Scenoje prabylančios lėlės, pasak Antano Markuckio, išties gyvos: jei aktorius nemylės lėlės, ji pačiu atsakingiausiu metu atkeršys. M. Garucko nuotr.

Magiškame lėlių pasaulyje – savos paslaptys

Magiškame lėlių pasaulyje – savos paslaptys

Vienintelio Europoje lėlių teatro, kiekvieną vasarą pasileidžinčio į gastroles arklių traukiamu vežimu, įkūrėjas, vadovas ir režisierius Antanas Markuckis Panevėžyje pažįstamas, regis, iki siūlelio. O kaip gyvena Antano lėlės?

 Spalvingasis teatras vasarą tylus, paslaptingai skendintis prieblandoje. Tik jo vestibiulyje vitrinoje po stiklu gyvena Kristiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ lėlės, atgyjančios smalsuoliui paspaudus mygtuką. Iš karto supranti, kad nuobodžiauti čia neteks, bet ir paslapties neatspėji.

Kodėl „Undinėlės“ herojams skirta tokia pagarbi vieta? A. Markuckis pripažįsta: nenusisekęs spektaklis, bet lėlės – nuostabios. Jų kūrėja – dailininkė iš Jaroslavlio, ukrainietė Jelena Beresneva. Prieš gerą dešimtmetį statytas spektaklis neilgai džiugino žiūrovus, nes, pasak režisieriaus, būna, kad perdegi.

„Kol pagaminome lėles, kol viską dėliojome, tiesiog nebeliko aktorių, kurie sumanymą įgyvendintų taip, kaip svajota. Krizė palietė visus, žmonės išvažiavo, neliko ne tik profesionalų, bet ir mėgėjų, bent kokią meilę vaidybai turinčiųjų. Tad ir lėlės nesuaugo su jų vaidmens atlikėjais. Tiesiog aktoriai buvo per silpni“, – nei labai gaili, nei labai liūdi A. Markuckis.

Gal labiau didžiuojasi, kad „Undinėlės“ veikėjai tapo ir teatro puošmena, ir savotišku simboliu. Dabar kiekvienas į teatrą užėjęs vaikas, ką ten vaikas, dažniau tėvelis ar mamytė, paspaudžia mygtuką ir grožisi jomis. Lėlės juda, šypsosi – jos tiesiog gyvena.

Pirmąsias lėlės vaidinimams sukūręs dar vaikystėje Antanas Markuckis nenutuokė, kad taip išpranašavo savo ateitį.

Ne iš gero gyvenimo

Kitos teatro lėlės, net nežinia kodėl taip pagerbtos, to paties vestibiulio kitoje pusėje. Pasak A. Markuckio, šios – iš senųjų, dar pačių pirmųjų pastatymų, dovanotos, sukurtos, jau tapusios istorija. Tik čia nėra pirmosios jo lėlės. Ir nebebus. Ji atsirado visai ne taip, kaip norėtųsi išgirsti pasakų kūrėjo gyvenimo istorijoje.

„Ne iš gero gyvenimo. Buvau šeštas vaikas šeimoje, gyvenom labai vargingai. Mačiau suaugusiųjų nesutarimus. Mes nesėdėdavome namuose, bėgdavome į kiemą, grįždavome tik pavalgyt ir miegoti. Būdamas aštuonerių padariau pirmąją teatrinę (dabar taip galiu pavadinti) lėlę – kiškį. Kodėl kiškį? Dėl to, kad kiškis, mano tuometiniu manymu, visoje literatūroje ir vaikiškuose filmukuose buvo blogietis, vis ateidavo kažkokios išdaigos iškrėsti, tai kopūstus sugrauždavo. Sugalvojau, kad kiškis turi rūkyti, sukurpiau vamzdelį ir per jį pūčiau dūmus. Visiems buvo didžiulė atrakcija“, – lėlininko karjeros pradžią pamena A. Markuckis.

Anot jo, dabar jau galintis pasakyti, kad tai buvo gapitinė lėlė – tokia lėlė, kai aktorius stovi už širmos, turi pagalį ir vielomis ją reguliuoja.

„Nepradėdavau spektaklio, kol kaimynai žiūrovai išeidavo iš balkono. Jie turėjo stebėti apačioje vykstantį veiksmą. O pinigai už bilietus buvo gysločių lapai. Jų vaistažolėms reikėdavo pririnkti į mokyklą, tai dariau tokį keistą biznį. Taip Staniūnų gatvėje ir gyvenome“, – pasakoja režisierius.

Rūsyje neišsaugojo

Tuo metu Panevėžyje veikė garsusis Lėlių liaudies muzikinis teatras, įkurtas ir puoselėtas Alberto Stepankos ir Julės Blėdytės-Stepankienės. Vaikams tai buvo didžiulis stebuklas. „Įsivaizduokit, atvažiuoja į miestelį Karabasas Barabasas, čia pat pakuojamos lėlės, iškinkomi arkliai, vežimai, visas miestas ruošiasi vakarui ir žiūri spektaklį. Ir tos lėlės paklūsta, ką nori, tą su jomis darai. Ko negali žmogus, gali lėlė. Ne visi supranta tai ar neišdrįsta, o lėlė ne žmogus, ji gali pasakyti visą teisybę”, – svarsto garsusis lėlininkas.

Režisierius prisimena labai brangiai jam kainavus tuos žaidimus. Mat jiems reikėdavo visokių priemonių: pagalių ir širmų, tekdavo nukniaukti paklodes ar virtuvės rykus. Tokie jaunylio užsiėmimai labai nepatiko vyresniems broliams.

„Visi berniukai žaidžia su mašinėlėmis, o tas durnelis su lėlėmis. Mama sakydavo: tik jūs nevadinkit kasdien Antanėlio durneliu, nes gali tokiu ir tapti. Savo lėles slėpdavau rūsyje, bet vis tiek vieną kartą vyriausias brolis jas surado, išnešė į kiemą ir sudegino. Į mano žaidimus su lėlėmis vaikystėje visi labai keistai žiūrėjo, bet kai pradėjau važinėti su Lėlių vežimo teatru, ėmė manimi didžiuotis. O kai giminės susibūrimuose pasakau, kad brolis sudegino lėles, man atsako, ai, baikit, to nebuvo. Tokia ta vaikystė“, – kelią į lėlių pasaulį pamena A. Markuckis.

Gyvos ir kartais net keršija

Kita A. Markuckio lėlių gyvenimo istorija prasidėjo visoje Lietuvoje žinomoje bendrovėje „Linas“, į kurią, baigęs Rokiškio kultūros mokyklą, atėjo dirbti klubo vadovu. Pasak režisieriaus, tai pats šviesiausias metas ir jam, ir lėlėms. Iškart ėmėsi kurti lėlių teatrą.

„Tuo metu negalvojau, ką darau, kad dirbsiu su lėlėmis iki pensijos“, – šypteli režisierius.

Scenoje prabylančios lėlės, pasak A. Markuckio, išties yra gyvos: jei aktorius nemylės lėlės, ji pačiu atsakingiausiu metu atkeršys. Pati didžiausia sėkmė lėlės gyvenime – ją paėmęs aktorius.

„Ji atgyja aktoriaus rankose. Ir režisierius, ir dailininkas gali visko prigalvoti, bet jei lėlei neįkvėps gyvybės tas, kuris ją valdo, šiai teks trauktis iš scenos į sandėlį. O keršto paslaptis labai paprasta – lėlė gali sulūžti, gali iškristi iš rankų. Čia jau kaip legendiniame filme „Baubas“, kuriame vaidinę aktoriai mirdavo. Kaip ir Juozo Miltinio dramos teatre, kai per sceną perbėgdavo nei iš šio, nei iš to atsiradusi katė. Teatre daug nepaaiškinamų dalykų“, – prasitaria režisierius.

Galerija

Laikrodis, mušantis ateitį

Per 33-ejus Panevėžio lėlių vežimo teatro gyvavimo metus jo lėles ištiko įvairūs likimai. Vienos sudegė, kitas sugraužė žiurkės, kai jas supakavo ir paliko nešildomame ir neprižiūrimame pastate, priklausiusiame miesto Savivaldybei. Iš Turto fondo jį įsigijęs žmogus net nenutuokė, kad čia gyvena lėlės. Sako išdovanojęs, kurios sveikos buvo, mokykloms, vaikų globos namams. Dalį jų gal ir pavogė kas, o dar kitas galbūt iki šiol tebesaugo pasakų pasaulio gerbėjai.

Vos tik įkūręs teatrą, A. Markuckis pats buvo iš kartono prigaminęs ančiukų ar žąsiukų. Juos išdovanodavo žmonėms prisiminimui. Jei šiandien tos gelsvai melsvai dekoruotos lėlės sugrįžtų, būtų visa ferma.

O lėlės, kurios iki šiol aktyviai dirba, gyvena ten, kur šešiolika metų gyveno ir pats jų valdovas – palėpėje virš teatro. A. Markuckio buvusiame miegamajame dabar pluša siuvėja, siuvanti lėles ir kostiumus aktoriams, o šiuo metu – naujam spektakliui „Tarkšt barkšt“, skirtam naujagimiams. Čia pat ir staliaus dirbtuvės, ir visi lėlėms atnaujinti, atgaivinti ar pagaminti reikalingi įrankiai. O scenoje karaliauja Karlsonas, tas, kuris gyvena ant stogo. Kiekvieną kartą, kol teatro salėje šurmuliuoja žiūrovai, laukdami stebuklo, jis tyliai šmirinėja, nuvalo dulkes, persodina kopūstus. Jį režisierius išviliojo iš vienos jaunosios scenografės Maskvoje. Ši lėlė – jos diplominis darbas.

Lėlių karalystę Panevėžio centre, gaubiamą ramybės ir paslapties skraiste, sukūrusio A. Markuckio užmojai dabar dar didesni. Jis sumanęs teatro kieme pastatyti mechaninę skulptūrinę kompoziciją – laikrodį po skėčiu. Čia, kaip Tbilisyje prie Rezo Gabriadzės teatro, suktųsi laikrodis, mušantis valandas, o aplink važiuotų garsusis lėlininkų traukinukas, Krakių arklių traukiamas vežimas – suktųsi visa Panevėžio lėlių vežimo teatro istorija.

Galerija

Komentarai

  • Puikus teatras ir dar puikesnes ambicijos – tik va vadovas galėtu bent kiek žmoniskiau elgtis su kolektyvu, tada ir nereikėtu importuoti aktorių iš Ukrainos.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų