-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Esu nešamas savojo angelo sargo“, – šypsosi jaunatviškumo nestokojantis senjoras.
Ne kartą apsaugojęs nuo pavojų, angelas Romą tiesiog skraidina šiam bėgant. Tad trasose, kurių ilgis – ir keli, ir keliolika, ir net keliasdešimt kilometrų, į devintą dešimtį įkopęs vyriškis lieka nepralenkiamas.
„Puikiai žinau, kiek man metų, bet jų naštos nejuntu“, – tvirtina energingas vietoje nenustygstantis R. Jasinskas.
Panevėžietis svarsto, kad jį kaip reikiant užgrūdino vargana vaikystė Sibire.
„Laimingas esu gyvenimą pažindamas gyvai, o ne per kompiuterio ar mobiliojo telefono ekraną.“
R. Jasinskas
Kaip sovietų valdžios priešai su mama, dvimečiu broliuku ir seneliais pas baltas meškas Romas buvo ištremtas tebūdamas ketverių. Į Lietuvą sugrįžo jau keturiolikmetis.
Pasak R. Jasinsko, jo bėgimo maratonai prasidėjo tremtyje. Vaikui tekdavo bėgioti nemažus atstumus parnešti gėlo vandens, ūgtelėjęs lakstė į tolokai nuo namų esančią mokyklą. Tremtyje ir alko, ir šalo.
„Gal todėl toks liesas ir toks atsparus užaugau“, – šypsosi.
Pajuokavome, kad tokį nesunku bėgimo trasoje skraidinti jo angelui sargui.
„Kalbėdamas apie angelą sargą nejuokauju. Tikrai jį turiu, buvo man apsireiškęs“, – patikino R. Jasinskas.
Prieš kelerius metus slidėmis čiuoždamas per „Ekrano“ marias dengiantį sniegą įlūžo ir paniro po vandeniu.
Išniręs kapanojosi, bandė laužyti ledą, kad išliptų iš properšos, bet pastangos buvo veltui. Romas sako buvo besusitaikantis su mintimi, kad gyvenimas baigtas, o jo kūną kažkas kada nors ištrauks.
„O tada aiškiausiai išgirdau: „Tu nepaskęsi.“ Tie žodžiai man ausyse skamba ir šiandien, neabejoju, kad juos ištarė mano angelas sargas“, – įsitikinęs R. Jasinskas. Anot jo, taip dangiškasis globėjas ne tik sustiprino jį, bet ir atsiuntė pagalbon nepažįstamą vyriškį.
Tas suieškojęs virvę metė ją lediniame vandenyje besikapstančiam nelaimėliui, bet ši nukrito daug arčiau kranto ir Romas nepasiekė.
Tada pats pamokė savo gelbėtoją prie virvės galo pritvirtinti kokį nors sunkų daiktą, tad vyriškis pririšo spyną. Darsyk mesta virvė jau nukrito prie eketės. R. Jasinskas įsikibo į ją, tačiau gelbėtojas šūktelėjo ką tik patyręs operaciją, tad neturi sveikatos traukti.
„Angelas man suteikė jėgų. Išsiropščiau sušalęs, sužalotomis į ledą kraujuojančiomis rankomis. Nedaug trūko, kad būčiau jas nušalęs, būtų tekę amputuoti. Parsiradęs namo pirmą kartą gyvenime ėmiau tuštinti barą. Tuo baisiai nustebinau žmoną, nes alkoholio niekad nemėgau“, – mena R. Jasinskas.
Jis sako, kad gal išgerti „laipsniai“, o gal angelas sargas padėjęs, ir kitą rytą nubudęs sveikut sveikutėlis, pasiniurkiusio lediniame vandenyje net sloga neužpuolė.
Romo Jasinsko pergales bėgimo trasose liudija šimtai medalių. P. Židonio nuotr
Peržvelgdamas 80-ies prabėgusių metų kelią, R. Jasinskas pabrėžia, kad minima nežemiška būtybė jo gyvybę išsaugojusi dar daug kitų kartų.
Nemažai metų jo dirbta ugniagesiu gelbėtoju.
Sykį gesinant Laisvės aikštės pastatą, kuriame dabar įsikūrusi „Kavos dėžutė“, jam darbuojantis antrame aukšte lūžo grindys ir R. Jasinskas įkrito į pirmo aukšto liepsnas.
Krisdamas iš tokio aukščio galėjo susilaužyti, bent išsinarinti koją, tereikėjo suklupti ir liepsnos būtų jį prarijusios. Tačiau Romas nukrito ant kojų, tada spyriu išdaužė lango stiklą, iššoko pro langą ir liko gyvas. Tad argi jis ne kaskadininkas?
Dar vienas ugniagesiui gelbėtojui nutikęs šiurpokas įvykis šiek tiek kelia šypseną.
Tuomet gesino fermą. Kaip ir Laisvės aikštės pastato, taip ir degančios fermos perdanga lūžo, o R. Jasinskas krito ir paniro į srutų duobę.
Tačiau ir tąkart net nesusitrenkė. Kaip „Ekrano“ mariose, taip ir srutose pavyko nenuskęsti, iš duobės ištraukė kolegos.
Visuomet žvalų, energingą, ligų nepuolamą Romą, kurio kraujo spaudimas net nubėgus maratonų būna 120 ir 80, viena liga visgi neaplenkė.
O užnešė ją nelemtoji erkė, užkrėtusi Laimo liga.
„Ne tik bėgioti nebegalėjau. Taip skaudėjo sąnariai ir raumenys, kad po namus sunkiai vaikščiojau, kankinamas skausmų nebemiegojau, net kažkokie vaizdiniai pradėjo rodytis. Baisus metas buvo“, – pasakoja R. Jasinskas.
Ilgai daktarams nepavyko nustatyti, kas darosi. Galiausiai diagnozavus Laimo ligą padėjo antibiotikai.
Ilgokai pasigydęs, Romas atgavo sveikatą ir vėl išbėgo į trasą.
R. Jasinskas gyvena Žemaičių mikrorajone, tad džiaugiasi, kad netoliese yra vadinamasis Kaizerligo miškas, neuždara įmonės „Aukštaitijos vandenys“ teritorija, kurios asfalto takeliais jis ir bėgioja.
Ten vaikštinėjančių, o juolab bėgiojančių žmonių nedaug, tad bėgti erdvu.
„Visai kas kita bėgioti puikiais Skaistakalnio bei Kultūros ir poilsio parko takeliais. Ten sutinki galybę žmonių, bėgant tenka laviruoti, tad ir sunkiau, ir ne taip patogu. Kaizerlingo miške jaučiuosi laisvai“, – pasakoja Romas.
Nubėga paprastai apie šešis kilometrus. Jei ką sutinka trasoje, būtinai pasveikina ir stebisi, kad jam ne visuomet tuo pačiu atsakoma.
„O man sveikintis patinka. Būna, kad tuos pačius žmones toje pat trasoje sutinku po kelis kartus, tad vis pasveikinu“, – šypsosi R. Jasinskas.
80-mečio R. Jasinsko treniruočių draugas – Kobis. P. Židonio nuotr
R. Jasinskas neslepia: nors bėgti jam malonu, bet neretai tam malonumui reikia prisiversti.
O kad prisiversti būtų lengviau, vyriškis įsigijo Kobį – tvirtą, prie šeimininko itin prisirišusį šunį. Tai jis Romą kasryt kelia iš lovos, vedasi į lauką, ragina kartu ką nors veikti.
„Treniruoja Kobis mane“, – juokiasi bėgimo entuziastas.
Ramiai bėgti šalia šeimininko Kobiui neįdomu, jis ima painiotis po kojomis, meilinasi, šokinėja. Tad ilgesniems nuotoliams Romas į trasą leidžiasi vienas.
Jis taip save įpratino bėgioti, kad sportinius batelius maunasi ir kai lynoja, ir kai spigina saulė. Net per didžiausius karščius bėgti žliaugiant prakaitui jam patinka.
Taip rimtai bėgioti R. Jasinskas pradėjo prieš 23-ejus metus, būdamas 57-erių.
Mena, kad tuomet sportuojantys bičiuliai pakvietė jį pabėgėti iki Berčiūnų. Kiek pasvarstęs, Romas pasiūlymą priėmė. Sako, kad be jokio pasirengimo bėgti buvo tikrai nelengva, nuolat atsidurdavo būrio gale, bet maršrutą įveikė. Kartu įveikė ir save.
Nuo to laiko įsitraukė į tuomet Panevėžyje veikusio „Rambyno“ bėgimo klubo veiklą, drauge bėgiojo, treniravosi, dalyvaudavo bėgimo varžybose.
Tuo metu aktyvių ir energingų bėgikų klube buvo trys dešimtys.
Dabar, po dvidešimties su trupučiu metų, iš visų klubo narių Romas beliko vienas bėgikas. Nemažai žmonių pasikvietė anapusybė, kitiems bėgti nebeleidžia sveikata ar metai, dar kitus paleido noras.
Kiek kartų per dvidešimt su trupučiu metų dalyvauta įvairiose bėgimo varžybose, R. Jasinskas sako nebesuskaičiuojantis.
Sudėtinga būtų suskaičiuoti ir kelių bėgimo varžybų nugalėtoju yra tapęs.
Jo kolekcijoje – per du šimtus medalių. Sykį bandė juos sverti – svarstyklės parodė daugiau nei dešimt kilogramų.
Panevėžiečio laimėjimus trasoje liudija ne tik begalė medalių, bet ir nugalėtojų taurės, įvairūs suvenyrai.
Romas – itin dažnas bėgimo „Baltijos kelias“ dalyvis, kai bėgama nuo Vilniaus iki Talino.
Nubėgti jo Vilniaus, Rygos, Pasvalio, Pakruojo, Kauno, Panevėžio maratonai, išbandyta daugybė kitų trasų.
Pasak R. Jasinsko, pačios sunkiausios Lietuvoje yra Rumšiškių, Elektrėnų ir Nidos trasos, mat jomis bėgant nemažai tenka kilti į kalniukus.
Anot panevėžiečio, bėgti didelių mokslų nereikia. Svarbiausia, pasak jo, kad žemę pirmiausia pasiektų kulnas, o tik tada – pirštai. Jis teigia matantis ne vieną bėgant ant pirštų. Tokius būtinai pamoko, kaip teisingai daryti.
Paklaustas, ar bėgti gali kiekvienas, vyriškis paaiškino, kad visų pirma to reikia norėti, reikia nugalėti tingulį, negailėti, nelepinti savęs, užsibrėžti tikslą.
„Net nenumanau, ką veikčiau, jei nebėgiočiau. Pasilpus akims, nebegaliu daug skaityti. Televizoriaus nepamėgau, per jį žiūriu tik sporto ir žinių laidas. Internetu nesinaudoju. Tad turiu daug laisvo laiko ir leidžiu jį bėgiodamas“, – sako senjoras.
Jis pabrėžė puikiai matantis, kiek gyvenimo suryja internetas, kiek daug laiko įsisiurbę į jį praleidžia ir maži, ir jauni, ir seni. Tad sąmoningai, kad netaptų priklausomas, o liktų laisvas žmogus, atsisako interneto.
„Laimingas esu gyvenimą pažindamas gyvai, o ne per kompiuterio ar mobiliojo telefono ekraną. Bėgiodamas draugauju su gamta, matau ją nuolat besikeičiančią. O įvairias pasaulio šalis, valstybes, miestus, pažįstu nuvykęs į keliones. Viena dukra dirba turizmo agentūroje, tad mums su žmona Gražinute parenka įvairių kelionių“, – sako 80-metis.
Pasaulio jiedu apkeliavę tikrai nemažai.
Panevėžietis sako, kad ir įveikus bėgimo trasą jo spaudimas nepakyla aukščiau kaip 120 ir 80.
R. Jasinskas – dvarininkų anūkas. Biržų rajono Skamarakuose gyveno abu jo seneliai – ir mamos, ir tėčio tėvai.
Seneliai jaunystėje buvo nuvykę padirbėti į Ameriką, parsivežė pinigų, tad motinos tėvas Lietuvoje nusipirko dvarą.
Iš šio dvaro keturmetis Romas ir buvo ištremtas. Lietuvoje tuomet liko partizanavęs jo tėtis. Nedidukę sesutę nuo tremties išgelbėjo kaimynė mokytoja, tuo metu, kai šeimai buvo paliepta krautis daiktus tremčiai, atėjusi į jų namus ir trėmimų vykdytojams pareiškusi, kad Jasinskų dukrytė – jos vaikas.
Grįžę iš tremties, Jasinskai apsigyveno savo namuose.
Romas iš pradžių mokėsi Lietuvoje, paskui išvyko į Kazachstaną, ten baigė žemės ūkio technikumą. Vėliau gyvenimas atvedė į Panevėžį, čia dirbo įvairius darbus, sutiko didžiąją savo meilę – buhalterę Gražiną, vyro kitaip nevadinamą, tik Gražinute.
O per gyvenimą didžiausias jųdviejų užgyventas turtas – trys vaikai, šeši anūkai ir du proanūkiai.
