G. Kartano nuotr.

52 Sekundės su kultūra. JOANA VIGA ČIPLYTĖ

52 Sekundės su kultūra. JOANA VIGA ČIPLYTĖ

Istorikė Joana Viga Čiplytė jau tris dešimtmečius tyrinėja, ieško, fiksuoja Panevėžio ir jame kūrusių, tarnavusių asmenybių, tautų gyvenimą. Jos knygos garsina Aukštaitijos sostinę Lietuvoje, Europoje, Izraelyje, jų rastume netgi JAV Kongreso, Stanfordo universiteto, Šveicarijos nacionalinėje bibliotekose. Už meilę ir darbą Panevėžiui J. V. Čiplytė įvertinta Metų panevėžiečio vardu, o pernai jai suteikta Kultūros ir meno premija.

Smalsumas, atkaklumas ir drąsa panevėžietę yra nuvedę ne tik ten, kur istorikams įprasta lankytis, – archyvus ir bibliotekas. Rinkdama medžiagą knygai, J. V. Čiplytė dar tuomet, kai Lietuva tik žengė į nepriklausomybę, vartė slaptus dokumentus akylai prižiūrima sovietų saugumiečių.

Ir vis dėlto kadaise jaunos panelės svajose buvo studijuoti ne istoriją.

Esate išleidusi kelias dešimtis istorinio, menotyrinio pobūdžio knygų. Viename interviu minėjote, kad rašyti knygas pradėjote perkopusi 50-metį. Kaip tai nutiko? Kas tapo tuo atspirties tašku nerti į šitą veiklą?

Įdomus žmonių gyvenimas. Daug netikėtų žinių sužinome iš knygų. Mėgstu skaityti istorines, teisės, psichologijos knygas. Skubu ir skubu prie šaltinio vandens…Viena – kitų autorių knygas skaityti, o visai kas kita – pačiai rašyti. Atsiveria kiti klodai. Tik istorikės įgyta kvalifikacija sudaro prielaidą rašyti istorines knygas. Atsakingas darbas, reikalaujantis daug žinių, profesinių įgūdžių, nuojautos ir kt.

Nuo 1990-ųjų darbas Kraštotyros muziejuje įpareigojo domėtis Panevėžio krašto istorija (1978 – 1990 m. dirbau Parodų rūmų vedėja, rašiau menotyrinius straipsnius Lietuvos spaudoje, baigiau žurnalistikos kursus prie Vilniaus universiteto). 1997 metais pirmasis darbas, trukęs beveik 8-erius metus, buvo knyga apie kunigą dramaturgą, tremtinį Kazimierą Čiplį-Vijūną (1897 – 1950). Kraštotyros muziejuje parengiau dokumentinę paroda, galerijoje „2-asis aukštas“ – knygos sutiktuves. Projektas pavyko. Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos moksleivių garbės lentoje įrašyta kun. K. Čiplio-Vijūno pavardė, Vijūno komedijos iki šių dienų statomos, mėgėjų teatrų aktoriai vaidina. Simboliška – knygos išleidimas sutapo su mano 50-uoju gimtadieniu.

Su nepriklausomybės atkūrimu drąsiau prakalbome apie Panevėžyje gyvenusius žydus, karaimus, sentikius. Iki tol apie juos nebuvo išleistos nė menkiausios knygelės. Rinkau medžiagą Lietuvos centriniame valstybės archyve, bibliotekose, bendravau su minėtų bendruomenių nariais. Išleidau tris knygas. Jos nėra didelės apimties, bet informatyvios. Prabėgus keleriems metams, išleidau naujai parengtą knygą apie žydų gyvenimą Panevėžyje.

Kūrybinis darbas įsibėgėjo ir jau nepaleido. Pavyzdžiui, artėjo dailės mokytojo Kazio Naruševičiaus 80-asis gimtadienis. Mano dailės mokytojo, Parodų rūmų konsultanto ir geriausio bičiulio gimtadienis, kaip be knygos? Niekas neprašė, kad rašyčiau. Dirbau ir padariau. Projektas puikus – suteiktas dailininkui Panevėžio miesto garbės piliečio vardas, viena iš gatvių pavadinta jo vardu.

Nuo 2010 metų iki šiol dirbu kūrybinį darbą. Išleidau solidžias pirmąsias knygas apie Lietuvos teisininkus – juristus, diplomatus: aukštaičius dr. Petrą Mačiulį ir Joną Aukštuolį, žemaitį Eduardą Turauską, sūduvius dr. Vladą Natkevičių ir Juozą Papečkį. Iš jų dvi knygas pristačiau užsienyje: Švedijoje apie Joną Aukštuolį, Šveicarijoje apie Eduardą Turauską.

Įsimintina pirmoji knyga apie Panevėžio knygnešį ir knygininką Juozą Masiulį. J. Masiulio knygynas ruošėsi minėti knygyno 100-metį. Rinkau medžiagą, bendravau su knygyno paveldėtoja Karolina Masiulyte-Paliuliene. Knyga buvo šiltai sutikta ir įvertinta už surastą svarbų dokumentą – knygynas pradėjo darbą 1905 metų rudenį. Daug dėmesio pelnė išleistos dvi knygos apie Panevėžio miesto Ramygalos gatvės istoriją, ten gyvenusių šeimų likimus. Tai mano vaikystės gatvė, mano tėvų šeimos gatvė, kaimynų gatvė, dviejų malūnų gatvė. Pastatėme kryžių Panevėžio Ramygalos gatvės gyventojams atminti.

Jūs pati tarsi liekate savo pačios knygų, jose aprašomų asmenybių šešėlyje. Kas paslėpta rašytojo istoriko darbo užkulisiuose? Ko juose daugiau – juodo darbo ar romantikos? Bent jau rutinos, tikiu, nėra.

Dažnai girdžiu šį klausimą. Istoriko profesinė pareiga domėtis ne tik praeitimi, bet ir ateitimi, be to, jaučiu atsakomybę už parašytą darbą, gerbiu savo knygų herojus. Žinoma – ilgas ir kruopštus dokumentinės medžiagos rinkimas. Dar ilgesnis darbas prie kompiuterio, o vėliau darbas su redaktore, knygos maketavimas ir kt. Svarbus darbo tęsinys – knygos pristatymas, susitikimas su skaitytojais, ne tik su panevėžiečiais, bet ir kitų miestų žmonėmis.

Nesunku rašyti, nes motyvas stiprus – rašau pirmąsias knygas.

G. Kartano nuotr.

Žinau, kad medžiagą knygoms renkate ne tik Lietuvos archyvuose, bibliotekose. Gal sutiktumėte papasakoti, kur toks darbas yra nuvedęs?

Istorinio turinio knygose dominuoja dokumentika. Knygos sėkmė – kiek randi naujos, netyrinėtos medžiagos. Tada sau sakai: tau tai skirta. Džiaugiasi širdis. Niekai, kad kvėpuoji archyvų dulkėmis, senosios spaudos švino garais, vargina įgautas sinusitas. Grįžti į namus ir dirbi. Lietuvoje rinkti dokumentinę medžiagą tapo įprastu darbu, pažįstama aplinka. O štai pabūti JAV, Kalifornijoje, San Francisko universiteto Huverio instituto archyve net nesvajojau. Tai pirma ir neužmirštama kelionė ir dviejų mėnesių darbas archyve. Teko susipažinti, skaityti, daryti išrašus ir kopijas per 1000 raštų, raštelių lietuvių, prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis. Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas. Čia ir dabar, nes antrąsyk nepakartosi. Dėkinga Karolinai Masiulytei-Paliulienei už šią kelionę. Tokio darbo rezultatas – išleidau pirmąją knygą apie diplomatą Eduardą Turauską. Ilgai dirbau. Atsakomybė didžiulė ne tik prieš skaitytojus, bet ir prieš kolegas istorikus, istorijos profesorius. Knygą palankiai įvertino JAV Kongreso biblioteka, Stanfordo universiteto biblioteka, Šveicarijos nacionalinė biblioteka.

Žinome ir tą neįtikėtiną istoriją, kai Sąjūdžio pradžioje, rinkdama informaciją apie savo dėdę kunigą ir dramaturgą Kazimierą Čiplį-Vijūną, nukankintą Sibiro lageryje, išdrįsote pasibelsti net į sovietų saugumo duris. Iš kur tiek drąsos peržengti tokios įstaigos slenkstį? Kuo baigėsi tuometis vizitas?

Nuo to jau prabėgo trisdešimt metų. Žinoma, pamiršti negaliu, kiek teko dirbti renkant medžiagą apie K. Čiplį-Vijūną. Lankiau Panevėžio vyskupijos septynias parapijas, kuriose kunigavo Kazimieras, susitikau su žmonėmis, užrašiau pasakojimus, domėjausi jo kūryba, knygelių likimu. Kai tai padariau, liko atsakinga pareiga – kreiptis į LTSR saugumo įstaigą Vilniuje. Kaip muziejininkė rašiau raštą, kad leistų susipažinti su kun. Kazimiero Čiplio tremties dokumentais. Akcentavau tikslą – ar yra dokumentuose minima kūryba, jo knygelės. Sutartu laiku atvykau į Vilnių. Aplinka neįprasta. Mažame kambarėlyje buvo atversti bylos puslapiai, kuriuos gavau teisę tik skaityti, į kitų asmenų bylų puslapius net nemėgink žiūrėti. Priešais sėdėjo pareigūnas ir nė minutės nepaliko vienos.

Žinoma, apie literatūrą neradau nė žodžio. Vizitas tuo ir baigėsi.

Jūsų knygos nėra grožinė literatūra. Visgi matome pastaruoju metu išpopuliarėjusį istorinio romano žanrą. Kaip vertinate tokią literatūrą? Ar nesvarstote imtis ir šio žanro?

Istorijos profesorius Ignas Jonynas rašė: ,,Istorija be faktų – ne istorija, o istorinė pasaka.“ Aš pasirinkau sunkesnį darbą. Dokumentiką. Istorinio romano knygas skaitau. Žaviuosi autorių fantazija, rašinio vaizdingumu.

Kuri iš Jūsų knygose įamžintų asmenybių, aprašytų įvykių ir faktų Jums pačiai labiausiai įstrigo, buvo netikėtas atradimas?

Į atmintį įstrigo J. Masiulio knygyno istorija, diplomatų veikla, dailininko K. Naruševičiaus gyvenimo fragmentai. Žinoma – tautinės mažumos: žydai, karaimai, sentikiai.

Noriu pasidžiaugti, kad 2000 ir 2020 metais Panevėžio miesto Kultūros tarybos komisija, vadovaujama miesto mero, įvertino mano kūrybą ir įteikė kultūros ir meno premiją.

Prie kokios būsimos knygos šiuo metu dirbate?

Pandemija nutraukė mano tęstinę kūrybinę veiklą. Labai liūdna buvo, kai dvejus metus buvo uždarytos bibliotekų ir archyvų durys. Sugrįžau į poezijos labirintus, peržiūrėjau dienoraštyje užrašytus eilėraščius, miniatiūras, kompiuteryje menines fotografijas… Sudariau trečiąjį rinkinį ,,Nuojauta“. Įteikiau leidėjams rankraštį su nuotraukomis. Gyvenu laukimu.

Leidžiate istorines knygas, grįstas konkrečiais, tiksliais faktais. O tuo pačiu esate poezijos ir miniatiūrų knygų ,,Atojauta“, ,, Atjauta“ ir ,,Nuojauta“ autorė. Savotiškai laviruojate tarp sausų faktų ir poezijos. Kaip tai įmanoma suderinti?

Man poezija – atgaiva nuo sunkaus darbo. Dažnai sau sakau: eini gatve – kuri poeziją, kalbi su žmogumi – poezija, vaikštai miške – poezija, girdi paukštelių giesmelę – poezija. Su miniatiūromis sudėtingiau – psichologiniai motyvai viršų ima, čia ,,įsijungia“ atjauta ar nuojauta, ar atojauta.

