Tačiau vos po mėnesio krepšiniui suteikė antrą progą.
Ir rizika atsipirko su kaupu. Panevėžietis ne tik įgyvendino vaikystės svajonę žaisti apsivilkus gimtojo miesto komandos marškinėlius, už Lietuvos garbę kovoti pasaulio krepšinio čempionate, bet ir atrado savo mūzą.
Gyvenimas kartais būna tikras pokštininkas – G. Maldūno išrinktąja, o vėliau ir žmona tapo vieno didžiausių „Lietkabelio“ konkurentų – Vilniaus „Ryto“ šokėjų komandos narė Edita Navickaitė-Maldūnienė.
Krepšininko ir krepšinio šokėjos poros – gana įprastas derinys.
Sutuoktiniai šypsosi, kad ir nemažai jų draugų susipažino krepšinio aikštelėje, bet juos suvedė bendri pažįstami.
Nors išvaizdi Edita dėmesio niekada nestokojo, tačiau Gabas, kaip jį daugelis vadina, patraukė proto aštrumu, erudicija, humoro jausmu.
„Kai man pirmą kartą Gabrielius parašė, pamaniau, kad jis mane pastebėjo krepšinio aikštelėje ir kritau į akį. Bet buvo šiek tiek kitaip – mano draugė bendravo su Gabrieliaus draugu ir mus taip suvedė. Gabrielius mane papirko ir nustebino tuo, kad skaito knygas. Man tai buvo savotiškas ženklas, kad jame yra kažko daugiau nei krepšinis“, – prisipažino E. Navickaitė-Maldūnienė.
G. Maldūnas neslepia, kad jį pirmiausia pakerėjo Editos grožis, o vėliau pajuto, kad juodu sieja bendros vertybės, požiūris į gyvenimą, toks pat gyvenimo būdas.
Vos po kelių mėnesių pažinties G. Maldūnas pasirašė sutartį su Panevėžio „Lietkabeliu“, tad įsimylėjėliams teko gyventi ritmu Panevėžys – Vilnius.
„Kai pagaliau man pavyko, draugai nusipirko krepšinio klubo „Lietkabelis“ marškinėlius su mano numeriu. Jie džiaugėsi, kad bent vienas iš mūsų tą svajonę pasiekė.“
G. Maldūnas
„Nepakako to laiko, kurį galėjome skirti vienas kitam. Nusprendėme, kad aš persikelsiu gyventi į Panevėžį. Šokėjos karjera irgi turi amžiaus limitą. Supratau, kad dabar tas laikas su ja atsisveikinti“, – kalbėjo Edita.
Ir štai jau penkti metai, kai Maldūnai savo gyvenimą kuria Panevėžyje. Gabrieliui tai gimtasis miestas, o iš Palangos kilusiai Editai jį teko prisijaukinti.
Moteris sako, kad prieš atvykdama į Panevėžį girdėjusi įvairių nuomonių, kai kada ir ne visai teigiamų. Netrukus tie klaidingi įsitikinimai buvo kaip ranka nubraukti.
„Kuo daugiau pažinau žmonių, tuo labiau keitėsi požiūris į Panevėžį. Tai be galo gražus miestas su įdomiais gyventojais. O ir pats Panevėžys labai atsinaujinęs – aš mačiau tik jo gražiąją pusę“, – pasakoja buvusi šokėja.
Palikusi šokėjos karjerą, Edita netrukus atrado naujų horizontų.
Tiesa, atsisveikinus su sostine nereikėjo bent keisti pagrindinio darbo – Edita jau dešimtmetį dirba tarptautinėje informacinių technologijų įmonėje.
O laisvą laiką išnaudoja geriems darbams.
Anot E. Navickaitės-Maldūnienės, įvairi socialinė veikla jai niekuomet nebuvo svetima. Kartu su krepšininkais ir šokėjomis nuolat dalyvaudavo įvairiose socialinėse akcijose, tad atvykusi į Panevėžį įsitraukė į savanorystę.
Tuo metu prasidėjo koronaviruso pandemija, savanorių rankų kaip niekad reikėjo. Edita savanoriavo organizacijose „Stiprūs kartu“, Lietuvos Raudonasis Kryžius, o prieš pusmetį prisijungė prie projekto „Niekieno vaikai“. Šio projekto tikslas – kad nė vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas. Jeigu tėvai ar globėjai negali būti kartu su mažyliu gydymo įstaigoje, juos savotiškai pavaduoja savanoriai. Būti šalia sergančio vaiko ir stengtis kompensuoti motiniškos šilumos trūkumą psichologiškai sunku ir ne kiekvienas tam ryžtųsi. Tačiau Edita tikina, kad visi savanoriai tam yra puikiai parengiami.
„Buvimas su tokiais vaikais nereiškia, kad tau reikia imtis sprendimų, kurie nulems jų gyvenimą, negali kištis ir į gydymą, nes tam yra gydytojai, tėvai ar globėjai. Dažnai mes net negalime žinoti tos šeimos istorijos. Mūsų, kaip savanorių, tikslas – kad ligoninėse vaikai nesijaustų vieniši ir būtų atliepiami jų emociniai poreikiai“, – kalbėjo E. Navickaitė-Maldūnienė.
Tokia savanorystė, anot pašnekovės, nelengva patirtis, bet neįkainojama mokykla ir pačiai augti kaip asmenybei.
Tai, kas iš pradžių atrodė neįmanoma, pasirodo, yra įmanoma. Editai teko ligoninėse dienas leisti su trimis 2–14 metų vaikais, taip pat savanoriauti šeimos krizių centre.
„Tai savotiškas išbandymas, o kartu tokia patirtis padeda ir pačiai save pažinti. Kiekvieną kartą, kai tenka ligoninėje budėti prie vaiko, nežinai, ko laukti ir tikėtis. Gyvenime galbūt nesusidurtum su tokiomis sudėtingomis situacijomis, o čia aplinkybės pačios į jas pastato“, – kalbėjo savanorė.
Visas žmonos savanorystės iniciatyvas palaiko ir G. Maldūnas. Kartu su kitais krepšininkais jis taip pat dalyvauja įvairiose socialinėse akcijose. Ne tik per Kalėdas, bet ir kitomis progomis aplanko be tėvų globos likusius vaikus, kartu su jais valgo picas ir kalbasi apie gyvenimą.
Jis pats užaugo puikioje šeimoje, buvo aprūpintas viskuo – pradedant materialinėmis gėrybėmis ir baigiant tėvų meile bei dėmesiu, galėjo drąsiai siekti savo svajonių. Tačiau, pasak krepšininko, matantis, kad ne visi vaikai apdovanoti gyvenimo, todėl nori juos motyvuoti svajoti ir siekti šių svajonių.
„Kai matai, kokiomis sąlygomis auga kai kurie vaikai, supranti, kad tos motyvacijos, palaikymo jiems labai trūksta. Noriu juos paskatinti, parodyti, kad gyvenime nėra limitų ar ribų, visi galime pasiekti viską, svarbiausia daryti“, – tvirtina G. Maldūnas.
Gabrielius pasakoja gal nuo septynerių, kai pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, svajojęs tapti profesionaliu sportininku.
Ne visi jo treniruočių draugai šios svajonės pasiekė.
G. Maldūnas svarsto, kad lemiamą posūkį jo gyvenime turėjo atsiradusi galimybė būnant penkiolikos išvykti mokytis į Ameriką, Naująjį Hampšyrą. Ten buvo sudarytos visos sąlygos ir mokytis, ir siekti profesionalaus sportininko karjeros.
Universitete baigęs ekonomikos mokslus, panevėžietis galėjo likti Amerikoje, kur krepšininkai tikrai uždirba daugiau, bet visada norėjo sugrįžti į Lietuvą.
„Net ir išvykdamas už Atlanto žinojau, kad baigsiu mokslus ir grįšiu į gimtinę. Tas lietuviškas kraujas mane labai traukė, niekuomet nenorėjau krimsti emigranto duonos. Kitiems norisi bėgti iš Lietuvos, o man visuomet buvo atvirkščiai“, – teigė G. Maldūnas.
Tiesa, po septynerių metų, praleistų Amerikoje, talentingas sportininkas ne iš karto pasuko į Lietuvą – dar dvejus metus žaidė Ispanijos krepšinio klubuose.
„Po tų devynerių metų svetur labai norėjosi į Lietuvą ir pradėti sėslesnį gyvenimą“, – prisipažįsta aukštaūgis.
Sakoma, kad svajoti reikia drąsiai, nes svajonės ima ir išsipildo.
G. Maldūnas pasakoja vaikystėje su draugais niekuomet nepraleisdavę „Lietkabelio“ rungtynių. Tuo metu klubas žaisdavo Sporto rūmų salėje, o jie, dar būdami vaikai, svajodavo, kad vieną dieną užsivilks savo miesto komandos marškinėlius.
„Kai pagaliau man pavyko, draugai, su kuriais apie tai svajodavome, nusipirko krepšinio klubo „Lietkabelis“ marškinėlius su mano numeriu. Jie džiaugėsi, kad bent vienas iš mūsų tą svajonę pasiekė“, – pasakoja G. Maldūnas.
O šiemet aukštaūgis krepšininkas buvo pakviestas į Lietuvos rinktinę dalyvauti pasaulio krepšinio čempionate.
Gabrielius šypsosi: jeigu kas būtų pasakęs, kad vieną dieną žais Lietuvos rinktinėje, tikrai nebūtų patikėjęs. Vadinasi, niekada nėra per vėlu ar neįmanoma.
„Mano svajonė visuomet buvo su „Lietkabeliu“ iškovoti medalius. Pasipuošėme bronzos ir sidabro medaliais, bet, kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Vienais metais buvome labai arti čempionų titulo, bet pritrūko šiek tiek sėkmės. Manau, kad kada nors ant nugalėtojų pakylos pavyks užlipti ir mūsų miesto komandai“, – neabejoja vienas rezultatyviausių „Lietkabelio“ žaidėjų.
Svajoti neužtenka, dėl savo svajonės reikia ir labai daug dirbti. Tą gerai žino ir E. Navickaitė-Maldūnienė.
Nuo vaikystės šokusi Edita svajojo tapti „Ryto“ šokėjų komandos dalimi. Atvykusi studijuoti į Vilnių iš karto parašė tuometei šokėjų vadovei laišką.
„Sutapimas ar ne, bet tuo metu kaip tik labai trūko šokėjų. Atėjau į pirmą treniruotę tiesiog apsižiūrėti. Vadovė pasakė, kad turiu duomenis, bet reikia labai daug dirbti. Galbūt vieną dieną galėsiu šokti su ilgametėmis „Ryto“ šokėjomis. Tai mane motyvavo, daug dirbau ir atsidūriau aikštelėje. Kelerius metus buvau šios komandos vadove. Svarbiausia, sutikau daug žmonių, kurie mane skatino tobulėti ne tik kaip šokėjai, bet ir kaip asmenybei“, – pasakojo Edita.
Gabrielius ir Edita, abu gyvendami krepšinio pasaulyje, nesunkiai rado bendrą kalbą. Tiesa, pora pripažįsta, kad iš pradžių buvęs savotiškas interesų konfliktas. Edita „Ryto“ komandos šokėja buvo net trylika metų, natūralu, kad per tiek metų klubas jai tapo savotiškais antraisiais namais. Bet kai susipažino su Gabrieliumi, norėjosi palaikyti jį – „Ryto“ varžovą.
„Dabar, kai jau ketveri metai nebešoku, lengviau. Nors vis dar pereinamasis laikotarpis, bet kai žaidžia „Rytas“ ir „Lietkabelis“, palaikau vyrą“, – šypsosi E. Navickaitė-Maldūnienė.
Sutuoktinį ji lydi beveik į visas varžybas.
Gabrieliaus mūza tapusiai Editai labai svarbu palaikyti vyrą, jį motyvuoti.
Būti profesionalaus krepšininko žmona nėra lengva, nes visą šeimos gyvenimą tenka derinti prie vyro darbotvarkės. Visgi prie tokio gyvenimo būdo jie jau prisitaikę.
Kai turi laisvo laiko, sutuoktiniai labiausiai mėgsta šeimininkauti virtuvėje, išbandyti naujus receptus.
O vasarą, kai baigiasi krepšinio sezonas, leidžiasi į keliones.
Nors Lietuvoje aukštaūgį krepšininką dažnai atpažįsta, o vaikai nori nusifotografuoti, paprašyti autografo ar pakalbinti, toks dėmesys šeimos nevargina.
Kaip pažymi abu pašnekovai, Lietuvoje krepšinio sirgaliai tikrai nėra įkyrūs.
„Mūsų vasaros atostogos būna suplanuotos pusmetį į priekį. Tai vienintelis laikas metuose, kai mudu, kaip šeima, galime kur nors išvykti“, – sako sutuoktiniai.