P. ŽIDONIO nuotr.

Verslas – su meile ir pagarba

Savo namo kiemą Vilniaus gatvėje panevėžietis pavertė vieno deserto gerbėjų rojumi. Mieste, dar neseniai liūdnai garsėjusiame aludėmis, nusprendė tęsti seną šeimos verslą – džiuginti Panevėžio smaližius saldėsiais.

Įpusėjo trečias mėnuo, kai Gediminas Mažeika prekiauja paties virtomis spurgomis.

Prekiauti gardėsiais vyriškis pradeda popietės valandomis, tad rakindamas vartus, už kurių stovi spurginė, neretai jau randa laukiančiųjų, kada galės jų paragauti.

Saldumynų verslo vyriškis neslepia ėmęsis tam, kad nebūtų vieniša, turėtų užsiėmimą ir dėl to, jog visada mėgęs bendrauti su žmonėmis. Nors pirkėjų vis gausėjant bendravimą dažnai tenka apriboti klausimais, kuo pagardinti ir taip skanų gaminį.

„Juntu, kad šis verslas man sekasi. Manau, kad sėkmę garantuoja tai, kad ir verdu, ir pardavinėju spurgas su meile ir pagarba tiems, kas jas skanauja“, – šypsosi G. Mažeika.

Nebeliko laiko prisėsti

Pasižvalgius po Panevėžį, privačių namų kiemuose galima išvysti nebent kebabines, bet dažniau – suolų tiems, kas pamėgę alų. O štai spurgų po savais langais iki šiol turbūt nečirškino niekas.

„Virti spurgas ir prekiauti jomis man ne naujiena, – pasakoja G. Mažeika. – Net kelerius metus šį verslą plėtojome su žmona. Tačiau tuomet prekiauti važinėjome po įvairias muges.“

„Panevėžyje spurgų nepardavinėjome pasvarstę, kad mieste abu turim tiek pažįstamų, jog norėsis su visais pabendrauti, o tai trukdys dirbti“, – priduria su šypsena.

Bet dabar jau metai su trupučiu, kai sunki liga pasiglemžė panevėžiečio žmoną. Likęs vienas, G. Mažeika sako apsisprendęs tęsti jųdviejų verslą – tik jau savo kieme.

Skirtingai nei anksčiau, kai svarstė, ar pažįstamų gausa netrukdys dirbti, šiandien jis sako visų labiausiai norintis, kad spurgas pirktų kuo daugiau bičiulių.

Kad prisėdęs galėtų su jais pabendrauti, vyriškis kieme pastatė suolų ir stalų, surentė pavėsinę nuo saulės ir darganų.

Visada laukiamų draugų, bičiulių bei pažįstamų čia užsuka. Tačiau G. Mažeika apgailestauja nelabai randantis laiko prie jų prisėsti – pirkėjų daug, reikia visus aptarnauti ir dažnam dar kavos išvirti. Kepa spurginės šeimininkas ir vaflius.

Tešlą pastariesiems, kaip ir G. Mažeikos verdamoms spurgoms – ne varškinėms, o iš specialaus miltų mišinio, – gamina fabrikas. Pats jos minkyti sako neturįs tokių sąlygų, kokių reikalauja visuomenės sveikatos priežiūros specialistai.

Kepiniams vyriškis sako naudojantis iš Švedijos importuotą aliejų, kurį vertina kaip geriausią.

Gediminas Mažeika sako perpratęs prekybininkų taisyklę: nori, kad mieliau pirktų tavo gaminį, duok jo paragauti. P. ŽIDONIO nuotr.

Patirtis – iš uošvės

„Nemažai metų prekiavęs, žinau, kaip įsiteikiama klientams. Tad viena mano naudojamų gudrybių – vienam pakuodamas ką tik išvirtas spurgas, kitam pasiūlau jų paragauti, – verslo paslaptimis dalijasi patyręs spurgininkas. – Šviežutėlė spurga ir skani, ir kvapni, tad pastebiu, kad paragavę pirkėjai užsinori jų daugiau.“

G. Mažeikos kepinius prisiekę šio deserto gerbėjai meiliai vadina spurgytėmis. Mat jos nedidukės, vieno kąsnio, nes būtent tokias jas gamina specialus aparatas – lieka išvirti aliejuje.

„Negaliu sakyti, kad neužsidirbu, bet iš tiesų šiuo metu gyvenu taip, kad tenka atidavinėti skolas, – atvirai sako verslininkas. – Esu turėjęs statybos įmonę, kurią sužlugdė ir mane į skolas įstūmė kitos įmonės atstovai, su kuriais plėtojome bendrą verslą. Tad dabar atidirbinėju dėl savo paties perdėto patiklumo.“

„Būdavo, kad uošvė nebespėdavo atlikti užsakymų, – tuomet tekdavo padėti ir man. Taip įgijau skanumynų gaminimo patirties.“

G. Mažeika

Sodyba Vilniaus gatvėje, kurią dabar garsina spurginė, panevėžiečių nuo seno buvo žinomi kaip kepinių namai. Juose G. Mažeikos uošvė kepdavo šakočius bei gamindavo kitokius saldėsius puotoms.

Sovietmečiu, deficito klestėjimo metais, „valdiškos“ kepyklos bei kombinatai reikiamo kiekio skanėstų neprikepdavo, ką jau kalbėti apie įvairovės stoką. Tad keliantieji vestuves, krikštynas, švenčiantieji sukaktuves, giminės balius ieškodavo, kur gali privačiai užsisakyti ne tik šakočių, tortų, bet ir ano meto iškilmių stalo puošmenos – glajumi aplietų grybukų, trapių krepšelių su įdaru.

„Būdavo, kad uošvė nebespėdavo atlikti užsakymų, – tuomet tekdavo padėti ir man. Taip įgijau skanumynų gaminimo patirties“, – sako G. Mažeika.

P. ŽIDONIO nuotr.

Dėkingas už kiekvieną dieną

Spurgų virėjas pats maistui teigia nesantis išrankus – nemėgstamų patiekalų neturi. Vedamas smalsumo yra išragavęs kone visko, taip pat sraigių, moliuskų ir kitokių gyvių, kurie tikrai ne kiekvieno gomuriui.

Be to, pats geba pagaminti ir įmantrokų valgių, kuriuos kiti giria. Nors mieliau ruošiantis maistą, kurį vadina kaimišku – paprastą, sotų.

G. Mažeikos specialybė – technikas-mechanikas. Tad, juokiasi, tikrai nenusigąstų, jei spurgų aparatas imtų ožiuotis. Iki šiol, ko ėmėsi, viskas jam atrodė sutaisoma.

Gimė panevėžietis tremtyje, Permės srityje. Į Lietuvą Gediminą tėvai parsivežė šešerių. Užaugo jis Ukmergės rajone.

„Kitiems sakausi, kad ragavau meškos kraujo, tad lietuviškos žiemos man nebaisios. Dėl to ir spurgomis prekiauti planuoju ir rudenį, ir žiemą. Tikiuosi, pirkėjų nepristigsiu“, – viliasi G. Mažeika.

Meškos kraujo jis, aišku, negėrė – tai tik vaizdingas posakis. Bet kitokių iššūkių užtektinai yra paragavęs.

„Nebuvo mano gyvenimas vien rožėmis klotas. Tačiau tikiu, kad visi išvargti vargai žmogų daro labiau žmogumi. Tada suvoki, kur tikrosios gyvenimo vertybės, supranti, kam ir už ką turi būti dėkingas“, – pabrėžia vyriškis.

Kasryt atsibudęs G. Mažeika sako skubantis padėkoti gyvenimui už dar vieną nugyventą dieną ir už tą, kuri atėjo. Tuomet imasi ruošos, iš kurios ir susideda jo verslas. Vien kuoptis, pasak vyriškio, tenka nemažai. Na, o po pietų prasideda prekyba.

Namas Vilniaus gatvėje, kuriame Gediminas Mažeika įkūrė spurginę, nuo seno žinomas kaip vieta, kur gaminti saldumynai. P. ŽIDONIO nuotr.

Turi ir nuolatinių pirkėjų

„Dirbu trečią mėnesį, o jau turiu nuolatinių pirkėjų, kurie ateina ir sako „man – kaip visada“, – šypsosi G. Mažeika, manantis, jog lankytojams įtinkantis ne tik gaminių skoniu, bet ir kainomis.

„Pabranginsiu – gali nebepirkti“, – sako prekybininkas.

Pirkėjai jo spurgų nusipirkti važiuoja mašinomis, dviračiais, paspirtukais, atžingsniuoja pėsti.

„Taip jau mane išauklėjo tėvai, kad į kiekvieną – ar suaugusį žmogų, ar paauglį, ar vaiką aš kreipiuosi „jūs“. Prisiversti būti maloniam ar mandagiam man nereikia, toks jau esu. O maloniai kreipęsis, gaunu ir malonų atsaką. Manieji klientai – tikrai puikūs“, – didžiuojasi verslininkas.

Jis neslepia, kad būti ir virėju, ir pardavėju – varginantis darbas. Tačiau kol galės, spurgų verslo panevėžietis neapleis.