-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vyresnio amžiaus panevėžiečiai dar prisimena dabartinėje A. Jakšto gatvėje prie Nevėžio stūksojusį Stalino paminklą. Pastatytas ir iškilmingai atidengtas jis 1952 metais.
Iš senų Panevėžio laikraščių galima sužinoti, kad tų metų lapkričio mėnesį, revoliucijos švenčių išvakarėse „prie mylimo vado monumento įvyko miesto darbo žmonių mitingas“, kurio dalyviai neva „su ypatinga meile kalbėjo apie liaudies laimės kūrėją didįjį Staliną ir išreiškė pasiryžimą atiduoti visas jėgas komunizmo pastatymo reikalui“.
Bet neilgai besitęsė „visų tautų vado“ šlovė – netrukus po mirties jis buvo pasmerktas, o jo garbinimo objektai griaunami ir lyginami su žeme.
Ir Panevėžyje Stalino statula griuvo 1961 metais.
Aštuntą dešimtį įpusėjęs panevėžietis Jonas dar atsimena tą paminklą – vaikystėje dažnai netoli jo, Nevėžio pakrantėje su draugais žaisdavo, meškeriodavo.
Tik kai jau ūgtelėjo, paminklo nebeliko.
Jonas mena, kaip kartą vakare, kieme susėdę vyrai – jo tėvas su kaimynais, kalbėjosi, jog atsirado galimybė papildomai pinigo užsidirbti.
„Valdžia ieško žmonių Stalino paminklui nugriauti, sako, neblogai sumokės. Gal imkimės?“, – svarstė vyrai.
Vienas tuoj ir sprendimą pasiūlė: „Sunku nebus, virvę ant kaklo, kitą – per pusiau ir visi sukibę nutrauksim“.
Kilus klausimui, kur reiks tą nuo aukšto postamento nutemptą Staliną dėti, šmaikštesnis greit rado atsakymą: „Nuvoliosim į Nevėžį“.
Gal būtų taip ir padarę, tik kalbos apie buvusio dievuko griovėjų paieškas, greičiausiai, tik gandai.
Buvo kas tą stabą pastatė, atsirado ir kas jį nuvertė.
Kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, Stalino paminklą griovė sovietų kariškiai, o vietą aplinkui, kad niekas tuo metu nesimaišytų, prižiūrėjo saugumiečiai.
„1961 metų rudenį, rugsėjo ar spalio mėnesį, kai mokslo metai jau buvo prasidėję, kartą šalia buvusioje mokykloje buvo liepta per naktį palikti įjungtą elektrą – kad visi langai šviestų. Tuo metu taip apšviestoje aikštėje ir vertė paminklą. O nuverstą kariškiai išsivežė ir kur jį padėjo, nežinoma“, – pasakoja muziejininkas.
Stalino paminklas A. Jakšto g. XX a. 6 dešimtmetis. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.
Paminklas Stalinui stovėjo aikštėje tarp Panevėžio rajono vykdomojo komiteto (dabar rajono poliklinika) ir tuometės 4-osios vidurinės mokyklos (dabar – Raimundo Sargūno sporto gimnazija).
Tie pastatai taip pat turi savas istorijas.
Štai dabartinė rajono poliklinika statyta kaip administracinis pastatas – Panevėžio apskritis ilgai neturėjo savo veiklai pritaikytos vietos.
Tarpukary apskrities viršininkas dirbo Vasario 16-osios gatvėje, vėliau nuomojo patalpas Respublikos gatvėje Nr 34, ,,Rambyno“ viešbutyje.
Apskrities viršininkui ir administracijai skirtų rūmų statyba buvo vis atidėliojama.
„Iš pradžių planuota, kad statybos prasidės 1937 metais, vėliau, kad 1938-aisiais, bet gražioje Jakšto prospekto vietoje rūmai pradėti statyti tik 1939 metais. Rūmai turėjo būti didingi – čia planuota įkelti apskrities administracijos darbuotojus ir apskrities pavaldume esančias įstaigas“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Šis gražiausias A. Jakšto g. pastatas statytas pagal statybos inžinieriaus Petro Lelio projektą.
Garsus inžinierius, architektas gimė Skaistgiriuose, baigęs pradžios mokyklą įstojo į Panevėžio valstybinę gimnaziją, mokėsi Dotnuvos technikume, vėliau Prancūzijoje įgijęs statybos inžinieriaus ir architekto specialybes, grįžo į Panevėžį.
1937 metais P. Lelys pradėjo dirbti Panevėžio apskrities inžinieriumi ir dirbo iki lemtingųjų 1940-ųjų.
Vėliau, 1944-aisiais, pasitraukė į vakarus, gyveno Kanadoje.
Panevėžio apskrities savivaldybės rūmų projektas buvo vienas iš sėkmingiausių šio architekto darbų.
Ant Nevėžio kranto iškilusiuose erdviuose ir talpiuose rūmuose be apskrities viršininko administracijos dar turėjo įsikurti apskrities policijos vadas, apskrities agronomas, mokesčių inspekcija ir kitos įstaigos.
Deja, šiems planams nebuvo lemta tapti realybe. 1940 metų birželį, kai dar vyko pastato vidaus apdailos darbai, prasidėjo visai kiti laikai, atsirado kiti poreikiai ir rūpesčiai.
Netrukus naujajame pastate pradėjo kurtis sovietinės įstaigos, tačiau neilgam – netrukus jas perėmė vokiečiai.
Panevėžio rajono poliklinika A. Jakšto g. P. Židonio nuotr.
1941 metų lapkričio mėnesį naujuose rūmuose A. Jakšto prospekte įsikūrė Panevėžio apygardos komisaras Valteris Noimas – aukščiausias nacistinės Vokietijos pareigūnas Panevėžio mieste.
Bet taip pat neilgam.
Po kelių metų į Panevėžį ir naujuosius rūmus vėl sugrįžo sovietai.
Kaip sako muziejininkas, pagal 1944–1947 metų trobesių registracijos žurnalą, šiame name A. Jakšto prospekte veikė sovietų saugumas.
Vėliau, maždaug nuo 1950 metų rūmuose įsikūrė Panevėžio rajono vykdomasis komitetas.
Kunigo vardu sovietiniais laikais gatvė jau nebegalėjo būti vadinama, tad tais pačiais
1950-aisias prospektas pervadinamas Liepos 21-osios vardu, o po kurio laiko gatvei suteiktas Draugystės alėjos vardas.
Ir taip ji vadinta iki pat 1990 metų rugpjūčio 13 dienos, kai sugrąžintas senasis A. Jakšto, tiesa, jau nebe prospekto, o gatvės pavadinimas.
Gatvės veidas keitėsi. 1974 metais Panevėžio rajono vykdomajam komitetui persikėlus į naujas patalpas, A. Jakšto gatvėje įsikūrė Panevėžio rajono poliklinika. Dabartiniu metu šiame pastate taip pat yra medicinos įstaiga.
Dar vienas primirštas A.Jakšto gatvės akcentas – čia buvusios karių kapinės.
Kadangi čia pat buvo ligoninė, tai po 1944-ųjų ir vėliau toje ligoninėje mirę kariai ir buvo laidojami A. Jakšto prospekte.
Net paminklas jiems buvo pastatytas ir 1947 metais, Pergalės dienos proga iškilmingai atidengtas.
Paminklas, o vėliau ir karių palaikai iš tos vietos buvo iškeldinti į tuometinėje Andrianovo gatvėje (dabar Krekenavos g.) įrengtas sovietinių karių kapines. Žuvusių, mirusių karių palaikai į šias kapines buvo atkelti ir iš kitų vietų.
Vyresnysis muziejininkas D. Pilkauskas atkreipia dėmesį, jog A.Jakšto gatvė pavadinimą keitė net kelis kartus. Be to, ji buvo vadinama ir prospektu, ir alėja, ir gatve, ir net bulvaru.
„Kai 1933 birželio 14 dieną buvo išduotas leidimas žinomo panevėžiečio Petro Būtėno namo statybai, tuo metu toje vietoje buvo nurodomas adresas -„ Naujas bulvaras“, – sako muziejininkas.
Pastačius toje vietoje pirmąjį pastatą netrukus jų pradėjo rastis daugiau ir 1934 metų vasario 6 dienos Panevėžio miesto savivaldybės sprendimu naujai suprojektuota gatvė ir buvo pavadinama Adomo Jakšto prospektu.
Tuo metu šis žmogus – prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas – (1860- 1938) buvo žinomas, kaip vienas labiausiai išsilavinusių kunigų, visoje Lietuvoje populiarus poetas, literatūros kritikas, teologas, matematikas, visuomenės veikėjas, esperantininkas .
Jo vardu pavadindami gatvę panevėžiečiai šį žmogų pagerbė ir įamžino jo šiame mieste praleistus metus.
A. Jakšto prospektas 1937 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.
Iš tikrųjų, Panevėžys A.Jakšto gyvenime užėmė tik gana trumpą laiko tarpą. Daugiau jo gyventa, veikta, kurta visai kitose vietose.
Žinoma, kad 1888 metais baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Aleksandras Dambrauskas tų pačių metų birželio 29 dieną buvo įšventintas kunigu ir paskirtas kapelionu į Panevėžio realinę mokyklą – vėliau tapusia berniukų gimnazija.
D.Pilkauskas sako, jog tiksliai nežinoma, kur Panevėžyje tuomet apsigyveno naujasis kapelionas. Tik aišku, jog netoli mokyklos – Bajorų ar Stoties gatvėje.
Tačiau realinėje mokykloje kapelionas dirbo, tikybą dėstė neilgai – neįtikęs carinei valdžiai, mat ragino mokinius ne į cerkvę, o į katalikų bažnyčią eiti, iš Panevėžio buvo ištremtas.
Atlikęs paskirtą tremties bausmę ir parvažiavęs į Lietuvą kunigas A. Dambrauskas į Panevėžį nebegrįžo.
Vėliau jis buvo paskirtas Kauno kalėjimo kapelionu, kariuomenės nuodėmklausiu.
Paskui kurį laiką gyveno ir dirbo Peterburge, buvo dvasinės akademijos profesorius ir kartu su kitais asmenimis parengė lietuvių krikščionių demokratų sąjungos programą.
1906 metais grįžęs į Kauną dvasininkas įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją ir iki mirties jai vadovavo.
Tos draugijos tikslas buvo labai svarbus – leisti lietuviškas knygas ir laikraščius. Tuo metu pradėtas leisti ir kultūros, literatūros ir politikos žurnalas „Draugija“, o pats
A.Dambrauskas redagavo leidinį „Nedėldienio skaitymas“, žurnalus „Garnys“, „Ateitis“ ir kt.
Dabar, peržiūrint šio dvasininko kūrybinį palikimą stebina, kiek daug straipsnių yra parašęs, knygų išleidęs. Ir ne tik vienos paskirties – jis parašė ir knygą „Esperanto kalbos vadovėlis“, ir tokius leidinius kaip „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“, „Meno kūrybos problemos“, „Užgesę žiburiai: biografinių apybraižų rinkinys“, o taip pat ir „Naujos trigonometriškos sistemos“ ir pan.
Įdomu, kodėl Dambrausko pavardę turėjęs žmogus pasirinko slapyvardį Jakštas?
Pasirodo, Ukmergės apskrities Kuronių kaime, kuriame būsimasis kunigas gimė,
dauguma šeimų turėjo Dambrauskų pavardę, tad dažnos jos vadintos pravardėmis.
Aleksandro tėvai gyveno ant Jakštupio – pro šalį tekėjusio upelio kranto, tad ir buvo praminti Jakštais. Kaimynai žinodavo apie kokį Dambrauską eina kalba, paminėjus pravardę Jakštas.
Vėliau, jau pradėjęs rašyti, spausdintis A. Dambrauskas savo slapyvardžiu ir pasirinko jam įprastą pravardę – Jakštas.
Turėjo jis ir kitą slapyvardį – Druskius , o kartais pasirašydavo Kuroniečio vardu.
Bene gausiausiai šio autoriaus išleista poezijos – eilėraščių rinkinių. Savo kūrybinę biografiją jis ir pradėjo nuo poezijos. Dar besimokydamas kunigų seminarijoje sukuria pirmuosius lietuviškus posmus, o 1930 metais jau išleidžia „Lyriką“. Į šią knygą pateko visi jo eilėraščiai, išskyrus satyrinius, pasirašytus Druskiaus slapyvardžiu.
A.Jakšto eilėraščiai suprantami, pamėgti skaitytojų.
Išsilavinęs, apsišvietęs žmogaus A. Dambrauskas- A.Jakštas yra pateikęs ir pasaulėžiūros formulę.
Jis teigė, jog pasaulėžiūrą turėtų sudaryti tokios dalys – religija plius filosofija, plius mokslas.
Kurios nors vienos iš tų dalių trūkstant , žmogaus pasaulėžiūra bus nepilna ir duos iškreiptą tikrovės vaizdą.
Kaune A.Jakštas, kaip ir Maironis , gyveno Rotušės aikštėje ir buvo dažnas svečias Maironio namuose.
A. Dambrauskas-Jakštas mirė 1938 metais vasario 19 dieną.
Amžinojo poilsio prelatas atgulė Kauno arkikatedros bazilikos šventoriuje.
Antkapyje įrašyti jo paties pasirinkti žodžiai: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“.
Vis dėlto tokie žmonės kaip A.Jakštas ilgam po savęs palieka šviesos žymes. Garsiojo kunigo skleista šviesa ir dabar, vadinant gatvę jo vardu, nepamiršta Panevėžyje. Padedant muziejaus pateikiamai medžiagai galime sužinoti, kaip kadaise atrodė ši pagal Nevėžį vingiuojanti gatvė, turėjusi romantišką prospekto pavadinimą.
Sparčiai pradėjusi kurtis gatvė greitai tapo viena gražiausių vietų Panevėžyje – krantine pagal Nevėžį nusidriekusia iki apskrities ligoninės.
Tiesa, pradžioje čia būta ir nepatogumų.
Štai 1935 metais A.Jakšto prospektas turėjo tik žvyro takelį žmonėms vaikščioti, šaligatvio čia nebuvo. O tais pačiais metais pradėjus krantinę kloti velėna, – vežant ją ir kraunant kelkraščiuose, pėstieji tiesiog nebeturėjo kur praeiti.
Bet tie nesklandumai gana greitai išspręsti ir prospektas vis gražėjo. Pagal Nevėžį jis buvo apsodintas medeliais.
1937 metais A.Jakšto prospektas buvo išgristas cementinėmis plytomis, tais pačiais metais sutvarkius dešiniąją, o po poros metų ir kairiąją puses.
1939 metais sausio 23 dieną toje vietoje buvo pradėti Nevėžio upės tiesinimo darbai – iš pradžių supilamas pylimas, vėliau tvarkoma krantinės ir upės vaga.
Vyresnysis muziejininkas sako, kad prieškaryje A.Jakšto prospektas garsėjo savo gražiąja akacijų alėja.
Deja, visos akacijos per 1940 metų žiemą iššalo ir nuo tada jų grožio, kaip ir ramybės Lietuvoje, nebeliko.
