-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kas ruošiasi pinti per atlaidus vietos bažnyčią papuošiančius garsiuosius žolynų vainikus, kas eina į pievas jų rinkti, o kas prie šios tradicijos puoselėjimo prisideda dovanodami savo užaugintas grožybes.
Intensyviausias darbas prieššventinę savaitę verda krekenaviškės Irmos Rudienės namuose. Čia devintus metus iš eilės pinami unikalūs žolynų vainikai, kurių grožis ir skleidžiamas kvapas Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikoje per Žolinę džiugina atvykusiuosius.
Po I. Rudienės namų stogu ne tik mikliai darbuojasi darbščios pynėjų rankos, bet skamba juokas, netyla klegesys.
Anot šeimininkės, prie Žolinės vainikų nuolat darbuojasi bent aštuonios moterys, tačiau būna susirenka ir daugiau.
Trumpam atsitraukdamos, talkininkės pluša nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro. Vienos ruošia žolynus pynimui, juos sukarpo, kitos rūpinasi trūkstamomis medžiagomis, trečios riša.
Vida, Danutė, Rima, Vida džiaugiasi, kad darbas, nors ir nelengvas, einasi labai sparčiai. Po tiek metų jau visos žino, kur kas padėta, į kieno duris pasibelsti pristigus vieno ar kito augalo.
„Kitų augalų ir pavadinimų moterys net nežino – bepindamos sugalvoja. Čia – „šiaušena“, čia – dar kokia kasa. Pasako „nebėra šiaušalo“ ir visi žino, ko reikia.“
Dr. G. Jankūnas
Be to, visoms pynimas labai patinka.
„Labai įdomu žolynus dėlioti. Vis naujų derinių atrandame. Tai ir malonus potyris, ir dvasinė atgaiva. Dirbant gimsta tokia sielų bendrystė“, – viena per kitą kalbėjo pynėjos.
Žaliavos įspūdingiesiems Krekenavos vainikams reikia daug. Laimė, pynėjoms jau žinomos visos didesnės augavietės laukuose, o ir krekenaviškių gėlių darželiai turtingi.
Tačiau vienodos žolynų pynės niekada nebūna. Juk ir kiekvieni metai skirtingi: štai šiais, anot moterų, prasčiau užaugo žiemės, kviečių varpos subrendo smulkesnės.
„Bet nueiname pas žmones pasiklausti, ar galėtų ko duoti. Kai kurie paskui ir pinti padeda, tad pynėjos ne vien iš Krekenavos būna!“ – pasakoja darbštuolės.
Ankstesniais laikais puošmenas bažnyčiai pindavo atskiri kaimai ir paskui atveždavo jas arklių tempiamais vežimais.
Aišku, anuometės pynės būdavę paprastesnės už dabartines.
„Kuriame, tobuliname, randame augalus, kurie ilgiau laikosi, gražiai atrodo ir padžiūvę“, – aiškina meistrės.
Joms ypač smagu, kad į pasiruošimus Žolinei mielai įsitraukia ir vyrai. Tik jie paprastai užsiima konstrukcijų gamyba, padeda nuvežti pynes į baziliką, pakabinti. Prireikus moterys juos ir į laukus išsiunčia trūkstamų augalų pargabenti.
„Vyrams moterys vadovauja – atvežk to, priskink ano. Jie įsitraukia, šaunuoliai“, – giria I. Rudienė.
Pynėjas darbui įkvepia į talką joms atskubantis ir darbų nesibaidantis klebonas dr. G. Jankūnas. G. Kartano nuotr.
Kai lankėmės Krekenavoje ketvirtadienio popietę, jau buvo nupinta kone aštuonios dešimtys metrų įvairiaspalvių žolynų vainikų, tvarkingai suguldyti I. Rudienės sode, mat terasoje visi nebetilpo.
Krekenaviškės skubėjo baigti paskutinę „kasą“ – penktadienį norėjo pasilikti akcentams sudėlioti, pynių tvirtumui patikrinti.
I. Rudienė juokauja, kad šiemet darbus palengvino Krekenavos klebonas dr. Gediminas Jankūnas – vietoje įprastai keturių žolynų juostų prie altoriaus bus nuleistos tik dvi. Tad ir pynimo keliasdešimčia metrų mažiau.
Per kiekvienus Žolinės atlaidus bažnyčia puošiama vis kitaip. Šįsyk, I. Rudienės teigimu, nusilenkta praktiškumui – papuošimai neturi trukdyti televizijai filmuoti šv. Mišių. Užtat žolynais bus išdabintos visos bazilikos kolonos.