Jūs – istorikė ir rašytoja, Jūsų sesuo menotyrininkė, brolis – poetas. Iš kur tas kūrybiškumo genas? Kokioje šeimoje ir aplinkoje augote?

Geri ir kūrybingi buvo mano tėveliai. Jiems gerosios įtakos turėjo tėvelio brolis kun. Kazimieras. Tėvelis ir mama dalyvavo meno saviveikloje Pagirių miestelyje. Abu buvo vaidintojai ir … ūkininkai. Jei ne tremtys, tėvelių šeima su keturiais vaikais būtų gyvenusi kaime. Saugodami šeimą, tėveliai atsikėlė gyventi į Panevėžio miestą. Man buvo vos keli mėnesiai. Ar aš panevėžietė? Dokumente buvo rašoma, kad Panevėžio rajono gyventoja, o vėliau, apie XX a. 8 dešimtmetį, dokumente įrašas pasikeitė – tapau Kauno apskrities piliete. Žemės ribos buvo ištrintos, neliko nė pėdsako.

Mano meninius gabumus ugdė vaikų darželio, įsteigto vyskupo Kazimiero Paltaroko namuose, auklėtojos. Mokė šokti, deklamuoti, buvau mažoji vaidintoja.

Man baigiant vidurinę, mirė mama, o tėveliui tada buvo per 70 metų.

Kaip nutiko, kad tapote istorike? Kokią savo ateitį matėte rinkdamasi istorijos studijas?

Prisipažinsiu, baigusi vidurinę norėjau studijuoti tuomečiame Dailės institute dailėtyrą. Gerasis sesers Danutės pavyzdys. Kėliau klausimą: sesuo gali studijuoti menotyrą, ar aš negaliu? Bet taip atsitiko, kad mane ,,nukreipė“ į dailės mokytojo studijas. Aš buvau nepasiruošusi. Liko Vilniaus universitetas, istorijos studijos. O darbas muziejuje paskatino kurti, rašyti.

Ar Jums, kaip istorikei, vis dar įdomus Panevėžys?

Dirbau Kraštotyros muziejuje daugiau kaip 30 metų. Darbas įpareigojo domėtis miesto istorija, pamilti miestą ir fiksuoti naujus gyvenimo įvykius, rinkti istorinę medžiagą. Man įdomus miestas savo kaita, besikeičiantis ir į blogą, ir į gerą pusę. Žmonės čia gyveno ir gyvens. Ar jiems patinka gyventi Panevėžyje?

Ir, žinoma, negaliu nepaklausti apie retą Jūsų vardą Viga. Kokia jo istorija?

Man patinka trumpas ir aiškus vardas Viga, o jo istorija pikantiška. Rinkdama dokumentinę medžiagą apie kun. Kazimierą Čiplį-Vijūną, nutariau susipažinti su Anciškių bažnytėlės gimimo išrašų knyga. Apie kun. Kazimierą nepavyko rasti įrašo, bet radau savo ir brolio dvynio Jono gimimo įrašus. Nustebau, aiškiai ranka juodu rašalu įrašyta Joana Viga Čiplytė.

Kas liko daryti? Va ir tokia istorija.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Komentarai

  • Mano vaikystė prabėgo Ramygalos g. pas mūsų šeimos geradarių Joanos Vigos Čiplytės tėvų kieme. Jos tėvai nepabūgo priimti iš Sibiro grįžusių tremtinių šeimą. Kad ir mažam kambarėlyje gyvenome, bet būdavo visiems labai smagu. Vaikui svarbu tėvų globa ir pavyzdys. Tėvų širdies gerumas ir darbštumas padarė Joaną Vigą tokią darbščią ir rūpestingą, atsakingą pradėtam darbui. Kaip bitutė renka po kruopelytę medui, taip ir Joana Viga po kruopelytę per tiek metų sunešė tikrą turtą Panevėžio miestui ir visai Lietuvai. Sėkmės Jums…

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų