-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Čia prabėgo mano vaikystė. Vėliau išsikėlėme į tuomet naujai statomą Žemaičių kvartalą, bet tai buvo jau berods trečioje klasėje.
O prieš tai gyvenome ten, kur vėliau buvo pastatytas „Upytės“ viešbutis, prie pat kino teatro „Garsas“, dabartinio SEMC.
Tai buvo senas žydų šeimos namas. Nežinau, kas atsitiko to namo šeimininkams, ar jie emigravo, ar juos nužudė… Tame name buvo apgyvendintos septynios šeimos. Namas dviejų aukštų, su didžiuliu kiemu, kuriame vešėjo sulaukėjęs sodas, nes juo nelabai kas rūpinosi. Augo vyšnios, laukinė kriaušė… Sodas buvo iki pat senojo kino teatro „Garsas“.
Vėliau autentiškos architektūros „Garso“ pastatas nugriautas, ir aš, vaikas, landžiodama po tuos griuvėsius, mačiau gražius fojė buvusių krosnių koklius, gražius stiklinius sietynus. Buvau parsinešusi namo sietynų stikliukų saują, bet tėvai nebuvo kaupikai, tokie sentimentalūs dalykai juos turbūt nelabai domino, o aš, kaip vaikas, ne visuomet turėjau savo kertę, taip tie stikliukai besikraustant į kitas vietas ir išnyko.
Kai pradėtas statyti sovietinis tipinis kino teatro pastatas, mūsų kiemas dar sumažėjo. Mes, vaikai, labai mėgome po tas statybas „duotis“, užlipti iki viršutinio aukšto.
Budintis sargas mus gaudydavo, vaikydavo, bet vis tiek ten lipdavome, nes prieš akis atsiverdavo labai gražus vaizdas – Nevėžio upė, visas Panevėžys.
Mano vaikystėje šiose vietose aukštesnio pastato už „Garso“ kino teatrą nebuvo.
Taigi, statybų tvora vis artėjo, artėjo arčiau mūsų namų, kiemas vis mažėjo, mažėjo, ir vieną dieną, grįžusi iš studijų Klaipėdoje, pamačiau – nebėra mano vaikystės namo.
O jis jungėsi su „Rambyno“ viešbučiu, ten buvo į kiemą vedantis bromas.
Tai va, mano vaikystėje Respublikos gatvė buvo centrinė ir pagrindinė.
Ne Laisvės aikštėje, tuomet vadintoje Lenino, o dar anksčiau Turgaus, virė gyvenimas, o Respublikos gatvėje, kurioje koncentravosi visos pagrindinės parduotuvės, kino teatrai, kavinės.
Vakarai Respublikos gatvėje buvo ganėtinai triukšmingi, ypač – savaitgaliais.
Žmonės eidavo į špacyrių, t. y. pasivaikščioti gatve.
Juk tuomet nebuvo nė interneto. Iš pramogų tebuvo kinas. Kinas buvo galinga jėga, jį žmonės mėgo, mielai lankydavosi. O ir senasis dramos teatras buvo šios gatvės gale.
Respublikos gatvėje buvo ir „Raketos“ kino teatras, greta jo – kavinė „Žalioji“, o šalia „Garso“ – kavinė „Vasara“, netoliese kavinė „Pavasaris“, Žemės ūkio bankas, taupomoji kasa, retesnės parduotuvės, vėliau atidarė prekybos centrą „Klevas“ ir kt.
Gatvė buvo grįsta gražiais akmenim. Kai labai karštą vasarą grindinys įkaisdavo, basi lakstyti juo negalėdavom. Kai ant to karšto grindinio palydavo, gatvėje prigaruodavo kaip pirtyje, o mes, vaikai, sugebėdavom žaisti slėpynių tuose garuose – tokio tirštumo jie būdavo.
Pro bromą grįždavome į namus, o vakarais girdėdavome pro jį atsklindančią dažnai rusų kalbą, nes daug žmonių būdavo atvykusių į komandiruotes.
Kadangi Panevėžyje vystėsi pramonė, kone kiekvienais metais pastatydavo po gamyklą ar atidarydavo įmonę, čia atvažiuodavo tikrai daug specialistų – inžinierių ar paprastų darbininkų, ir jie gerokai palėbaudavo.
O mes klausydavomės pro langus ir jų kalbų, ir dainų, ir barnių, ir buteliai kartais krisdavo į bromo akmenis.
