-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ar dažnai tenka pasižvalgyti po kalvę? Pamatyti, kaip žaizdrui liepsnojant ir kūjui į priekalą monotoniškai dunksint beformis metalo gabalas virsta medžio lapu, paukščio sparnu, pasaga ar kita figūra? Į tokius klausimus dažniausias atsakymas, žinoma, bus „ne“.
O didelė dalis žmonių prisipažins niekada kalvėje nė nebuvę. Ir kur tokią ras, – visus krašto kalvius pirštais suskaičiuosi.
Tie laikai, kai kiekviename kaime būdavo savas, o kartais net keli kalviai – seniai praeityje. Retai kur ir originalios kalvės išlikusios – nebent muziejų teritorijose entuziastų išsaugotos, atnaujintos.
Apie kaimo kalves tik knygose dabar rasime pasakojimų ir iš jų sužinosime, kad kalvės būdavo statomos prie kelio, kad visiems būtų patogu privažiuoti, ir būtinai kaimo pakraštyje, kad gaisrų pavojus nekiltų. Nes kur kalvė, ten ugnis.
Kalvėse ir aplink jas gyvenimas virte virdavo – kas laukdavo arklių pakaustyti, kas vežimų apkaustyti, kas noragų pasmailinti ar daugybę kitokių darbų kalvio užprašyti.
Kadaise kalvystė buvo vienas iš svarbiausių amatų Lietuvoje, o kalviai – reikalingi visiems.
Dabar kalviams darbo taip pat užtenka. Reikia žmonėms metalinių dirbinių gyvenimui papuošti, palengvinti, o kartais įprasminti – žvakidžių, vartų, stogelių, vėtrungių, šviestuvų, tvorelių, suvenyrų, saulučių, grotelių, kryžių ir kitokių dirbinių.
Kol metalas įkaitęs, su juo reikia dirbti greitai ir tiksliai.
Geras kalvis privalo mokėti daugybę įvairiausių metalo apdirbimo darbų – suvirinti, tekinti, gręžti, pjauti, kalti, dažyti…
Ir tuomet nebus užsakymo, kurio nagingas meistras negalėtų įgyvendinti.
Prieš gerą dešimtmetį kalvio amato išmokęs Velžyje gyvenantis Saulius Kronis sako, kad užsakovų norų būna pačių įvairiausių. Kartą jam teko net įrangą šakočiams kepti nukaldinti.
Paties meistro širdžiai mieliausia iš metalo kurti augalinius motyvus – lapelius, stiebus, šakas, žiedus. Jais dažniausiai savo darbus, ypač mėgstamas saulutes, puošia.
Saulutė – dar iš pagonybės laikų atėjęs simbolis. Krikščionybė, laimė, jo nesunaikino, o savam tikėjimui pritaikė. Pačiais įvairiausiais raštais iškaltų saulučių galima pamatyti ne tik tautodailininkų parodose – jos puošia kryžius, koplytstulpius, paminklus, statomos sodybose, parkuose.
Dabar saulutės sudaro didelę liaudies meninės kalvystės sritį, jų kalimo etapą savo kūryboje patyrė beveik kiekvienas kalvis.
Saulutėms būdinga ne tik analogiška viršūnių ornamentika, bet ir jų kalimo bei jungimo technologija.
S. Kronis tikina, kad idėjos saulutėms kurti – neišsemiamos, jų ornamentai nesikartojantys, o simboliai slepia gilią prasmę. „Saulutėse galima rasti saulės ir mėnulio, ugnies ir vėjo, žemės, augalų, gyvūnų simbolius. Viskas tinka ir suteikia peno meistro fantazijai ir vaizduotei“, – „Sekundei“ sakė kalvis.
Nors patyrusiems meistrams, regis, viskas įveikiama, nė vienas kalvio darbas negimsta lengvai. Medžiaga, su kuria dirbama, – kietas, nepasiduodantis metalas.
Tenka dirbti didžiulėje kaitroje: metalą įkaitinus reikia skubiai ir tiksliai iš jo daryti norimą gaminį. Minutė kita, metalas atšals ir jo jau neįveiksi. O suklydęs nepataisysi – teks mesti į šoną.
Dažnai visi vieno gaminio fragmentai privalo būti vienodi, nesiskirti vieni nuo kitų. Tačiau, pavyzdžiui, ant tvoros virbų tvirtinamo kiekvieno lapelio, matuoti nėra kada, o ir nereikia.
„Kaip muzikantas be natų teisingai groja, taip kalvis metalą įkaitinęs be jokių matavimų viską, ką reikia, tiksliai iškala“, – tikina S. Kronis.
Šį amatą vyras pasirinko prieš gerą dešimtmetį – jau per trisdešimtį metų perkopęs.
Lietuvos kalviai kartais kuria bendrus darbus.
Dabar žvelgdamas atgal Saulius supranta, kokie svarbūs jam buvo gyvenimo kelyje sutikti žmonės – pirmas amato mokytojas Alfonsas Lapėnis, tautodailininkas Vidas Mažukna, kalvių kalvis Vytautas Kryževičius.
Jis prisimena, kai supratęs, kad traukia kalvystė, nuėjo darbo prašyti į metalo įmonę. Pasakęs, kad nori kalviu dirbti, ir išgirdęs klausimą, ar jau dirbo tą darbą, nedvejodamas atsakė „taip“. „Nors beveik neturėjau jokio supratimo apie tą darbą. Maniau, pradėsiu dirbti ir kalvis parodys, pamokys, ką ir kaip daryti“, – prisimena vyras.
Tačiau nutiko taip, kad, neturėdamas jokios pamainos, įmonės kalvis be atostogų dirbo jau dvejus metus, tad vos įdarbinus naują darbuotoją, išėjo porą mėnesių pailsėti. Naujokui teko pačiam kapstytis iš padėties.
Vėliau, kai jau daug ko darbe išmoko ir buvusiame tvarte kalvę įsirengė, likimas suvedė jį su šviesaus atminimo tuomečiu Panevėžio krašto tautodailininkų vadovu Vidu Mažukna.
Susipažinęs su jaunojo kalvio darbais, V. Mažukna pakvietė jį į tautodailininkų gretas ir pasiūlė pasimokyti, patirties pasisemti iš garsiausio kalvio Vytauto Kryževičiaus.
„Paskambino ir paprašė, kad mane priimtų, o kalvis atsakė, kad pirma įsitikins, ar aš tinku“, – prisimena dabar pats Panevėžio krašto tautodailininkams vadovaujantis kalvis.
Garsiojo meistro S. Kronis buvo net virgulėmis patikrintas ir išgirdo atsakymą: kalvystei tinka.
Šiandien apie šviesaus atminimo mokytoją V. Kryževičių Saulius atsiliepia su didžiule pagarba. Jam įstrigo į atmintį artimo V. Kryževičiui žmogaus žodžiai. Jis sakė, kad paėmęs geležies gabalą meistras iš karto mato, kas jame slypi, ką galima iš jo sukurti, padaryti. „Mums – tik paprastas metalo strypas, o jam – paslėptas stebuklas“, – sakė kalvio talento gerbėjas.
Dabar ir S. Kronis metale jau pradeda pastebėti tai, ko kita akis nė nenumanys – vertingos pamokos ir patirtis davė savo.
Trejus metus, kuriuos lemtis lėmė bendrauti su V. Kryževičiumi, S. Kronis vadina vienais vertingiausių gyvenime. Tačiau 2011 metų rugpjūtį meistras netikėtai mirė.
Prie įėjimo į Sauliaus Kronio kalvę.
Iki mirties likus vos porai savaičių 66 metų V. Kryževičiui buvo suteiktas garbingas Lietuvos kalvių kalvio vardas. Panevėžietis mirė nuvykęs į tautodailininkų renginį Dieveniškėse, Šalčininkų rajone.
Išvykdamas į renginį, kaip mena S. Kronis, meistras jautėsi visai sveikas, išvakarėse nukalė 200 metalinių lapelių, turėjo daug planų, sumanymų.
Ypač sėkmingi V. Kryževičiui buvo paskutiniai gyvenimo metai. Gegužės mėnesį Liaudies kultūros centras jį nominavo „Aukso vainiko“ konkurse, o paskui Zyplių dvare Šakių rajone vykusiame Tautodailininkų sąjungos renginyje jis buvo karūnuotas kalvių kalviu.
Per visą Lietuvos tautodailininkų istoriją tokiais buvo paskelbti tik trys kalviai. Tokio apdovanojimo panevėžietis kalvis tikrai vertas. Jis buvo vienas aktyviausių šiuolaikinės tautodailės kūrėjų, savo pavyzdžiu įkvėpęs jaunąją kartą.
V. Kryževičiaus sukurtos saulutės, kryžiai tęsė senas kalvystės tradicijas ir ypač pasižymėjo lanksčiomis linijomis. Jam būdingi permatomo ažūro darbai, be masyvumo, sunkių metalo plotų.
V. Kryževičių, jam suteikus kalvių kalvio vardą, kalbino ir „Sekundė“. Paklaustas, ką jam pačiam labiausiai patinka kalti, meistras atsakė: „Kokį darbą darau, tas labiausiai ir patinka.“
Todėl tarp gausybės V. Kryževičiaus darbų vargiai rastume bet kaip padarytą, kitus darbus atkartojantį kūrinį.
Kalvio V. Kryževičiaus darbais žmonės galėjo gėrėtis ne tik parodose, tautodailininkų renginiuose. Jo kryžių yra Švč. Trejybės bažnyčioje, taip pat ant jos viršūnės, Marijonų koplyčioje, Paberžės bažnyčioje, Kryžių kalne, daugelyje kitų viešų ir privačių vietų.
Labai tikintis meistras kryžiams neskyrė kančios, skausmo, mirties simbolio prasmės. „Kryžius yra gėrio energijos skleidėjas. Kas prie kryžiaus nuoširdžiai pasimeldžia, apsivalo nuo blogio“, – buvo įsitikinęs kalvių kalvis ir teigė, kad malda gali labai daug – malda ir ligą privers pasitraukti, ir darbui vertę suteiks, ir blogį nuvys šalin.
Paklaustas, kada ir kodėl pasuko į kalvę vedančiu keliu, sakė: „Mano senelis Antanas Žukauskas buvo kalvis.“ Tik ne iš senelio mokėsi amato paslapčių, su juo gyvenime jam nebuvo lemta susitikti.
Pirmieji darbai sukurti, kai būsimam kalvių kalviui vos dvidešimt buvo, o po penkerių metų jis jau gana žinomu meistru tapo, įstojo į Panevėžio tautodailininkų gretas.
Kalvių kalvio titulo iki jo Panevėžyje nebuvo pelnęs nė vienas meistras. Tokio garbingo pripažinimo sulaukęs V. Kryževičius savo darbo patirties ir žinių nuo nieko neslėpė.
„Paslapčių neturiu“, – daugiau kaip prieš penkerius metus sakė jis ir džiaugėsi labai gabų mokinį – Saulių Kronį iš Velžio turintis. Vėliau jie abu įstojo į Lietuvos kalvių sąjungą.
Kalvių kalvis V. Kryževičius sakė arklių niekada nekaustęs. Tam reikia specialaus pasirengimo.
„Kiti kalvio darbai ir arklių kaustymas skiriasi kaip diena nuo nakties. Norint pakaustyti, reikia mokėti arklio kanopą apipjaustyti, o pasagines vinis kalti taip, kad jos gyvuonies nesiektų“, – pasakojo kalvių kalvis. Jis prisipažino, kad teko tik dekoratyvinių pasagų nemažai nukalti.
Jo mokinys S. Kronis taip pat nemažai pasagų nukalė, dovanojo ir mokė, kad aukštyn galais jų laikyti reikia, kad laimė nepabėgtų.
Arklių nekausto ir S. Kronis, tačiau šį darbą dirbti jo svajonė.
Kai kelis kartus teko kaustyti, šis darbas tiesiog prilipo prie širdies, mielai juo užsiimtų.
Tačiau ir be arklių kaustymo kalviui veiklos užtenka. Ne tik kuria saulutes, įvairius dekoratyvinius dirbinius, kuriuos ir parodose eksponuoja.
Jis ir kitų žmonių kūryba rūpinasi, parodas organizuoja – juk jis Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas.
Ne tik mieste, rajone, bet visoje šalyje vykstančiose šventėse, mugėse besilankantys žmonės, be abejo, įsidėmėjo kilnojamoje kalvėje besidarbuojantį kalvį. Taip su savo amatu supažindina S. Kronis, jis, be kita ko, rengia ir edukacines programas.
