Senajai įstaigai – naujas vardas

Nevėžio upės slėnyje beveik prieš keturias dešimtis metų nugriautų medinių namukų vietoje pastatyti Panevėžio bendruomenių rūmai per savo gyvavimo istoriją jau šeštą kartą keis vardą.

Naują šios kultūros mekos pavadinimą miesto politikai turėtų palaiminti artimiausiame Tarybos posėdyje.

Vieno nepakako

Nuo pat Bendruomenių rūmų įkūrimo juose dirbantis, tiesa, su pertraukomis, direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams Algimantas Skvereckas lenkdamas pirštus vardija: 1987-aisiais duris atvėrusios įstaigos pavadinimas buvo „Ekrano“ kultūros rūmai, paskui – „Ekrano“ kultūros ir komercijos centras, o vienu metu ji buvo pavadinta dar ir „Ekrano“ kultūros namais.

1996-aisiais tuometei „Ekrano“ gamyklai šią kultūros įstaigą perdavus Panevėžio savivaldybei, ji tapo Panevėžio miesto savivaldybės kultūros rūmais.

„Maždaug prieš dešimtmetį įstaiga vėl keitė pavadinimą, nes nutarė dalyvauti pusiau kultūriniame, o iš dalies ir socialiniame projekte. Tapome Panevėžio kultūros centro Bendruomenių rūmais“, – netolimą praeitį prisiminė direktoriaus pavaduotojas.

Kad tuomečiai Kultūros rūmai galėtų dalyvauti tame projekte, pavadinime turėjo atsispindėti, jog tai bendruomenę telkianti įstaiga.

Tebevadina senuoju

Tapusi Bendruomenių rūmais už projekto lėšas įstaiga tuomet įsigijo sporto treniruoklių, siuvimo ir skalbimo mašinų.

Lankantieji įvairius meno kolektyvus čia ir siuvo, ir skalbė.

„Kartais tenka vedžioti ekskursantus po Bendruomenių rūmus. Kai pasakau, kad turime ir skalbimo mašinų, daugelis nustemba. Bet kai paaiškinu, kam jos naudojamos, žmonės jau linksi galvomis“, – patikino A. Skvereckas.

Anot jo, dabartinis pavadinimas – ir per ilgas, ir jau atgyvenęs. Neseniai Bendruomenių rūmams pradėjusi vadovauti Judita Kačinskaitė ėmėsi iniciatyvos vardą pakeisti.

Kitą savaitę į posėdį susirinkusiems miesto Tarybos politikams pritarus, Bendruomenių rūmai taptų Panevėžio kultūros centru.

„Kai tekdavo pasakyti, kur dirbu, niekada to ilgo pavadinimo – Panevėžio kultūros centro Bendruomenių rūmai – nesu ištaręs. Visiems sakydavau, kad dirbu Panevėžio kultūros centre“, – teigia A. Skvereckas.

Taip šią įstaiga vadina jaunesni žmonės. O tie, kuriems 60 metų ir daugiau, jų jaunystėje duris atvėrusį centrą tebevadina „Ekrano“ kultūros rūmais.

„Taip sakant tikrai girdžiu dažnokai“, – patvirtino A. Skvereckas.

Prieš pusę amžiaus nušlavus medinius namukus, o jų gyventojus įkurdinus daugiabučiuose, pradėti statyti dabartiniai Bendruomenių rūmai. G. Kartano nuotrauka

Rūmai medinukų vietoje

Tuomečiai „Ekrano“ kultūros rūmai pradėti statyti 1977-aisiais, o duris atvėrė tik po dešimties metų – 1987-aisiais.

Panevėžiui naujo kultūros židinio prireikė, kai iš respublikinės valdžios miestas negavo leidimo renovuoti senojo teatro pastatą Respublikos gatvėje. Mat 1967 metais dramos teatrui pastačius naujus rūmus Laisvės aikštėje, Respublikos gatvėje įsikūrė kultūros namai.

Neatnaujinti jie nedarė garbės miestui, todėl 1972-aisiais buvo išsirūpinta teisė Kranto gatvėje statyti kultūros namus, jiems skirtas 2,88 hektaro žemės sklypas.

Nors toje vietoje stovėjo keletas medinukų, tuometė valdžia į privačią nuosavybę nekreipė dėmesio – mediniai nameliai buvo nugriauti, o jų gyventojai iškeldinti į daugiabučius.

Naują miesto kultūros įstaigą suprojektavo Henrikas Antanas Balčiūnas.

Pagal tokį pat projektą kultūros rūmai iškilo ir Mažeikiuose. Ten duris jie atvėrė anksčiau nei Panevėžyje.

Virto amžiaus statybomis

Leidimą statyti kultūros rūmus Panevėžys gavo, tačiau iškaulyti reikiamų lėšų nepavyko. Tad statybos reikalai patikėti visasąjunginio pavaldumo „Ekrano“ gamyklai, kurioje dirbo apie 7000 žmonių.

Šioji reikalingų lėšų išsirūpino iš Maskvos žinybų. Archyvuose saugomi duomenys byloja, kad būsiančių kultūros rūmų statybų sandorį kaip Lietuvos atstovas pasirašė būsimasis Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Statyti šiuos rūmus pradėta 1977-aisiais, tačiau netrukus darbai sustojo – pritrūko lėšų. To oficialiai niekas nėra pasakęs, tačiau manoma, kad visasąjunginės lėšos tuomet buvo perskirstytos ir atiteko 1980-aisiais Maskvoje rengtai vasaros olimpiadai.

Pradėti statyti kultūros rūmai kuriam laikui užkonservuoti.

Vėliau „Ekranas“ jų statybą atnaujino ir baigė 1986 metais. Jau veikiantys kultūros rūmai oficialiai buvo atidaryti 1987 m. balandį.

Visą dešimtmetį trukusią „Ekrano“ kultūros rūmų epopėją panevėžiečiai jau buvo spėję praminti amžiaus statybomis.

Žavėjo prabanga

Moderniu, prabangiu interjeru stulbinusių rūmų langus papuošė vitražo meistrės Gintautėlės Laimutės Baginskienės vitražai.

Šis menininkės darbas – keturių dalių, maždaug 70 kvadratinių metrų dydžio stiklo kūrinys – iliustruoja lietuvių liaudies dainą „Augo giroj ąžuolėlis“. Kompozicija dalijama į dvi dalis, viena jų atitinka moteriškąją dainos dalį – liepužėlę, o kitos dvi dalys – vyriškąjį ąžuolėlį. Menininkė, nepaisydama tuometės ideologinės situacijos, drąsiai naudojo tautinius simbolius: nacionalinius kostiumus, ąžuolus ir… rankas.

O rūmų išorėje švietė ir iki šiol tebešviečia Rytų Vokietijoje gamintos veidrodinio stiklo vitrinos.

Rūmų fasadui ir interjerui panaudotas estiškas dolomitas, sumontuoti Estijoje pagaminti įspūdingi šviestuvai, o laiptai pagaminti iš Ukrainoje išgauto granito.

Archyviniai dokumentai teigia, kad 1996 metais „Ekrano“ gamykla, turėjusi didžiules skolas miesto biudžetui, sovietmetyje pastatytus kultūros rūmus atidavė savivaldybei.

„Per 36-erius šių rūmų gyvavimo metus kapitališkai suremontuotas tik jų stogas. Gerai prisimenu, kad iki remonto vanduo sunkdavosi net šešiolikoje vietų“, – pasakoja A. Skvereckas.

Dabar jau yra parengtas techninis projektas ir gautas statybų leidimas didžiosios rūmų salės, scenos ir šalia esančių patalpų kapitaliniam remontui.

Pavadinimą keičiančioje įstaigoje dirba pusšimtis darbuotojų, veikia 18 meno kolektyvų, buriančių daugiau nei 350 žmonių, o per metus čia vykstančiuose renginiuose apsilanko per 200 tūkstančių žmonių.

„Statistiškai jų ateina dukart tiek, kiek gyvena Panevėžyje“, – skaičiuoja direktoriaus pavaduotojas.