Mūsų gatvelė buvo pilna kvapų: tvyrojo amžinas spirito kombinato kvapas, nuo „Kalnapilio“ alaus daryklos sklido dar kitokie.
Šalia „Kalnapilio“, ant kampo, savus kvapus skleidė žymioji čeburekinė.
Senajame teatre taip pat tvyrojo savitas kvapas – kai nuvesdavo į kokį vaikišką spektaklį, stipriai kvepėjo parketo lakas.
Lygiagrečiai Respublikos gatvei driekiasi Kranto gatvė, kurios vaikystėje aš labai nemėgau, nes ji tokia tamsi, ten aukšti raudoni pastatai, mažai užeidavo saulės.
Visuomet pavėsyje esanti gatvelė vaikystėje man kėlė šiek tiek neigiamas emocijas. Tai nuo joje veikusio konservų fabriko nuolat eidavo visokiausi kvapai – konservuojamų burokėlių, obuolių… Ir sklido garsai, ypač savaitgaliais, nuo paties ryto: tilin-čiunkt, čiunkt, tilin-čiunkt, čiunkt. Savaitgaliais, kai visi miega, mieste mažiau triukšmo, tie garsai ir kvapai labai išryškėdavo.
Elona Karoblytė P. Židonio nuotr.
Tėvų priežiūra buvo griežta, o mūsų, vaikų, trajektorija maža, laikydavomės aplinkui namus.
Išimtis buvo, kai lėkdavom ieškoti ledų. Nes jų ne visada būdavo, ypač karštą dieną.
Veikė keletas ledų kioskų, o prie Kauno gatvės sankryžos buvo ir žydų tautybės žmogaus spaudos kioskas. Beje, tą prekeivį įtraukiau kaip personažą į savo spektaklį „Respublikos gatvės vaikai“.
Tame kioske buvo visko po truputį, kiek girdėdavau iš kalbų su tėvais arba artimaisiais, jis paprekiaudavo ir iš po prekystalio deficitinėmis prekėmis. Ko gero, pas jį pirmąjį mieste atsirado kramtomoji guma.
Viešpatie, net ir normalių ar įdomesnių tušinukų ne visada būdavo įmanoma gauti! Buvo absoliutūs deficito laikai.
O tie prekybininkai irgi vargšeliai – turėdavo vykdyti nurodytus planus, nes kol nepardavė nustatyto kiekio „Komjaunimo tiesų“ arba „Tiesų“, neturėjo teisės prekiauti kažkuo kitu.
Tokia prikišama prekyba taip pat buvo propagandos dalis, kurią žmonės paslapčia išjuokdavo, ironizuodami sakydavo „už dvi kapeikas še tau tiesą“.
Aiškiai neatsimenu, bet skveras atrodė kitaip, buvo kažkokia betoninė rampa, į jį reikėdavo nulipti žemyn. Čia tryško ir fontanėlis. Greta kino teatro veikė ledų kioskas, kurį patikrindavome. Žvelgiant kairiau, prie moterų kalėjimo sienų, buvo kavinė „Žalioji“, kurioje vėliau įsikūrė posovietinė „Trabi“ kavinė.
Kai platino Respublikos gatvę, prie J. Balčikonio gimnazijos iškirto berods dar G. Petkevičaitės-Bitės sodintas liepas. Tiesa, tai atsitiko vėliau, jau ne mano vaikystėje.
Tačiau svarbu, kad dėl tos naujos gatvės atšakos nugriauta ir gražių senų gyvenamųjų namų. Tuomet miesto planuotojai ir architektai nebuvo linkę palikti nieko, kas sena.
Šioje gatvėje esanti G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ne per seniausiai sutvarkyta taip, kad prie senų pastatų pridėtos naujos konstrukcijos, pastatas pritaikytas dabarčiai, bet ir sena išsaugota. Kaip gražiai būtų atrodęs senasis „Garso“ kino teatras, jei jį šitaip būtų sutvarkę…
O štai dabartiniame verslo centre „Respublikos 44“ kadaise veikė įsikūręs karinis komisariatas.
Pro virtuvės langus matydavome, kaip išveždavo jaunuolius į sovietinę armiją.
Rudenį ir pavasarį būdavo tokių triukšmingų rytų, kai jie čia visi girti susirinkdavo.
Man senas panevėžietis pasakojo, kad greta buvusio komisariato, toje vietoje, kur buvo „Vasaros“ kavinė (priešais J. Balčikonio gimnaziją – aut. past), prieš tai buvo kaminkrėčio Sederevičiaus sodas. Esu apie tai minėjusi spektaklyje. Tas privatus sodas buvo labai gražus.
Dar vienas žmogus, lenkas, pasakojo, kad ten, kur dabar restoranas „Mėsmalė“, veikė mėsos krautuvė.
O aš pati iš vaikystės atsimenu kraujo kvapą. Tik vėliau ta vieta tapo „Pavasariuku“ (kavinė „Pavasaris“ – aut. past.).
Dabar čia „Mėsmalė“, galbūt taip restoraną pavadinę žmonės pasidomėjo to namo praeitimi. Visos tos krautuvėlės kadais priklausė žydams. Jų buvo daug.
O toje vietoje, kur sovietmečiu pastatytas „Buitinis“ (pastatas priešais J. Masiulio knygyną – aut. past.), stovėjo vieno ar dviejų aukštų taip pat ilgas medinis barakas.
Atsimenu, jame buvo lyg vyninė, lyg šiaip kažkokia užeiga. Tuomet iš tokių žemyn smailėjančių stiklinių kolbų į stiklines pilstydavo sultis, sulą ir vyną.
Knygyną taip pat gerai pamenu, jame buvusius Lenino raštus, kai kurias kanceliarines prekes. Jei prekyboje atsirasdavo naujų knygų, reikėdavo stoti į eilę, net nežinant nei ką parduoda, nei ar gausi jų nusipirkti, ar ne.
Vasario 16-osios gatvės kampe esančios „Senvagės odontologijos klinikos“ patalpose veikė vaistinė, bet dar anksčiau kažkokia knaipė.
Už gatvės esančioje Fotografijos galerijoje – saldumynų krautuvėlė, kitoje Respublikos gatvės pusėje – valgykla „Ąžuoliukas“.
Labai gaila, kad keičiantis laikams Respublikos g. pradžioje išgriauti seni pastatai, prikeverzota kažkokių betoninių plokščiastogių dėžių. Nebuvo jokio perimamumo, jokios visumos, jokios stilistikos, ir išėjo beskonybė.
O už sovietinės architektūros „šedevrų“ vėl seni pastatai…
Taip. Dabartinė Dailės galerija anuomet buvo Kraštotyros muziejus su drugelių kolekcija. Dabar muziejus įsikūręs Moigių namuose. Kavinė „Nendrė vėjyje“ sovietmečiu buvo taupomasis bankas, kuriame eilėse nuolat stovėjo žmonės. Ir atsimušame į aptrupėjusią kolegijos sieną.
Ar dėl to, kad buvau vaikas, ar dėl to, kad nuo prigimties mažutė, kai išeidavau į Respublikos gatvę, paskęsdavau žmonių minioje. Gal dėl to, kad buvo mažiau mašinų, žmonės daugiau vaikščiojo, o galbūt todėl, kad tai buvo metai, kai Panevėžys sparčiai plėtėsi tiek įmonių, gamyklų, tiek žmonių skaičiumi.
Ir, kaip sakiau, žmonės eidavo špaciruoti. Paskutinis kino seansas būdavo vienuoliktą valandą vakare. Todėl viskas aprimdavo tik apie pirmą arba pusę dviejų nakties…
O aš pati esu gimusi kino teatre. Mama manęs laukėsi, kai į „Garsą“ atvežė rodyti S. Gerasimovo filmą „Žmonės ir žvėrys“. Mama su tėčiu nuėjo žiūrėti to filmo, jis mamą taip sujaudino, kad nubėgo vandenys. Tėtis sako, eime, o mama: „Aha, to filmo turbūt daugiau nebeatveš!“, ir pabaigė žiūrėti. Tiesa, ji, buvusi akušerė, jautė, kiek gali išbūti. Ir iš tiesų netrukus tas filmas uždraustas rodyti keliems dešimtmečiams…
O po seanso per Senvagės tiltą mama nuėjo tiesiai į gimdymo namus. Todėl visi iš manęs ir juokdavosi, kad esu kino teatre gimus. Toje pačioje Respublikos gatvėje…
Ir dar. Priešais mūsų namą buvo daržovių krautuvė, ten dabar kavinė „Lisitėja“.
Kartą pietauju toje kavinėje ir taip nostalgiškai žiūriu į kitoje gatvės pusėje buvusios mano virtuvės langų vietą.
Barmenas man sako: jūs turbūt nevietinė. O, sakau jam, kad jūs žinotumėt, kokia aš čia vietinė!
