Dovilė Klementjeva. G. Kartano nuotr.

52 Sekundės su kultūra. DOVILĖ KLEMENTJEVA

52 Sekundės su kultūra. DOVILĖ KLEMENTJEVA

„Vertingiausia yra tai, ką atrandam dabar, kaip mes bendraujam, kaip elgiamės vienas su kitu, kaip vertinam vienas kitą, kaip kartu kuriam. Tas „kaip“ pasidarė svarbiausia“, – svarsto Panevėžio teatro „Menas“ aktorė Dovilė Klementjeva.

Ją galima vadinti ne tik aktore, bet ir mokytoja. Jau beveik dešimtmetį D. Klementjeva vadovauja Jaunimo teatro studijai, išleidžia moksleivius tobulinti meistrystės universitetuose, studijoje pildo ir savo svajones.

Visgi šiandienos teatro iššūkiai privertė aktorę naujai atrasti profesijos ir kultūros prasmę.

Pakalbėkime apie kultūrą. Kokį matote kultūros vaidmenį šiandien? Kiek ji svarbi šiandienos visuomenėje, išgyvenančioje vieną sukrėtimą po kito?

Kultūra gyvybiškai reikalinga. Pandemijos laikotarpis parodė, kad ne vien duona žmogus gyvas. Net per karantiną prisigalvodavo kūrybinių veiklų.

Su studijokais dažnai pakalbame apie žvaigždes, kas yra talentingas aktorius.

Spektakliuose vaidinantieji dažniausiai nėra žvaigždės, bet atiduoda visą gyvenimą teatrui, jie profesionalai, savo darbo žinovai.

Vienu metu buvau susimąsčiusi, kad galbūt nepasiekiau to, ko norėjau, ko tikėjausi ar svajojau. Bet pandemija, sustojimas ir atsigavimas parodė, kad žmonėms reikia teatro. Jie nori eiti į teatrą. Suvokiau, kad mano darbas labai prasmingas.

Dirbant iš inercijos, nesustojant, atsibosta, pervargsti. Žiūri, kad gal kokį spektaklį gali ir pailsėt, „nusimuilinti“. Jautiesi išsieikvojęs, negali nieko sukurti. Bet gavęs pertrauką pamatai, kad tame yra prasmė.

Man atsivėrė didžioji aktorystės prasmė.

Viskas yra laikina, kalbu ir apie savo gyvenimą, jis gali bet kurią dieną baigtis. Tad nėra laiko daryti tai, kas neatrodo prasminga ir neįdomu.

Smalsu paklausti, kokia buvo jūsų vaikystė, kas paklojo kultūrinius, kūrybinius pamatus?

Buvau gana uždaras vaikas, mėgau žaisti viena.

Pasiimdavau pledą, eidavau į sodą ir žaisdavau teatrą. Mėgdavau skaityti. Turėjau tokį keistą pomėgį dainuoti eilėraščius, nors nesu gera dainininkė.

Mūsų namuose nebuvo mano amžiaus vaikų, tik mažesni arba vyresni, mano sesės draugai. Jie manęs nepriimdavo. Todėl neišvengiamai tekdavo pačiai susigalvoti, ką veikti. Taip ir atsirado tokie žaidimai, teatras.

Šiandienos pasaulyje tampa įprasta dažnai keisti ne tik darbovietes, bet ir specialybę. Galima savotiškai pajuokauti, kad aktoriai yra stabiliausi žmonės. Turbūt labai reta išgirsti, kad aktorius paliktų teatrą ir pasuktų į kitą sritį. Kas jus laiko teatre? Ar kada pagalvojote, kuo būtumėte, jei ne aktore?

Jau vienuolika metų esu teatre. Mano darbas – kurti. Teatras yra organizmas, jam būtinas gyvas santykis.

Dažnai bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų mano diena, jei dirbčiau kokį kitą darbą. Nesvarbu kokį, šiukšliavežio ar autobuso vairuotojo, bet dar neatradau, kas man labiau tiktų nei teatras. Dar labai įdomi ir perspektyvi, reikalinga yra mokytojo profesija. Pedagogika dabar labai keičiasi, ypač pradinių klasių, atsiranda demokratinė mokykla. Darželiuose ir mokyklose keičiasi auklėjimo forma. Man artima tokia pedagogika, kuri padeda vaikui atsiverti, jo negniuždo, nespaudžia į rėmus, kuri padeda atrasti tikrąjį pašaukimą, stipriąsias vaiko savybes.

Kokios aplinkybės atvedė į teatrą „Menas“?

Baigusi universitetą vienerius metus dirbau Moksleivių kūrybos centre, Tauragės meno mokykloje. Turėjau būrelį su pantomimos pakraipa jaunimui ir mažesniems vaikams.

Visada traukė tikras teatras, nors patiko dirbti su vaikais. Pamačiau skelbimą, kad vyksta atranka į „Meno“ teatrą.

Pirmą kartą atvykau į Panevėžį ir man čia patiko. Miestas pasirodė savas, todėl ir likau.

Kokį žiūrovą labiausiai norėtumėte matyti teatre?

Norėčiau matyti nenuobodžiaujantį. Tokį, kuris po spektaklio išeina pakylėtas, radęs, kas jam patiko, kažką, kas užkabino – spektaklio tema, aktorius, o gal scena.

Ir mums, aktoriams, linkiu rasti būdų, kad žiūrovas iš spektaklio išeitų pasikeitęs, geresnis, nei į jį atėjo.

Esate teatro „Menas“ jaunimo studijos vadovė. Kodėl pradėjote dirbti su jaunimu?

Studijai vadovauju beveik dešimtmetį. Per tuos metus labai keitėsi požiūris į teatro pedagogiką.

Iš pradžių galvojau, kad galiu išmokyti, kaip reikia ar nereikia vaidinti, kas yra gerai, o kas blogai.

Vėliau pamačiau, kad taip neišeina. Viskas tarsi gerai, bet aš nesuprantu, ką jaunuoliai patys nori daryti, kaip jie įsivaizduoja vaidmenį.

Stengiausi išlipti iš tos primityvios pedagogikos, kad aš mokytoja, o jie mokiniai. Tada ir pradėjo viskas keistis.

Mes sunkiai dirbame, mokomės, matau, kad jau galime sukurti, kaip man anksčiau atrodydavo, labai gerų dalykų, bet studijos auklėtiniai baigia dvyliktą klasę ir išeina.

Mano mąstymas turėjo pasikeisti. Supratau, kad vertingiausia tai, ką atrandam dabar, kaip bendraujam, kaip elgiamės vienas su kitu, kaip vertinam vienas kitą, kaip kartu kuriam. Tas „kaip“ pasidarė svarbiausia. Spektaklis, pasirodymas gali pavykti geriau ar blogiau, bet tai nėra pagrindinis dalykas.

Kokie iššūkiai kyla dirbant su jaunimu?

Pagrindinis iššūkis – atrasti bendrą kalbą, kad nebūtų atotrūkio. Kasmet iššūkis yra pažinti ir suprasti kiekvieną į studiją atėjusį naują žmogų, kad visi čia jaustųsi gerai. Į studiją susirenka labai įvairūs jaunuoliai, ir mano, kaip vadovės, užduotis padaryti taip, kad būtume komanda. Čia nesvarbu požiūriai ar amžius.

Koks yra šiandienos jaunas žmogus?

Šiuolaikinis jaunuolis mažiau paklusnus, jei jam neįdomu, jis ir neįsipareigos.

Anksčiau buvo galima kalbėti apie pareigą, jei, pavyzdžiui, pradėjai groti, turi pabaigti, pradėjai lankyti studiją – ir privalai tęsti. To nebėra.

Dabar jaunimas drąsiai renkasi. Dažnai sakoma, kad jaunimas nebeturi autoritetų. Bet iš dalies nesutinku, kad tai blogai. Juk mes kuriame ryšį, todėl ir man jaunas žmogus gali drąsiai, aštriai pasakyti. Anksčiau įsižeisdavau, bet dabar suprantu, kad jei jaunas žmogus neužsidaro, drąsiai išsako savo poziciją, vadinasi, mūsų santykis gana artimas.

Tarp jaunimo darosi nebemadinga būti autsaideriu. Jie imasi labai gerų veiklų, savanoriauja, skautauja, padeda ukrainiečiams.

Jie iniciatyvūs, linksmi, draugiški – tik geru žodžiu galiu minėti.

Ką patartumėte jaunam žmogui, stojančiam į aktorinį ar režisūrą? Kokias klaidas dažniausiai daro stojantieji?

Žinių laidoje švietimo ministrės klausė, ką patartų jaunuoliui, neišlaikiusiam matematikos egzamino. Panašiai ir aš patarčiau. Neįstoti į aktorinį nėra nei gyvenimo tragedija, nei prasmės praradimas. Daug yra žvaigždžių, kurios irgi ne iš pirmo karto įstojo.

Nereikia dramatizuoti, sureikšminti paties teatro, o aktorystė yra sunkus darbas.

Daug baigusiųjų studijas lieka Vilniuje, nenori važiuoti dirbti į mažesnius miestus.

Galiu drąsiai pasakyti: kad ir koks būtų talentas, tokiam žmogui nereikėjo tapti aktoriumi.

Ką pakeistumėte kultūros ir meno politikos srityje, jeigu taptumėte kultūros ministre?

Šito klausimo nesitikėjau. (Juokiasi.)

Man atrodo, kad menininkui nereikėtų pretenduoti į politinius postus. Jis turi subjektyvų požiūrį ir negali visai kultūrai, kurios labai daug, taikyti ką nors viena. Norėtųsi kultūrą padaryti prieinamą kuo didesniam ratui žmonių. Kultūra reikalinga visiems: ir neįgaliesiems, ir tiems, kurie nesupranta mūsų kalbos. Tai ne tik pramogos klausimas, kultūros forma yra gyvybiškai svarbi kiekvienam, nesvarbu, ar puodą lipdyti, ar muzikos klausytis.

Judu su sutuoktiniu Martynu Klementjevu esat kartu ir gyvenime, ir scenoje. Ar grįžę namo stengiatės atsiriboti nuo darbo? O gal kaip tik atvirkščiai – namuose pratęsiat teatrines diskusijas?

Namuose diskusijų nepratęsiam, nebent yra koks nors degantis klausimas.

Abu esam introvertiški žmonės ir tuos dalykus pasiliekame sau.

Kai kažkas neduoda ramybės, jei koks režisūrinis sprendimas atrodo keistas, nesuprantamas ar nepriimtinas, padiskutuojam.

Daugiau diskusijų turim teatre, trupėje, namuose tam nėra laiko. Vienam vaikui šešeri, kitam treji metukai – jiems neįdomios tos mūsų diskusijos.

Nereikia pamiršti, kad gyvenimas yra daug daugiau nei teatras. Darbą reikia vertinti sveikai, nefanatizuoti.

Ar judu su Martynu į porą suvedė teatras?

Kai atėjau į „Meną“, Martynas čia jau dirbo. Teatre susipažinom ir nuo pirmų metų pradėjom kartu gyventi, kurti šeimą. Dabar jau 12 metų kartu.

Kokį personažą svajojate suvaidinti?

Nebuvau suvaidinusi jokio komiško vaidmens. Kartu su studija turėjom pasirodymą ir susikūriau tokį vaidmenį – išpildžiau savo svajonę. Ir man labai patiko! Norėčiau dar kartą gauti komišką vaidmenį, nelėkštą, neplokščią.

Žmogų prajuokinti yra vertybė, tai padaryti sunkiau, nei pravirkdyti. Kai matau, kad žmonės juokiasi, man tai geriausias grįžtamasis ryšys.

Ir tradicinis šios rubrikos klausimas: jeigu būtumėte knyga, filmas, spektaklis, meno ar muzikos kūrinys, personažas, kuo būtumėt ir kodėl?

Užvakar radau tokį akmenuką: iš vienos pusės jis atrodo kaip širdelė, o iš kitos – veidelis. Galima ne tik akis, burną įžiūrėti, bet ir visus veido bruožus.

Kad ir koks kūrinys būčiau, norėčiau kad mane kas nors atrastų. Gali būti Mona Liza, bet gauti į veidą iš torto – išterlios tave ir niekas nebenorės žiūrėti.

Gali būti labai mažas, bet kažkas tave atranda, kažkam esi labai svarbus ir vertingas. Parsivežiau tą akmenuką namo, pasidėjau tarp gėlių ir visiems parodau.

Labai svarbu, kai vertina už tai, koks esi, o ne kaip Moną Lizą, kuri vertinama, nes milijonai kitų žmonių tą daro.

Ačiū už pokalbį.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų