SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kokios baimės valdo jus?

Visiems pažįstamas jausmas: oda pašiurpsta, raumenys įsitempia, o širdis, rodos, iššoks iš krūtinės. Gal ir neišsiduodate, tačiau visa jūsų esybė šaukte šaukia, kad bijote. Bet kodėl?

Iš tiesų vieni žmonės bijo visko ir nuolat, o kitiems nebaisios net ir ekstremaliausios situacijos. Šį kartą panevėžiečių klausiame, ar jie turi gyvenimą kartinančių baimių ar fobijų? Kaip jos atsirado?

Rimantas KIELA
Verslininkas

Nagi svarstau, ko galėčiau bijoti? Nesinori pasirodyti pernelyg drąsiam, bet fobijų lyg ir neturiu. Atrodo, neturi jų ir mano artimieji. Atsimenu tik tiek, kad sesuo maža bijojo vorų. Aš jų niekada nebijojau, nebijojau net ir gyvačių.
Pamenu, mažas būdamas su sesutėmis išėjau miškan, ten pamačiau kažką ilgą, susirangiusį ir ėmiau šaukti, kad radau didelį slieką. Atbėgusios sesės išaiškino, kad tai – pavojinga gyvatė ir jos reikia bijoti.
Tiesa, vaikystėje bijojau likti vienas. Buvo ne tokie laikai kaip dabar, kai už vieną namuose paliktą atžalą vaiko teisių specialistai gali apriboti tėvų teises.
Taigi, augdamas Radviliškio rajone, vienas būdavau paliekamas namuose. Būdavo man ir baisoka, ir neramu, tad išlįsdavau pro orlaidę ir eidavau ieškoti tėvų. Neradęs jų, vėl tuo pačiu būdu parsirasdavau.
Vaiko teisių specialistų siaubui, galiu pasakyti, kad net ir sutemus namuose tekdavo pabūti vienam. Aš, tuomet penkiametis ar šešiametis, bijodamas vagių ar čigonų, susiradau slėptuvę ant didelės tėvų spintos, kur dėdavo senus laikraščius. Svarsčiau, kad atėję į namus vagys brangenybių ieškos spintoje, tad joje man nesaugu. O va, ant spintos, tarp laikraščių, maniau, jie nesiraus.
Būdavo, kad toje laikraščių tvirtovėje ir užmigdavau, o grįžę tėvai nukeldavo mane nuo spintos ir paguldydavo į lovą.
Iš kur atsiranda fobijos, nesu svarstęs. Turbūt iš vaikystės išgyvenimų, gal dėl kokių patirtų gąsdinimų, galbūt vaikams persiduoda tėvų patiriamos baimės.
Džiaugiuosi, kad gyvenu neturėdamas baimių.

Irma ZAVECKIENĖ
Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus specialistė

Turiu vorų fobiją. Ji tokia stipri, kad bet kur atėjusi visada keliu galvą ir žiūriu į kambario kampus. Net ir į kavinę nuėjusi. Kiti tikriausiai net neatkreiptų dėmesio, nepastebėtų, o aš vorą visada pamatau. Tada bijau patalpoje būti, nes, neduok Dieve, voras ant manęs užkris. Taip jaučiuosi net jei tas gyvis toli nuo manęs.
Pirma reakcija pamačius vorą – šaukiu, kartais ir labai garsiai.
Kitokios reakcijos turbūt ir negali būti.
Vyras žino apie tokią mano fobiją, klausia, kur matau vorą, kad išneštų. Aš nenoriu, kad voras būtų nužudytas. Prašau išnešti į lauką. Jis turi ten gyventi, o ne patalpoje.
Kai sušyla orai ir vorai pradeda lįsti iš savo kampelių – man didelis diskomfortas. Pavyzdžiui, plaukiu baidare. Atrodo, vandenyje neturėtų būti vorų, bet vandens žolėse jie irgi gyvena, o iš baidarės pabėgti negaliu, nebent šokti į vandenį, bet ir tai ne išeitis. Suima panika.
Taigi, jei kažkas kviečia plaukti baidarėmis, gerai pamąstau, ar verta.
Analizuoju, iš kur mano tokia didelė baimė. Paauglystėje man du kartus voras buvo įkandęs. Manyčiau, kad nuo tada fobija ir atsirado. Iki tol jų nebijojau. Daug skaičiau apie vorus, jais domėjausi. Žinau, kad vorai Lietuvoje tikrai negalėtų įkąsti puldami. Turbūt netyčia buvau prispaudusi, todėl gindamasis man įkando. Bet manyje gimė didelis nepasitikėjimas tuo gyviu.

Enrika VITONIENĖ
Marijonų bendruomenės pirmininkė

Neseniai ir pati pagalvojau: ar yra, ko bijočiau? Fobijų, regis, neturiu. Varlių, pelių neglostau, bet siaubo jos man nekelia. Vaikystėje į rankas drąsiai imdavau varles, sliekus.
Manau, yra rimtesnių dalykų, ko turėčiau bijoti. Bijau karo, vaikų ligų.
Ai, prisipažinsiu: turiu vieną neracionalią baimę. Galiu net nualpti pamačiusi kraują. Bet vėlgi – tik tam tikrais atvejais. Jei vaikas prasiskeltų galvą, tikrai jį gelbėčiau, net nepagalvodama apie kažkokią kraujo baimę. Bet jei tokia bėda svetimam žmogui arba man pačiai – negaliu į kraują žiūrėti. Kartą buvau smarkiai įsipjovusi pirštą.
Pamenu, kartu buvusiems vaikams sakiau: kaip gerai, kad nenualpau. O dukra nusijuokė: tu ką tik nubudai!
Anksčiau alpdavau net pamačiusi adatą – taip bijodavau intervencijų į savo kūną.

Inga JURKEVIČIŪTĖ
Dizainerė, kostiumų dailininkė, „Pragiedrulių“ tekstilės-dizaino studijos kuratorė

Žinoma, turiu baimių, tik nežinau, ar tai galima vadinti fobijomis. Priklausomai nuo situacijų, kartais jų susideda gana daug. Bet, kaip sakoma, žvelgiant baimei tiesiai į akis ir vis kažkokiomis aplinkybėmis susitinkant, ji mažėja. O galiausiai po truputį išnyksta.
Visgi man kyla klausimas, kas yra ta baimė? Kaip ji gimsta? Turbūt reikėtų panerti į savo vidaus gelmes ir paplaukioti tame klausimų, bet nebūtinai atsakymų vandenyne.
Baimių, kompleksų, sakyčiau, yra pilna Pandoros skrynia. Pradedant nuo globalinių reiškinių, kas vyksta pasaulyje, planetai, žmonijai, o baigiant širdyje.
Šiandien išskirčiau keletą aktualių baimių, kurios vis persekiojo ir neleido ritmingai kvėpuoti. Vienos užgimusios vaikystės pradžioje: atsiskyrimo nuo mamos, augant – tamsos baimė. Bėgant laikui šias baimes išaugau, bet jos niekur nedingo – pasikeitė tik forma.
Mano baimių baimė yra prarasti sąmonę – kur ta realybės pusiausvyros riba?
Viena mano fobijų yra aukščio. Bet, regis, ji dingo iššokus iš lėktuvo parašiutu. Atrodo, atsirado noras dar labiau šią baimę pažinti – užlipti į kuo didesnio kalno viršūnę, aukštesnį apžvalgos bokštą, išskleisti rankas ir pajausti tvyrančią ramybę bei sustojusį laiką.
Visada bijojau viešai kalbėti. Atrodė, kaip reikės atsistojus prieš auditoriją kažką pasakyti?! Juk visi į mane žiūrės! O aš tokia ir anokia, negraži, negražus balsas, užstrigsiu, mikčiosiu, sutriksiu… Net mokykloje prakaitas išmušdavo einant tą atstumą nuo priekinio suolo iki lentos. Taip jau nutiko, kad mano darbas tiesiogiai susisiejo su buvimu socialinėse erdvėse ir baubu – viešuoju kalbėjimu.
Atrodo, tas baubas alsavo man už nugaros, tiesiai į petį. Vengdavau jo, labai bijojau save parodyti, nenorėjau, kad apie mane kalbėtų, norėjosi visada likti užkulisiuose, už tų užuolaidų. Visada atrodė geriau likti tamsoje, toje nieko neužkliudančioje pozicijoje – tegul būna iškalbingi darbai, kūriniai, kostiumai, scenografija.
Bet taip jau susidėliojo, kad teko pažvelgti šiai fobijai tiesiai į tas dideles akis ir pradėti ne tik viešai kalbėti, rengtis paskaitoms, vesti jas, bet ir plėtoti paskaitų ciklą, susijusį su tvaria mada.
Viešojo kalbėjimo šešėlis pamažu blanko, kol visai išnyko ir atvėrė mano gražiausius kalbos klodus. Žinoma, iki kalbos korifėjaus dar toloka, bet šeimos šventėse visada skeliu kokį palinkėjimą ar sveikinimą. Iš pradžių visi buvo nustebę: kaip čia Inga taip?! Laikui bėgant apsiprato ir net laukia, ką dabar ta Inga pasakys. (Juokiasi.)