„Kad vainikai būtų arčiau žmonių, – pabrėžia pynėja. – Kvepės, bus galima ir pačiupinėti.“
I. Rudienė su talkininkėmis ruoštis Žolinei pradėjo dar liepos viduryje. Tuomet prisipjauta avižų, kviečių varpų.
„Pavėsinė iki durų buvo užversta šiaudais: ir pristatyta, ir priguldyta, ir prikabinta“, – pasakoja savo namus kasmet tam mielai užleidžianti šeimininkė.
Kelios krekenaviškės specialiai atlaidams priaugino įvairiaspalvių kermėkų.
„Yra viena raganė, kurią vadiname šiaušalu, – ji šiaušia ir pučia vainikus“, – dėsto, kaip pynėms suteikiama apimties, I. Rudienė.
Raudonėlius renka iš laukų – šiemet pavyko užtikti gausią jų augavietę. Netrūksta apylinkių pievose ir bitkrėslių.
Prireikus apskabomi ir savi gėlių darželiai.
„Į bet kurį kiemą įeik ir pasakyk, kad reikia Žolinei, visi pasakys: šventam reikalui“, – kraštiečiais didžiuojasi I. Rudienė.
Prieššventiniame šurmulyje sukasi ir Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dr. Gediminas Jankūnas. Jo teigimu, tokio klegesio, kaip I. Rudienės kieme Krekenavoje prieš Žolinę, dar reikia paieškoti. Džiugesį teikianti parapijiečių bendrystė kasmet virsta vis kitokiomis grožybėmis bazilikai per atlaidus papuošti.
„Turime iš naujo prisijaukinti renovuotą bazilikos erdvę ir jos spalvas kartu saugant atnaujintą grožį“, – sako klebonas.
Pasak jo, moterys jau nė nebeįsivaizduoja šių atlaidų be buvimo kartu.
„Džiugu, kad atvažiavusieji iš kitur supranta, kad tos žolynų pynės – rankų darbas. Reikėjo ir augalus surinkti, sukarpyti, surišti, sudėlioti. Tai liudija, kad turime darbščių ir kruopščių žmonių“, – didžiuojasi dvasininkas.
Pasak dr. G. Jankūno, šiai tradicijai tikriausiai šimtas ar daugiau metų. Bet tokių mastų kaip dabar ji nebuvusi. Daryta paprasčiau, imtas vienas žolynas – tujos šakelė, smidras ar lapai. Dabar bažnyčios puošybai naudojama daug žolynų, kvepiančių laukų augalų, įvairiaspalvių darželių gėlių. Tuo Krekenavos tradicija ir išsiskiria.
„Ir Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, ir Pivašiūnuose altorius ar kažkokia sienelė puošiami, bet ne pati erdvė“, – pabrėžia dr. G. Jankūnas.
Klebonas ir pats padeda kabinti pynes – sako, yra darbų, kuriems reikia būtent vyriškos jėgos.
„Gal mums, vyrams, pritrūksta kūrybiškumo, bet kur reikia jėgos, džiaugiamės, kad galime prisidėti“, – šypsosi dvasininkas.
Į pynimo procesą kasmet įsijungia vis nauji kiemai, nauji žmonės – jei ne rankų darbu, tai reikalingomis medžiagomis prisideda.
„Kitų augalų ir pavadinimų moterys net nežino – bepindamos sugalvoja. Čia – „šiaušena“, čia – dar kokia kasa. Pasako „nebėra šiaušalo“ ir visi žino, ko reikia“, – linksmai pasakoja klebonas.
Nupintos įvairiaspalvių žolynų kasos, tvarkingai suguldytos I. Rudienės sode, per Žolinę papuoš Krekenavos bazilikos skliautus. G. Kartano nuotr.
Dr. G. Jankūnui labai gražu iš pynėjų lūpų girdėti šventę vadinant ne Žoline, o Žolinėmis – švenčiama juk ne vieną dieną. Atlaidai truks visas aštuonias.
O kad pinant vainikus beveik nėra jaunimo, esą ne atsitiktinumas. Ir ne dėl to, kad jiems nebrangus paveldas ir senosios tradicijos.
Jauni žmonės taip pat įtraukti į pasiruošimą šventei, tik galbūt mažiau pastebima veikla.
Jie puoselėja kitą Krekenavos Žolinės tradiciją – savanoriavimą. Sutinka atvažiavusius, tvarko aplinką – visų darbų ir nesurašysi. Be to, jaunimas, kurių dabar jau dauguma studentai, specialiai planuoja savo laiką taip, kad galėtų per Žolinę būti Krekenavoje ir patarnauti atlaiduose.
Ne ką mažiau svarbi Krekenavos tradicija ir kermošius.
Upytės tradicinių amatų centro direktorė Aušra Sidorovienė primena, kad 2021 metais į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta visa Žolinės atlaidų šventimo tradicija, apimanti ne vien vainikų pynimą, bet ir savanoriavimą, ir kermošių. Tad pastarąjį ketinama puoselėti ir toliau.
„Anksčiau jis taip ir vadinosi – Krekenavos kermošius“, – pabrėžia A. Sidorovienė.
Jos teigimu, stengiamasi, kad atvykusieji išvystų krašto amatininkus, paveldo puoselėtojus. Šiemet jų iš aplinkinių rajonų – Rokiškio, Kupiškio, Radviliškio, Kėdainių – į Krekenavą sukviesta beveik dvi dešimtys.
Krekenavos Žolinė ypatinga: šio miestelio bazilika – vienintelė tokia išskirtinė šventovė mūsų regione.
O šiuos metus Seimui paskelbus Aukštaitijos metais, bazilika save pristato kaip visos Aukštaitijos šventovę.
„Tarp bazilikos bokštų esančią karalienės Marijos skulptūrą ne vienerius metus tituluojame Aukštaitijos karaliene, – pasakoja klebonas. – Ji žvelgia į Nevėžį, į šį kraštą ir kartu savo motiniška globa ne tik iš dangaus, bet ir regimu, apčiuopiamu pavidalu globoja ir lydi.“
Kaip ir kasmet, kiekvienos iš aštuonių Žolinės atlaidų dienų tematika bus skirtinga: savivaldos, šeimų, ligonių ir pan.
Šių metų atlaidų šaukinys – Tavo apgynimo šaukiamės, Šventoji Dievo Gimdytoja.
Klebono aiškinimu, šie žodžiai – seniausios, dar III a. maldos į Mergelę Mariją pradžia.
Pirmieji trys šios maldos žodžiai užrašyti ir ant Švč. Marijos smiltainio skulptūros lenkiškai.
„Tai buvo ir prieš daugiau nei šimtą metų tą statulą stačiusių ir baziliką kūrusių žmonių malda. Šiandien kaip niekad mums reikia apgynimo. Kartais net nebežinome, kur tas tikrasis priešas. Žvelgdami į kaimynų situacijas suprantame, kad pikčiausias ir blogiausias priešas slypi kito žmogaus širdyje. O širdies dalykų tankais ir vien ginkluote ar įstatymais sureguliuoti negalime. Reikia kitokios jėgos, kuri tą širdį gydytų ir darytų taikią“, – sako klebonas.
Tik trumpam atsitraukdamos, pynėjos pluša nuo dešimtos ryto iki dešimtos vakaro. Vienos ruošia žolynus pynimui, juos sukarpo, kitos rūpinasi trūkstamomis medžiagomis, trečios riša. G. Kartano nuotr.
Minint 400-ąsias mirties metines, Seimas šiuos metus yra paskelbęs šv. Juozapato, ukrainiečių unito (Rytų apeigų kataliko), arkivyskupo metais. Krekenavos bazilika bendrauja su sostinės unitais bazilijonais. Tad ateinantį penktadienį į Krekenavą suvažiuos ne tik dvasininkai, bet ir unitų bendruomenės nariai. Tądien prieš vakarines Mišias Krekenavoje vyks konferencija apie šv. Juozapatą, o 18 valandą – liturgija.
„Kartu bus galimybė mums, katalikams, pamatyti kitus katalikus, kurie meldžiasi ne Vakarų, o Rytų apeigomis. Ir kartu pajusti tautų ir širdžių, ir tikėjimo bendrystę“, – sako klebonas.
Dar vienas netikėtas šių metų Žolinės atlaidų Krekenavoje akcentas – menininkų nutapytų šio miestelio vaizdų, daugiausia bazilikos, paroda parapijos namuose.
Šią vasarą Krekenavoje surengtas Kauno dalininkų pleneras netikėtai nusitęsė. Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Akvarelės sekcijos pirmininkė Violeta Židonytė pasakoja, jog du menininkai – Valentinas Varnas ir lenkas Danielius Gromackis prieš porą savaičių negalėjo dalyvauti plenere, tad atvyko dabar. D. Gromackis džiaugėsi, kad Krekenavoje labai daug motyvų – galima tapyti kad ir penkerius metus vienoje vietoje. Anot jo, Lenkijoje tokių unikalių vietų neradęs.
