Montažui panaudotas R. Petrausko paveikslas "Oi tu, mano auksaragi", 2016 m.

Romualdas Petrauskas – maištingos sielos dailininkas

Romualdas Petrauskas – maištingos sielos dailininkas

Kai kalbame apie garsius kūrėjus, dažniausiai ieškome jų keistenybių, jų genialumo šaknų, jų protėvių, tėvų ir senelių genų. Mūsų nestebina muzikų, dailininkų, teatralų dinastijos, nes suprantame, iš kur jie gavo tuos kūrybos syvus. Stebina tie, kurie išaugę tarsi medis lygiame lauke – vieniši ir nepaprastai kūrybingi.

Susieti kraujo ryšiu

Neseniai anapilin iškeliavęs žymus dailininkas panevėžietis Romualdas Petrauskas (1958–2021) nėra vienišas medis lauke. Jis turėjo nuostabią šeimą: mylinčius tėvus, seseris, vaikus, sūnėnus ir dukterėčią. Tačiau mes niekada nežinome, kas sieja vieną žmogų su kitu – seseriška meilė ar broliškas supratimas. Daug sudėtingesni santykiai su tėvais ir su vaikais. Per vieną ilgą pokalbį Romualdas man prisipažino, kad svarbiausia jam gyvenime yra VAIKAI. Tikėjausi, kad pasakys KŪRYBA. Mat tą labai dažnai deklaruoja kūrėjai.

Romualdas turi du nuostabius vaikus: Norą ir Nojų, kurių ryšys su tėčiu buvo labai stiprus. Dabar jie dar nelabai suvokia, kas atsitiko. Netekties skausmas ateis vėliau. Norai ir Nojui dar labai sunku kalbėti apie mylimą tėtį.

„Tėčiui esu dėkinga už įdiegtą stiprų identiteto, kas aš ir iš kur aš kilusi, supratimą, meilę Lietuvai ir gilų ryšį su gamta“, – sako Nora.

„Jis buvo mane mylintis tėvas, kuris buvo ir draugas, ir mokytojas. Draugas, su kuriuo galėjau kalbėti apie viską. Mokytojas, kuris išmokė kurti“, – kalba Nojus.

Žymus menininkas Nojus Petrauskas tėčiui artimas visomis prasmėmis, o ypač savo kūryba. Nežabota fantazija, spalvų šėlsmas ir jausmų gelmė persikelia į sūnaus darbus, nors kitokius, bet kartu labai artimus. Čia kaip veido bruožuose atpažįsti savus.

Užtat ir Romualdo sūnėnas, talentingas dailininkas Gediminas Pranckevičius pripažįsta: taip jau susiklostė, kad jųdviejų su broliu Simonu ir Romualdo gyvenimai persipynė it kalavijas ar tvora iš vytelių.

R. Petrausko dukterėčia Ernesta, labai nuoširdžiai visą laiką su juo bendravusi, svarsto, jog Romualdo žvilgsnis į pasaulį peržengia kasdienybės ribas. Savo darbuose jis vaizduoja tai, kas peršoka laiką, istoriją ir realybę.

„Žvelgdama į Romualdo darbus kiekvieną kartą matau dalį jo asmenybės“, – sako Ernesta.

Šaknys – Juozo Miltinio dramos teatre

Tų ryšių, tų giliųjų šaknų vis daugiau, kai imi žvelgti į šeimos istoriją. Sakoma, kad teatras visų menų sintezė. Visi trys Petrauskai – Romualdas ir jo seserys Auksuolė bei Vanda – užaugo su režisieriaus Juozo Miltinio ženklu – Panevėžio dramos teatre, kur visą gyvenimą dirbo jų tėvai. Meilė teatrui, kūrybai juos lydi visą gyvenimą. Tiesa, Auksuolė pasirinko medikės kelią, o Romualdą ir Vandą paviliojo menai. Brolį – dailė, seserį – teatras ir muzika.

Žinoma, dar galima priminti, kad iškilusis aktorius ir režisierius, Panevėžio garbės pilietis Vaclovas Blėdis, artimiausias režisieriaus Juozo Miltinio bičiulis ir bendražygis, yra jų dėdė.

Auksuolė apie brolį Romualdą sako: „Brolis iš didžiosios raidės – galėjai su juo kalbėti bet kokia tema, jis domėjosi istorija, menu, filosofija, medicina. Nežinau kito tokio žmogaus. Jis yra kūrybingiausias, sąžiningiausias, pareigingiausias, darbščiausias. Jis – BROLIS.“

Sesuo Vanda – Romualdo bendražygė, brolio paslapčių saugotoja ir nepaprastai giliai išgyvenanti kiekvieną jo džiaugsmą ir sielvartą, padėjusi rengti parodas, žinanti kiekvieną jo kūrinio niuansą geriau už bet kokį menotyrininką. Ji galėtų valandų valandas pasakoti apie brolį. Tačiau dabar jos pasakojimą nuolat pertraukia rauda. Dar per daug skauda, dar per mažai laiko susivokti, kodėl jos mylimas ir be galo talentingas brolis iš gyvenimo išėjo taip staiga. Jam buvo tik 63 metai, o prieš akis – galybė sumanymų: surengti milžinišką tapybos parodą, dovanoti skulptūrą per Jorės šventę. Dabar visa tai padaryti turės jo artimieji.

Įvertintas JAV ir Australijoje

Visai nenoriu gilintis į R. Petrausko tapybos subtilumus, nors esu aprašiusi beveik visas šio dailininko parodas. Man jo stilistika primena genialų tapytoją Jeronimą Boschą. Tiksliau, priminė. Dabar aš matau galybę skirtumų ir R. Petrausko tapybos ypatingą savitumą. Gal todėl, kai dailininkas pirmąkart lankėsi JAV, jam iškart pasiūlė stulbinamą karjerą, kuri, be abejo, būtų suviliojusi ne vieną menininką. O gal – tik menininko kopiją. Bet jis buvo Tikras. Todėl atsisakė tų viliojamų pasiūlymų ir grįžo į Lietuvą.

Tačiau kad pasitikrintų savo vietą dailės rinkoje, įstojo į JAV dailininkų sąjungą, dalyvavo tapybos konkurse, tapo jo nugalėtoju, pelnė geriausio parodų dailininko statusą. Po to tą patį pakartojo Australijoje, miniatiūrų konkurse, kuris reikalauja ypatingo kruopštumo, smulkaus potėpio ir, žinoma, neribotos fantazijos.

Jausmas ir fantazija

Rašydama apie Romualdo darbus visad pabrėždavau juose susipynusius jausmą ir fantaziją – tuos svarbiausius dalykus, kuriais pasižymi visi geriausi kūriniai. Bet dabar kuo labiau įsižiūriu į jo paveikslus, tuo labiau suprantu, kad paties ranką (ar teptuką) vedžiojo Dievas. Sako, kad tikri poetai yra pranašai. Jau ne kartą esu įsitikinusi, kad tikri dailininkai irgi. Jie net gali nuspėti ateitį.

JAV daktaro laipsnį apsigynęs kunigas Rimantas Gudelis puikiai žino, kaip ten vertinamas R. Petrauskas. Dvasininkas gali išvardinti visus muziejus ir privačius kolekcininkus ir JAV, ir Lietuvoje, kurie turi įsigiję panevėžiečio dailininko darbų, tarp jų – ir Valdovų rūmai.

R. Petrausko darbų kolekciją – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų portretus – yra sukaupęs ir pats kunigas.

Laisvės ir spalvos žmogus

R. Petrausko ąžuolinį karstą gaubė istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu. Prie kapo ją laikė mylimo sūnėno Gedimino sūnus Vėjas, o tikras vėjas plaikstė kaip pašėlęs.

Prie kapo susirinko daugybė jo draugų, jo paveikslų kolekcininkų, jį mylinčių žmonių. Dailininkas Romualdas, būdamas SPALVOS žmogus, skendėjo ne tik tradicinių baltų gėlių jūroje, bet palydėtas ir su avietinių rožių, aukso geltonumo chrizantemų ir geliančio violeto kalijų puokštėmis.

Romualdas nestojo į Dailės akademiją, dėl to buvo nuolat ujamas. Nepatikėsite, bet Lietuvoje dailininkai vis dar skirstomi, kur baigė mokslus – Vilniuje ar Šiauliuose. Gal ir visai nekeista, kad puiki rašytoja panevėžietė Giedra Radvilavičiūtė nėra Lietuvos rašytojų sąjungos narė, nors turi visus aukščiausius apdovanojimus – nuo Nacionalinės kultūros ir meno premijos iki Europos Sąjungos literatūros premijos. R. Petrauskas irgi nebuvo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

Romualdas mėgo laisvę. Gal todėl jis nestojo į Vilniaus dailės akademiją, gal todėl, likus vos keliems mėnesiams iki baigimo, vos sukako 18-iolika, metė ir tuometę Panevėžio 4-ąją vidurinę mokyklą ir pasinėrė į dailininkų bohemą. O dailininkų bohema tuo metu buvo Paberžėje pas tėvą Stanislovą. Ten rinkdavosi Stasys Petrauskas-Bitlas, Algirdas Petrauskas, Rimantas Idzelis ir dar daug kitų. O tarp jų ir Romualdas. Tada dar toks jaunas, bet jau labai talentingas.

Tėvas Stanislovas mokėjo su jais elgtis, žinojo, kur juos nukreipti. Jis žinojo viską.

Kai draugai tampa broliais

Visai nesvarbu, kad savo krašte pranašai nevertinami, bet užtat vertinami svetur. Jie tarsi svetimi tarp savų ir savi tarp svetimų. Jų draugai tampa jų broliais. Štai Algirdas Varžinskas, nuostabus medžio skulptorius, kurio skulptūrose tiek jausmo, kad pasipila ašaros net nejautriems, buvo artimiausias Romualdo bičiulis, vadinęs jį intelektualu. Tikrai ne veltui. Verslininkas Audrius Balčėtis, menininkas ir filosofas, sukaupęs didžiulę Romualdo Petrausko darbų kolekciją, gali pasakyti: „Mūsų pokalbiai buvo šilti.“ Tų pokalbių buvo daug. Labai daug. Iki ryto. Ir ne dėl vienatvės. Kai pas dailininką apsilankydavo koks bičiulis, Romualdas skambindavo Audriui ir sakydavo: „Atvažiuok…“

Mes visi pažįstame R. Petrauską kaip tapytoją, tačiau mažai kas žino, kad jis dar yra ir menininkas, įkvėpdavęs gyvybę skulptūrai. Kaip gal mažai kas žino, kaip nepaprastai jis mylėjo gamtą. Medžiui, o ne akmeniui jis suteikdavo naują gyvybę, kaip ir jo artimas draugas A. Varžinskas. Juk į kiekvieno žmogaus pasaulį ateina didžioji medžių paslaptis. Medis – tarpininkas tarp Dangaus ir Žemės, gyva būtybė, turinti širdį ir sielą.

R. Petrausko darbai iš šeimos asmeninės kolekcijos

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų