Herojus kaip ir mes

Austrų kilmės rašytojo Roberto Seethalerio knyga „Visas gyvenimas“ – pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą – kritikų lyginama su Johno Williamso ar Ernesto Hemingway’aus kūriniais. Ką tik pasirodžius romano vertimui į lietuvių kalbą, IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė klausia autoriaus apie jo stiliaus ir knygos herojaus autentiškumą.

– Kritikai jūsų romaną „Visas gyvenimas“ lygina su garsiąja J. Williamso knyga „Stouneris“. Ką galvojate apie tokį gretinimą?

– „Stounerio“ neskaičiau, bet tai tikriausiai labai gera knyga. Palyginimai galimi visada. Kyla tik klausimas, ką jie domina. Kas lygina? Kokiu tikslu? Galų gale meno kūrinys turėtų būti savipakankamas.

– Viename interviu sakėte, kad nepažinojote jokio žmogaus, kuris būtų panašus į jūsų knygos veikėją Andrėją Egerį. Vis dėlto turbūt kiekvienas pažįstame šį herojų primenantį asmenį. Jis – lyg tas matytas praeivis, senukas kaimynas, tolimas giminaitis, kuris nugyveno nesiekdamas nieko priblokšti ar įrodyti, vis dėlto jo gyvenimas buvo kupinas prasmės. Ar tai ir buvo vienas jūsų tikslų – parodyti, kad kiekvieno žmogaus istorija verta knygos?

– Taip, manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija verta romano. Kiekvieno žmogaus kiekviena gyvenimo akimirka visada verta būti sugauta, aprašyta, sudainuota, nutapyta, nufotografuota arba iškalta akmenyje. Menas visuomet suranda galimybių, kaip banaliai atrodančius dalykus nušviesti ir suteikti jiems iki tol nesuvoktos vertės, sielos.

Kiekvienas mūsų galėtų būti Andrėjas Egeris. Toks žmogus galėjo gyventi iš tikrųjų. Šiuo atveju jis yra kalnų žmogus, nes aš pažįstu kalnus, ir tiek. Ir jis anaiptol nėra herojus. Tiksliau, herojus tiek pat, kiek ir bet kuris kitas žmogus. Daugelis gyvenime susiduriame su tokiais dalykais kaip liga, skyrybos, netektis, mirtis, vis dėlto retas kuris save dėl to vadina herojumi.

– Dėl sniego lavinos Egeris netenka gyvenimo meilės. Vėliau prasideda karas, pakeičiantis ir jo, ir viso pasaulio įvykius. Kaip susitaikyti su tokiais sunkiais dalykais, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios? Ar sudėtingomis aplinkybėmis atsakymus gali duoti psichologija, kurią studijavote?

– Psichologija nesuteikia beveik jokių atsakymų. Ji tik kelia klausimus. Tačiau tai irgi yra vertinga.

– Vis dėlto kas padeda ištverti Egeriui?

– Egeriui padeda grynas tikėjimas. Jis neturi nieko bendro su Dievu ar religija. Egeris tiki gyvenimu ir savimi. Vis dėlto labiausiai jis pasikliauna akimirka. Jis nekovoja su likimu, vis dėlto nėra ir fatalistas. Jis ne visada laimingas, bet stengiasi apsieiti su tuo, ką gauna. Net jeigu tai ir baisūs dalykai. Visoje ilgo gyvenimo beprotybėje jis įprastai vis randa galimybę būti patenkintas. Manau, tai yra daugiau, nei galima norėti.

– Vienoje mokėtės aktorystės, daug vaidinote kine, teatre, televizijoje. Kaip panaudojate šią patirtį rašytojo kelyje? Ar suvaidinti personažą ir jį aprašyti yra panašūs dalykai?

– Man vaikystėje nustatytas sunkus regėjimo sutrikimas, todėl Vienoje lankiau aklųjų mokyklą. Būdamas vaikas gyvenau savo mažame pasaulyje. Galbūt todėl man labiau patinka rašyti. Tai labiau susiję su internalizacija (psichoanalizės sąvoka, reiškianti kitų žmonių požiūrių, vertinimų perėmimą, superego formavimosi mechanizmą, – IQ past.). Vaidindamas turi išdidinti savo internalizacijas, padaryti jas matomas, o tai niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Kai tik vaidindavau teatre, man būdavo taip gėda, jog norėdavau, kad sienos mane prarytų. Su kinu buvo kitaip: jausdavausi apsaugotas tylaus kameros diskretiškumo.

Menas visuomet suranda galimybių, kaip banaliai atrodančius dalykus apšviesti ir suteikti jiems iki tol nesuvoktos vertės, sielos.

To, kad prastai matau, gėdijuosi iki šiol. Kitų žvilgsniai man atrodo apnuoginantys žmogų. Žiūrėjimas vienas kitam į akis yra giliausia įmanoma intymumo išraiška. Tai gali būti nuostabus dalykas, bet gali būti ir siaubingas. Kartais – ir viena, ir kita tuo pat metu.

– Žurnalui „Psichologija šiandien“ teigėte: „Negaliu kaip kiti rašytojai pasikliauti savo kalba, iškalba, intelektu.“ Kodėl taip manote?

– Nes esu darbininkų vaikas. Man rašymas yra sunkus darbas. Panašus į medžio skaptavimą ar akmens kaldinimą.

– Tuomet kas padėjo rasti autentišką savo kaip rašytojo balsą?

– Pastangos galvoti ne per daug, bet ir ne per mažai. Mažiau rašyti. Rašyti lėtai. Likti paprastam. Ir dėmesingam. Su nauja knyga rašyti lengviau netampa. Jei atrodo, kad jau supranti, kaip reikia rašyti, tai pavojinga. Jei rašyti būtų lengva, nebūtų nieko ypatingo.

– Iš pradžių dirbote kaip profesionalus aktorius, studijavote psichologiją ir tik vėliau tapote rašytoju. Kaip pasukote šia kryptimi, galbūt turėjote padrąsinusį mokytoją ar lankėte rašymo mokyklą?

– Kiekvienas turi rasti savo kelią. Mokyklų būna gerų ir prastų, kaip ir visi kiti dalykai gyvenime. Esu lankęs scenaristikos seminarus, jie buvo tikrai geri. Reikėjo išmokti keletą technikų. O dėl literatūros ir jos mokymo būčiau skeptiškesnis. Tačiau gerųjų jokia mokykla nesulaužys.

– „The Irish Times“ jūsų knygą apžvelgusi Eileen Battersby pabrėžė: „Visas gyvenimas“ yra švelni, žadinanti, tačiau nesentimentali knyga. Ką manote apie sentimentalumą literatūroje?

– Man tai nerūpi. Viskas leidžiama, kas yra kokybiška. Leidžiama būti ir sentimentaliam. Leidžiama ir svetainėje pasistatyti kičinę vazą, nors to ir nedarau.

———