojo miesto žmonėms.
Tarptautinę šlovę jis užsitarnavo pokariu didelėmis parodomis Londone, Venecijoje, Paryžiuje, Tokijuje, Lione, Romoje, Milane.
1957 metais retrospektyva Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejuje, sulaukė didžiulio dėmesio – vos per pirmąjį mėnesį joje apsilankė daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Ši paroda išgarsino P. Pikaso vardą. Muziejai, privatūs kolekcininkai Amerikoje, Europoje ir Japonijoje ėmė lenktyniauti dėl jo kūrinių.
P. Pikasas buvo vedęs du kartus, bet turėjo daugybę meilužių. Pirmoji jo žmona – rusų balerina Olga Chochlova (nuotrauka dešinėje). Antroji – Žaklina Rok.
P. Pikaso santykiai su moterimis buvo sudėtingi – jas gerbė arba niekino. Ir paprastai palaikė romantiškus ryšius su keliomis vienu metu.
P. Pikasas buvo vedęs du kartus ir turėjo daugybę meilužių, todėl galima teigti, kad jo seksualumas skatino kūrybiškumą.
1900 metais Paryžiuje Pablas susipažino su modeliu Germaine Gargalo Florentin. Išties gražuolė buvo jo draugo katalono Karlo Kasagemaso mergina. Būtent dėl jos vaikinas nusižudė 1901-ųjų vasarį. Tų pačių metų gegužę P. Pikasas pradėjo susitikinėti su Germaine. Visgi vėliau ji ištekėjo už R. Pikaso draugo Ramono Pichoto.
1904 m. pavasarį P. Pikasas galiausiai ryžosi visam laikui persikelti į Paryžių. Keitėsi ne tik jo tapymo stilius, bet ir asmenybė. Tam įtakos turėjo metų pabaigoje sutikta meilė – Fernande Olivier. Bohemiška moteris labai greitai tapo menininko mūza ir meiluže.
F. Olivier buvo prancūzų menininkė ir modelis. Ji įkvėpė P. Pikaso rausvojo laikotarpio darbus ir ankstyvuosius kubizmo paveikslus bei skulptūras.
Jų audringi santykiai tęsėsi septynerius metus ir nutrūko 1911-aisiais. Po dvidešimties metų moteris parašė atsiminimus apie bendrą gyvenimą su P. Pikasu. Šis, tuo metu jau gana garsus menininkas, sumokėjo jai nemažus pinigus, kad memuarai nebūtų išleisti, kol abu nemirs.
1911 metų rudenį P. Pikasas įsižiūrėjo Evą Gouel, dar žinomą kaip Marcele Humbert. Tiesa, tuo metu menininkas dar gyveno su F. Olivier.
Savo meilę Evai jis išreiškė kubizmo paveiksle „Moteris su gitara“ („Ma Jolie“). E. Gouel mirė nuo tuberkuliozės, sulaukusi vos 30-ies.
Paskutiniais E. Gouel gyvenimo mėnesiais P. Pikaso akiratyje pasirodė Gabi Depere. Juodu apsupusi romantika buvo didelė paslaptis, kurią Pablas ir Gabi saugojo visą gyvenimą.
Mergina buvo Paryžiaus kabareto dainininkė ir šokėja.
Atrodo, kad Gabi ir Pablas kartu leido laiką Pietų Prancūzijoje. Jų meilės lizdelis galėjo būti menininko Herberto Lespinaso, vėliau tapusio Gabi sutuoktiniu, namai Sen Tropeze.
Gabi romanas su P. Pikasu išaiškėjo tik po jos vyro mirties 1972 metais, kai dukterėčia nusprendė parduoti paveikslus, koliažus ir piešinius iš savo kolekcijos. Remiantis kūrinių tema, yra įrodymų, kad P. Pikasas paprašė Gabi rankos, bet ji atsisakė tekėti.
P. Pikasas mažiausiai šešis mėnesius palaikė santykius su 20-mete Emilene Geslot, dar vadinta Pâquerette (liet. Saulutė). Ji dirbo aktore ir modeliu. Poros santykiai buvo aptarti Gertrudos Stein atsiminimuose: „Pikasas visada ateidavo į namus ir atsivesdavo Pâquerette. Ši mergaitė buvo labai maloni.“
Po to, kai G. Depere atsisakė tekėti už P. Pikaso, jis beprotiškai įsimylėjo tapytoją Irene Lagut. Prieš susitikimą su Pikasu, I. Lagut buvo pagrobęs ir Maskvoje laikė Rusijos didysis kunigaikštis. P. Pikasas su draugu sukurpė planą, pagrobė ją ir nuvežė į vilą Paryžiaus priemiestyje.
I. Lagut pabėgo, bet po savaitės noriai grįžo.
I. Lagut ir P. Pikaso romanas tęsėsi nuo 1916-ųjų pavasario iki metų pabaigos, kai jie nusprendė susituokti. Tačiau galop I. Lagut spjovė į dailininką ir nusprendė grįžti pas ankstesnį meilužį.
Buvusi pora vėl užmezgė ryšius po metų, 1923-iaisiais, ir mylimoji tapo jo paveikslo „Įsimylėjėliai“ mūza.
P. Pikasas niekada nenutraukė meilės romanų. Jam buvo 62-eji, kai kavinėje sutiko meno studentę, vos 22-ejų Fransuazą Gilo. Jiedu susilaukė dviejų vaikų. F. Gilo šį pasaulį paliko praėjusiais metais.
Dar viena ryški P. Pikaso gyvenimo moteris – Olga Chochlova – rusų baleto šokėja. Su Pablu ji susipažino šokdama balete, kuriam menininkas kūrė kostiumus ir dekoracijas. O. Chochlova atvedė P. Pikasą į aukštuomenės gyvenimą.
O. Chochlova ryžosi palikti baletą ir su meilužiu apsigyveno Barselonoje, vėliau persikėlė į Paryžių. Jie susituokė 1918-aisiais. Jai tuo metu buvo 26, o P. Pikasui – 36 metai.
Nors santuoka truko dešimtmetį, tačiau jų santykiai ėmė byrėti po sūnaus Paulo gimimo. Būtent tada P. Pikasas atnaujino santykius su kitomis moterimis.
Olga pateikė skyrybų prašymą ir persikėlė gyventi į Pietų Prancūziją, tačiau P. Pikasas atsisakė lygiomis dalimis su ja pasidalinti turtą, todėl ji liko teisėta menininko žmona, kol mirė nuo vėžio 1955-aisiais.
Sūnus Paulo užaugęs tapo motociklų lenktynininku ir savo tėvo vairuotoju.
1927-aisiais 17-metė Mari Teresa Walter iš Ispanijos susipažino su 46-erių P. Pikasu.
Tai ji įkvėpė menininkui „Vollard“ siuitą – neoklasikinių ofortų rinkinį.
Visgi jų santykiai nutrūko, kai donžuanas P. Pikasas susitiko su Dora Maar – prancūzų fotografe, tapytoja ir poete. Šioji maždaug septynerius metus buvo tapytojo mūza. Ji fotografavo P. Pikasą dirbantį savo studijoje, dokumentavo, kaip jis kuria garsųjį antikarinį paveikslą „Gernika“.
Vis dėlto P. Pikasas negerbė D. Maar ir vis priešino ją su M. T. Valter. Abi moterys nuožmiai konkuravo dėl tapytojo meilės.
P. Pikaso paveiksle „Verkianti moteris“ vaizduojama būtent D. Maar. Jų romanas baigėsi 1943 metais. D. Maar patyrė nervų priepuolį, vėliau tapo atsiskyrėle.
P. Pikasas nenutraukė meilės romanų. Jam buvo 62-eji, kai kavinėje sutiko meno studentę, vos 22-ejų Fransua Gilot.
Nors menininkas tuo metu buvo vedęs Olgą Chochlovą, ir jam, ir merginai tai nebuvo kliūtis. Iš pradžių jie laikė savo santykius paslaptyje, bet po kelerių metų F. Gilot apsigyveno su P. Pikasu ir susilaukė dviejų vaikų – Klodo ir Palomos.
Visgi 1953 metais Fransua pavargo nuo P. Pikaso prievartos, neištikimybės, ūmaus būdo ir paliko jį. Po vienuolikos metų ji parašė knygą apie savo gyvenimą su P. Pikasu. 1970-aisiais moteris ištekėjo už amerikiečių gydytojo ir medicinos tyrinėtojo Džono Salko, kuris sukūrė pirmąją sėkmingą vakciną nuo poliomielito.
Nuožmios kovos dėl tapytojo meilės virė tarp dviejų moterų – jaunutės merginos Mari Terezos Valter ir prancūzų menininkės Doros Maar.
P. Pikasui buvo jau 79-eri, kai susipažino su 34-erių Žaklina Madoros. Ji tapo menininko antrąja žmona.
P. Pikasas jautėsi jos įkvėptas – per vienerius metus nutapė daugiau nei 70 savo žmonos portretų.
Žaklina buvo vienintelė moteris, kurią jis piešė pastaruosius 17 savo gyvenimo metų.
Kai P. Pikasas mirė, Žaklina neleido jo vaikams Palomai ir Klodui dalyvauti laidotuvėse. Mat vyras paliko ją po to, kai vaikų motina F. Gilot išleido knygą „Gyvenimas su Pikasu“.
1986 metais Žaklina nusišovė pilyje Prancūzijos Rivjeroje, kurioje jiedu gyveno su P. Pikasu iki jo mirties.
Pagal užsienio spaudą parengė Reda OSTEIKAITĖ
