D. RUDOKIENĖS nuotr.

Jolita ČESONYTĖ: svarbiau galimybė gyventi laisvai nei uždirbti

Tapybos darbų parodą „Iš mėnulio šviesos ir žolės einanti“ Panevėžio centre veikiančioje galerijoje „Galerija XX“ pristatanti Jolita Česonytė – reta viešnia galerijose.

Nėra daug progų jos išskirtinius paveikslus apžiūrėti iš arti.

Menininkė nesiekia viešumo, nepataikauja žiūrovo skoniui, nesivaiko meno madų ir tendencijų, o kuria taip, kaip tuo metu jaučia.

Laisvė – Jolitos ir jos vyro, taip pat menininko, vertybė. Dėl to abu pasirinko gyventi taip, kaip ne kiekvienas norėtų ir galėtų.

Jolita, iki šiol Panevėžio galerijose jūsų darbų neteko matyti. Ar tai pirmasis jūsų prisistatymas panevėžiečiams?

Iki šios parodos Panevėžio galerijose niekada ir nesu eksponavusi savo darbų. Bet tai nėra pirmoji pažintis su Panevėžiu. Kadaise čia gyvenau 4–5 metus, čia su vyru (menininku Raimondu Gnižinsku – aut. past.) susituokėme, čia ir mūsų sūnus gimė.

Mūsų vestuvės vyko per lemtingus sausio įvykius 1991-aisiais.

Ketvirtadienį susirašėme, vakare su tėvais šventiškai pasisėdėjome, šeštadienį atvažiavo pasveikinti draugai. O ryte pabudę nieko nesupratome – radijas, televizija neveikė. Išėjome į Laisvės aikštę, ji pilna žmonių. Tada sužinojome, kas naktį įvyko. Vyras iš karto nuėjo užsirašyti į savanorius.

Panevėžyje parodą atidariusi Jolita Česonytė (kairėje) sako nenorinti kalbėti apie savo darbus, nes taip tarsi nurodytų žiūrovui, ką apie juos galvoti. D. RUDOKIENĖS nuotr.

Kodėl nepasilikote Panevėžyje?

Abu su vyru studijavome Šiaulių universiteto Dailės fakultete. Ten ir susidraugavome. Po studijų grįžome į Panevėžį, bet gimus sūnui vyras pradėjo aktyviai kurti.

Tais sunkiais pirmaisiais nepriklausomybės metais pardavinėdavo savo darbus Vilniuje, Pilies gatvėje, ir jam labai gerai sekėsi, užmezgė daug pažinčių. Apsisprendėme kraustytis arčiau Vilniaus, nes kiekvieną savaitgalį į jį važiuodavo.

Iš pradžių gyvenome nuomojamame bute, kol vyras sulaukė didžiulio kūrybinio užsakymo iš Norvegijos. Iš jo užsidirbo tiek, kad nusipirkome nemažą butą Žiežmariuose, nors su šiuo kraštu mūsų ničniekas nesieja. Ir dabar gyvename atsiskyrę. Nemezgame draugysčių, nedalyvaujame bendruomenės veikloje.

P. ŽIDONIO nuotr.

O kodėl toks susikaupimas savyje?

Manau, turbūt dėl tos pačios kūrybos. Nesinori išsitaškyti. Jei panorėtume, ir draugų būtų, ir visur dalyvautume. Bet mums nereikia kompanijų. Apie 20 metų dirbome pedagoginį darbą Vilniuje. Aš buvau dailės mokytoja, turėjau dailės studiją, vyras dėstė fotografiją, informacines technologijas. Kai dirbi mokykloje, nors ji buvo ganėtinai laisva, vis tiek esi priverstas įlįsti į tam tikrą futliarą, perfiltruoti, ką galvoji ir ką kalbi. Tenka būti tokiam, kokio tavęs nori kiti. Bet 2018 m. abu palikome darbą mokykloje ir nuo tada gyvename laisvai, be jokių įsipareigojimų kitiems. Aš tapau, o vyras sugalvojo, kad reikia pastatyti namą.

Tas namas yra jo kūryba. Stato visiškai vienas. Tik kartą aš ant stogo sėdėjau ir padėjau jam kalti vinis. Plokščias stogas, tai baisu nebuvo. Jokių darbininkų nesamdom, nes jiems reikėtų mokėti atlyginimą, o tam pinigų neturime. Statybos tęsiasi ketverius metus, jau baigia sienas apkalti gipskartoniu.

Savotiškas įsipareigojimas kitiems yra ir parodos – reikia tam ruoštis, surinkti ekspoziciją, apie tai daug ir ilgai galvoti. Tada smegenys tampa užimtos kitais dalykais ir kūrybai tiesiog jų nebeužtenka.

P. ŽIDONIO nuotr.

Suprantu, kad dėl to ir nesistengiate kuo daugiau parodų suorganizuoti?

