G. Kartano nuotraukos

A. Šeronas: „Kol nebuvau dailininku, daug ko nežinojau“

„Gyvename tokiu prieštaringu laikotarpiu, kuris ateityje istoriškai bus neužmirštas dėl savo suvaržymų, ekonominių sunkmečių, per kuriuos auga kokios nors kitos sritys, iki tol buvusios prioritetų paraštėse.

Žmonės sąmoningai renkasi, pvz., žiūri žinias ar kuria savo žinią pasauliui. Norisi atsigręžti į tai, kas paprasta, bet ne banalu, o tikra ir aktualu“, – sako tapytojas Antanas Šeronas, Panevėžyje, „Galerijoje XX“ pristatęs parodą „Dėlionė“.

Meno pasaulyje A. Šeronas žinomas kaip išskirtinę spalvų pajautą turintis tapytojas. Iš pirmo žvilgsnio paprastai atrodantys paveikslai slepia savitą tamsos ir gyvenimiškos patirties grožį.

„Dėlionė“– labai plati sąvoka: jausmų dėlionė, patirčių dėlionė, politinė dėlionė, dėlionė kaip žaidimas ir dar daugybė interpretacijų. Kokia jūsiškė?

Dėlionė paties gyvenimo išraiškos istorijų – iš ten viskas ir susidėlioja. Tai, kas pačiam miela, malonu. O kas negražu – norisi paversti gražesniais dalykais, nei yra iš tikrųjų. Viskas tuo ir remiasi.

Kaip atsirado parodos idėja? Ar ji kilo iš asmeninių, ar labiau visuotinai išgyvenamų patirčių?

Labiau iš asmeninės patirties. Nes paprasčiausiai – kodėl aš turiu žiūrėti į kitus? Reikia nuo savęs pradėti. Mano patirtys įvairiausios – nuo gražaus vakaro iki įvairių niuansų. Objektus savo darbams pasiimu iš įvairių vietų – ir iš statybų, ir iš kur tik nori. Man visada turi kilti kokia nors asociacija.

Kokią žinutę skleidžia šioje parodoje eksponuojami darbai?

Kad visas grožis susijęs su paprastumu – nereikia šokti aukščiau bambos, reikia apsidairyti, kas šalia. Ir mažuose dalykuose galima daug gražių momentų rasti.

Ar esate labiau linkęs manyti, kad jūsų darbai privalo turėti aiškią bendrą mintį, ar labiau leidžiate žiūrovui susikurti savo žinutę?

Manau, kad kiekvienas žmogus kitoks, kiekvienas turi daug savo patirčių. Aš nenoriu primesti kitam savo tiesų. Kiekvienas gali tapybos lopinėlyje rasti ką nors savo.

Ar kiekvienas darbas parodoje yra tarsi tam tikra dėlionės detalė, ar jie visi skirtingi ir turi savitus gyvenimus bei savitą prasmę?

Aš visada pradedu kurti parodos kolekciją nuo kelių darbų ir tik paskui galvoju, kas tinka, kas netinka. Taip ir čia sudėliota. Tų darbų buvo dar gerokai daugiau – tiesiog pagal galeriją žiūrėjau, kas tiktų. Formato prasme, kolorito, kompozicijos, plastikos, idėjos koncepcijos. Man svarbiausia spalviniai dalykai. Ir kad būtų žmogui emocija – nėra emocijos, nėra meno. Viskas paprasta. Norėjau, kad žiūrovas iš parodos parsineštų gražių idėjų, minčių. Menas turi šviesti. Aišku, grožio sąvoka labai plati, bet aš žiūriu, kad būtų kuo aukštesnė tapybinė meistrystė.

Esate kilęs iš Šiaulių. O koks jūsų santykis su Panevėžiu, be šios parodos?

Panevėžiui turiu šiokių tokių sentimentų. Nuo 2006 iki 2010 metų gyvenau šiame mieste. Baigiau Panevėžio kolegijos dailės ir technologijų pedagogiką. Dar yra ir giminių Panevėžyje.

Ar žiūrovas Panevėžyje skiriasi nuo žiūrovo bet kuriame kitame mieste?

Žmonės tie patys. Niekada jų neskirstau. Kiekvienas turi savo įsitikinimus, religiją, mintis – visa kita eina į paviršių. Ir nieko čia tokio, kad žmogus mąsto kitaip.

Jūsų darbai gan tamsūs. Viena stipriausių jūsų, kaip menininko, pusių yra žaidimas su šešėliais, spalvų pajautimas. Kodėl tiek gilinatės į spalvas darbuose?

Tiesiog man tai labai patinka, labai gerai jaučiu spalvas. Dievulis davė. Gal dar pedagogai kažkiek išugdė. Aš manau, jog žmogus turi dirbti toje srityje, kurioje yra perspektyva ir galimybė jam tobulėti. Ten, kur jaučiasi stiprus.

Kaip pats apibūdintumėte savo paveikslus? Kokie jausmai kyla į juos žiūrint?

Aš labiau linkęs į teigiamus dalykus. Sugebu blogesnes vietas paversti geresnėmis. Ir taip pasaulyje pilna purvo… Tapytojui net juodą gamą padaryti švarią yra didelė meistrystė. Tad stengiuosi, kad spalva būtų kuo švaresnė.

Parodos paveiksluose pastebėjau daug gamtos elementų. Koks jūsų ryšys su gamta?

Paprasčiausiai krenta į akį. Papaišai, pakomponuoji ir matai, ar išeis, ar neišeis tas darbas. Dar kokios nors mintys aplanko, asociacijos. Pamatai kokį nors motyvą ir galvoje pradedi kurti.

Grįžkime šiek tiek į praeitį. Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Kada pajutote menininko gyslelę?

Net ne aš pajutau – mano dailės mokytoja pajuto, kad iš manęs gali kas nors išeiti. O pats galbūt studijų laikotarpiu, kai viskas pradėjo lįsti į paviršių, supratau, kad ji teisi. Vis dėlto visada išlieka abejonių.

Antanas Šeronas. G. Kartano nuotraukos

Dėl ko abejojote?

Paprasčiausiai – jeigu nėra daug įgūdžių, visada norisi tobulėti. O iki to laiko abejojama, bet ilgainiui, po truputį vis eini į priekį. Žinot, visi bijo to, kas nauja – tai natūralu. Jeigu žmogus nėra šokęs parašiutu – retas kuris to nebijotų. Taip nebūna.

Kas suformavo jūsų, kaip tapytojo, menininko, stilių?

Gyvenimas. Taip pat daug darbo ir talentas. Nemanau, kad čia paskutinis mano keitimasis. Gyvenimas dar ilgas, visko dar bus.

Minite darbą ir talentą. Dažnai sakoma, kad sėkmė yra 99 proc. darbo ir 1 proc. talento. O jūsų nuomone, kaip tie procentai pasiskirsto?

Aš labai pritarčiau. Ir dar reikia atsidurti laiku ir vietoj.

Ko reikia, kad gimtų paveikslas? Kur semiatės įkvėpimo?

Aš galiu ir iš nieko paveikslą nutapyti. Jeigu pamatau ką nors, kas man patinka, man kyla asociacija ir tuomet bandau tapyti. O tas bandymas dažniausiai ir baigiasi paveikslu. Aišku, būna ir ieškojimų, kai vieną paveikslą nutapau, o netyčia atsiranda ir visa serija. Man turi kažkas sukirbėti viduje.

Galbūt turite autoritetų, kurių darbais žavitės ir kurių dalelės atsispindi jūsų kūryboje?

Man visada patiko Algirdas Petrulis, Vincentas Gečas dėl savo koloristikos, spalvinės kultūros.

O kodėl būtent meilė tapybai? Kodėl ne skulptūra, fotografija ar kita meno atšaka?

Labai anksti pajutau, kad man labai patinka dirbti su spalva. Žinoma, reikia ir kitų patirčių, viską reikia išbandyti, bet gyvenimas taip sudėliojo, kad tapyba nuėjo į pirmą planą.

Kūrybinis blokas – tikriausiai visiems meniškos širdies žmonėms pažįstama sąvoka. Ar susiduriate su juo?

Visiškai nesusiduriu su tuo. Aš kaip tik vos spėju tapyti. Tikriausiai kiekvienam savo. Galbūt mano toks amžius: optimizmas, maksimalizmas… Aš visada turiu idėjų dviem trims mėnesiams į priekį. Galbūt žmonėms tiesiog psichologiniai niuansai prasideda – kai nesusitvarkai su psichologija, gal ir atsiranda tie kūrybiniai blokai.

Ne vienas Lietuvos menininkas yra minėjęs, kad iš meno pragyventi Lietuvoje itin sunku ir tai pavyksta padaryti tik keletui laimingųjų. Ką jūs apie tai manote?

Tikrai yra tiesos. Valstybės politika turėtų labiau remti rimtus menininkus. Palaikymas egzistuoja, yra ir iš Kultūros tarybos projektų, ir iš savivaldybių, bet jis nėra toks didelis, koks galėtų būti.

Taip pat reikėtų labai atskirti, kam duoti tą palaikymą, kam – ne. Mūsų valstybė nėra tokia turtinga, galbūt dėl to menininkų situacija ir yra tokia. Daug ekonominių, socialinių niuansų, bet tiesiog reikėtų, kad žmonės susėstų ir rimtai pasikalbėtų. Ir ne tik pasikalbėtų, bet ir padarytų. Gal tuomet kas nors ir pasikeistų. Bet tam reikia labai rimtų valstybinio lygio reformų.

Ar pats irgi turite papildomų veiklų?

Visko po truputį: ir fotografuoju, ir keliauju, ir dirbu.

Daugelis menininkų susiduria su aplinkinių nuomonėmis ir kritika, tai – neišvengiama kūrybinio proceso dalis. Kaip į ją reaguojate?

Jau nebekreipiu dėmesio, praėjo tas laikas. Darau tai, kas man įdomu – jei ką nors pasako, pagalvoju, bet ramiai. Nei aš kapojuosi, nei ką. Žmonės turi teisę turėti savo nuomonę ir ją turi. Ir tegul turi. Kažkada reaguodavau, bet gyvenimas brandina, augina. Reikia išmokti turėti savo matymą ir pasiimti tai, kas geriausia. Tuose pasakymuose būna įvairių dalykų, kažkas ir pataikaudamas pasako… Reikia mokėti atsirinkti.

Galiausiai, šiame meno kelyje jau esate gan ilgai – ar jūsų požiūris į meną ir menininkų pasaulį laikui bėgant keitėsi?

Keičiasi laikai, keičiasi ir požiūris. Kaip ten sakoma – kuo giliau į mišką, tuo daugiau ir medžių. Visokių ir žmonių pasitaiko pasaulyje – ir geresnių, ir blogesnių. Nuo to niekas nepabėgs. Kol nebuvau dailininku, daug ko nežinojau: nepažinojau žmonių, kaip bendrauti… per patirtis sužinai. Visi įsivaizduoja, kad menininkų pasaulis yra tarsi kosmosas, svetimas. Bet taip nėra. Mes tokie pat žmonės: kas jautresni, kas ne tokie jautrūs, kas su savo charakteriu. Paprasti dalykai.