Tikrai nesistengiu. Ir Panevėžyje paroda atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. „Art Vilnius“ parodoje susitikome Tomą Rudoką (Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininką – aut. past.) su žmona Diana. Įsišnekėjom ir man pasiūlė surengti parodą.

Turiu nuostatą nerengti parodų mokamose galerijose. Manau, neteisinga, kai galerija pasikviečia tokį menininką, iš kurio, žino, uždirbs pinigų parduodama jo darbus. Užsienyje yra praktika, kad dailininkams už rengiamą parodą sumokami honorarai, o pas mus pačiam menininkui reikia galerijai sumokėti už salės nuomą. Tokio mokesčio neima kultūros centrai, bibliotekos, bet juose surengtos parodos neįskaitomos, jei, pavyzdžiui, menininkas nori įstoti į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Prieš keletą metų rengiau parodą Vilniuje vienoje garsioje galerijoje ir už salės nuomą 500 eurų turėjau susimokėti, nesvarbu, kad patys mane pakvietė.

Nors nesu Dailininkų sąjungos narė, bet Panevėžyje jos skyrius mano parodai suteikė nemokamą galeriją.

P. ŽIDONIO nuotr.

Ar jums svarbu, kad žiūrovas suprastų, ką norite pasakyti savo kūryba? Ar paliekate laisvę žiūrinčiajam pačiam interpretuoti jūsų paveikslus?

Absoliučią laisvę! Ir man labai įdomu, kokios tos interpretacijos. Jei išgirstu, kad žmogus pasakoja neprisirišęs prie mano paveikslo pavadinimo, vadinasi, žiūri giliau. Man patinka, kad savaip pamato detales ir savo esmę jose. Niekada nenoriu kalbėti apie savo darbus, nes taip tarsi nurodau žiūrovui, ką turi apie juos galvoti.

Po kažkurios parodos viena mokytoja parašė laišką, kad su vaikais sukūrė tinklalapį, kur mokiniai interpretavo mano darbus rašydami esė. Tai buvo be galo įdomu. Vaikų mąstymas dar atviresnis, be baimės. Suaugusieji tarsi bijo šnekėti, gal bijo apsijuokti, galvoja, kad jei ne profesionalai, gali pasakyti kokią nesąmonę. Per parodos atidarymą Panevėžyje norėjau išprovokuoti pokalbį, bet nepavyko – visi stovėjo ir tylėjo. Gal dėl to, kad lietuviai uždari žmonės. Aš ir pati esu uždara.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kas jums suteikia impulsą kurti?

Pro buto langus matau medžius, žolę, bet matau ir triaukščius namus. Dėl to vyras ir stato namą soduose, kad galėtume dar uždariau gyventi.

Man dažnai užduoda klausimą, kas tas kūrybinis impulsas. Galvoju, jei dailininkai žinotų, kas jis yra, kaip tabletę išgertų ir kurtų.

Kūryba gimsta iš to, kaip gyveni, apie ką galvoji, ką matai, skaitai, kokios muzikos klausai, su kuo bendrauji. Mes su vyru esame bendraminčiai, man nereikia prieš jį vaidinti, jam prieš mane. Gyvename tokioje erdvėje, kur savęs nekaustai, esi savimi. Neturime jokių viršininkų, niekas mūsų neįvelka į jokius rėmus, nestabdo. Mintys, kaip parduoti, kaip tapyti, kad kitiems patiktų, irgi galėtų sustabdyti tą laisvą kūrybą. Bet mes susitaikėme su tuo, kad galime išgyventi ir iš mažų pajamų, nes mums svarbiau galimybė gyventi laisvai nei lėkti, bėgti, kuo daugiau dirbti ir uždirbti, o paskui išleisti. Mūsų pagrindinis pinigų leidimo būdas – kartą ar du per metus išvažiuoti į ilgesnę kelionę.

P. ŽIDONIO nuotr.

„Mes pasirinkome taip gyventi. O kai žmonės pasirenka patys, jie nieko niekam neskolingi, niekam nepriekaištauja ir jaučiasi laimingi.“

J. Česonytė

Jūsų su vyrų ryšys labai artimas.

Apie artimą žmogų sakoma, kad jis – antroji pusė. Bet menininkams nebūna antrosios. Nelabai gerai, jei menininko tėra pusė. Todėl nesutinku, kad vyras yra mano antroji pusė. Mes abu esame labai savarankiški, viens kitam padedantys, neribojantys viens kito norų ir svajonių. Kai vyras sugalvojo statyti namą, nesakiau, kam to reikia, nes mačiau, kad jam tai labai įdomu, man irgi. O žmonės kartu gyvena tada, kai jiems kartu įdomu.

P. ŽIDONIO nuotr.

Iš kur jūsų menininkės gyslelė? Ar tai atėję iš šeimos?

Menininkų giminėje visiškai nėra. Kiek save prisimenu, man visą laiką labai nepatikdavo kontrolė, masiniai veiksmai. Pamenu vestuves sovietiniais laikais, kai būdavo tveriamas bromas ir atvažiavę jaunavedžiai mėtydavo saldainius, o visi puldavo rinkti. Niekada tų saldainių nerinkdavau. Tada negalvodavau, kodėl man tai atrodydavo taip nepriimtina, vėliau ėmiau svarstyti, kodėl tokių dalykų nedarydavau arba kodėl norėdavau kitaip apsirengti, kovoti prieš mokytojus už vaiko teises. Turbūt jau tada turėjau tą stiprų laisvės pojūtį. Kūryba ir yra veiksmas, susijęs su laisve. Kai mintys laisvos, nepririštos prie pasaulio, kai negalvoji, ką kaimynai daro, kaip jie gyvena, ką kiti pasakys, kai lieki savo darbuose, mintyse.

Neturiu ambicijų išgarsėti, daug parduoti. Žinau, kad yra milijonai už mane geresnių. Visada galvoju, aš juk nežinau, geri ar blogi tie mano darbai, tiesiog sąžiningai kuriu. Neforsuoju, netaikau, kad žiūrovui paveikslas patiktų. Tapau, kaip jaučiu. Vienoje galerijoje Kaune man pasakė: Jolita, jei tapytumėte kitokius žmonių veidus, iš jūsų darbus labiau pirktų. Man nesuprantama, kaip galima menininkui taip pasakyti ir kaip galerininkas gali taip kalbėti.

P. ŽIDONIO nuotr.

Bet išsaugoti tokią laisvę turbūt ne visada lengva?

Sūnus gyvena savarankiškai užsienyje. O kai mudu su vyru likome dviese, juk galima ir kruopų pavalgyti.

Žmonės nori labai daug turėti, o tas turėjimas priveda ir prie karo, ir prie ekologinių katastrofų.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kaip manote, ar meno kūrinius perka menininko sielos dvyniai – panašiai jaučiantys, panašiai mąstantys žmonės?

Tas darbų pirkimas irgi būna visoks. Vienam paveikslas sienai papuošti, kitam – kaip šeimos narys. Vyras sako, kad tai mano iliuzijos, bet man norisi tikėti, kad paveikslas – ne baldas.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pačiai ar nesunku išsiskirti su savo paveikslais, juk jie irgi šeimos nariai?

Žiauriai sunku. Kai rengiau parodą Anykščiuose, sakiau, kad neparduodu nė vieno darbo, galiu parduoti tik jų atspaudus. Žmonės juos irgi perka. Visą laiką galvoju, kas yra pinigai ir paveikslas. Pinigai yra pinigai, o paveikslas – tas, su kuo gaila skirtis. Aišku, parduotas jis toliau gyvens, bet gal naujam savininkui nusibos ir bus nustumtas kur už spintos.

Panevėžyje eksponuojamus kai kuriuos darbus parduodu.

P. ŽIDONIO nuotr.

O jūsų namuose kabo jūsų pačios darbų?

Namuose kabo tik vyro darbai. Mano sustatyti, nes neturiu dirbtuvės, dirbu bute.

Ar jūsų sūnus nuėjo tėvų pramintu kūrybos keliu?

Danielius – šiuolaikiškas menininkas. Jo kūryba susijusi su 3D. Sūnus dirba kompiuterinių žaidimų kūrimo bendrovėje, kuria žaidimų vizualiką.

Esu užfiksavusi, kad piešti pradėjo būdamas tik 6-erių. Iki tol žiūrėdavo, kaip mes piešiame, bet pats nesiimdavo. Jis nelankė jokių meno mokyklų, bet mes pirkdavome įvairių muzikos instrumentų. Pats savarankiškai išmoko groti ir gitara, ir pianinu, taip pat tapė. Mums netgi sakydavo, kam jūsų vaikui būreliai, jei viskas yra namuose. Mes jį visada palaikėme. Palaikėme ir tada, kai išsirinko Anglijoje studijuoti 3D animaciją.

P. ŽIDONIO nuotr.

Jolita, ar esate laiminga?

Taip, žinoma! Kiekvienas laimę suvokia savaip. Su vyru galvojame, kad daugelis nenorėtų ir gal net negalėtų gyventi taip, kaip mes. Kitiems atrodytų, kad sunku taip save riboti.

Bet mes savęs neribojame. Turime, kiek mums reikia. Mums labiau rūpi nuvažiuoti į parodą ar į Venecijos bienalę kas dvejus metus nei eiti į kavines. Mūsų kitokios vertybės.

Tikrai nenoriu sakyti, kad visi taip turėtų gyventi. Kiekvienas susikuria gyvenimą tokį, kokį sugeba. Tik tada reikėtų mažiau verkšlenti, kad tas ar anas blogai, valdžia kažko neduoda. Ką patys pasidarome, tą ir turime. Iš niekur nieko nereikia laukti, o stengtis susikurti patiems.

Mes pasirinkome taip gyventi. O kai žmonės pasirenka patys, jie nieko niekam neskolingi, niekam nepriekaištauja ir jaučiasi laimingi.