-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Čia kasdien plušančius sportininkus pakeitė modernia kino technika apsiginklavusi vaidybinį filmą apie lengvaatletę bėgikę kūrusi komanda. Filmo ašis – žmogaus pasirinkimo laisvė.
Keletą dienų vietoje trenerių nurodymų Panevėžio lengvosios atletikos manieže aidėjo jaunųjų filmo kūrėjų šūksniai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai čia filmavo vaidybinį kino filmą „Aš noriu sužinoti apie gyvenimą“, keliausiantį į Lietuvos ir užsienio kino festivalius.
Aukštaitijos sostinėje viešėjusi ir iš čia tik geriausius įspūdžius išsivežusi filmo kūrybinė komanda – režisierė Beatričė Sofija Piesliakaitė ir jai talkinę prodiuseriai Marija Kazlauskaitė bei Manvydas Klumbys – kviečia žiūrovą nebijoti apsidairyti aplinkui, pažvelgti plačiau ir daugiau sužinoti apie gyvenimą.
Viena filmo kūrėjų M. Kazlauskaitė pasakoja, kad Panevėžio maniežas, kaip filmavimo vieta, pasirinktas atsitiktinai.
Komandos akys krypo į daugelį Lietuvos maniežų. Tačiau susipažinus Panevėžio sportininkų kalvės erdvėmis paaiškėjo, jog ši vieta ideali filmuoti.
„Natūralu, kad daugelyje sporto įstaigų niekas nesivaiko estetikos ir tiesiog ieško patogumo, bet Panevėžio maniežas mums pasirodė labai patrauklus: jis ir estetiškas, ir naujai sutvarkytas, ir tikrai kinematografiškas“, – pažymi prodiuserė.
Pradėjusi bendrauti su maniežo administracija, komanda iš karto suprato: jie čia labai laukiami. Anot M. Kazlauskaitės, tai pasirodė itin svarbus veiksnys visame pasiruošimo ir filmavimo vietų paieškos etape.
Komandai susipažinus su Panevėžio maniežo erdvėmis paaiškėjo, jog ši vieta ideali filmuoti. U. BAGDONAVIČIAUS nuotr.
Anot M. Kazlauskaitės, Panevėžys filmo kūrybinę komandą sutiko ypač draugiškai ir šiltai.
„Jautėme, kad maniežo administracija tikrai nori, kad filmuotume būtent čia. O ir kainas stengėsi padaryti kuo draugiškesnes mums, kaip studentams. Esame labai dėkingi už tai“, – sako Marija.
Panevėžys, jos akimis, yra miestas, turintis išskirtinių vietų, kokių kitur nėra, ir gražios gamtos.
M. Kazlauskaitė sako, jog norisi skleisti gerąją žinią apie Panevėžį ir kitiems kino kūrėjams.
Drauge su kitu prodiuseriu M. Klumbiu Marija organizavo režisierės susitikimus su profesionaliais lengvosios atletikos sportininkais, kurie savo mintimis scenarijui galėjo suteikti natūralumo. Nemaža dalis panevėžiečių sportininkų dalyvavo ir juostos masuotės filmavimuose.
Panevėžyje gimęs filmas savo kelionę pradės tarptautiniuose kino festivaliuose ir tik tuomet sugrįš į Lietuvą.
„Tikrai planuojame, kad jis bus rodomas ir Panevėžyje. Dėl filmo premjeros jau esame pradėję bendrauti su „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centru. Galime užtikrinti, jog panevėžiečiai galės pamatyti šį filmą ir visi masuotės aktoriai, kurie filmavosi, turės progą save išvysti didžiajame ekrane“, – žada prodiuserė.
P. ŽIDONIO nuotr.
M. Kazlauskaitės teigimu, jau iš pirmųjų scenarijaus versijų tapo aišku, kad būsimas filmas turi daug potencialo.
„Tema, nagrinėjama filme, vaizduoja aktualią mūsų kartai problemą – perdegimą. Tikime, kad mūsų filmas nesudėtingai suras savo žiūrovą tiek festivaliuose, tiek internetinėse kino peržiūros platformose“, – sako ji.
Režisierė B. Piesliakaitė pasakoja, jog filmas yra apie mokyklą baigiančią bėgikę Viktę. Ji, kaip ir daugelis jaunų žmonių, tokiu įtemptu metu susiduria su didžiuliu spaudimu – turi laikyti brandos egzaminus, ruošiasi varžyboms, nulemsiančioms jos bėgimo karjerą, dar laukia egzaminas vairuotojo pažymėjimui gauti.
Viktė treniruotėje susipažįsta su naujoke Aura. Merginų draugystė padeda Viktei geriau pažinti save. Naujoji draugė leidžia Viktei suprasti, jog ji seniai gyvena nebe savo, o kitų padiktuotą gyvenimą.
„Filme labai svarbi perdegimo tema: Viktė mokosi atrasti savo tempą, kuriuo bėgti jai būtų gera ir malonu. Filmo ašis – žmogaus pasirinkimo laisvės svarba“, – pabrėžia režisierė.
Sportas, o konkrečiau bėgimas, B. Piesliakaitei pasirodė puiki priemonė pavaizduoti daugelio jaunų žmonių pašėlusį gyvenimo tempą.
„Kartu bėgimas – labai konkurencinga profesija. Tokiose srityse perdegti labai lengva. Pati bėgioju, tačiau ne profesionaliai, tik savo malonumui“, – sako režisierė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Pagrindinės filmo herojės vaidmenį B. Piesliakaitė patikėjo ketvirtame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse studijuojančiai aktorei Saulei Emilijai Rašimatei.
„Jau rašydama scenarijų mintyse žinojau, kad ji bus Viktė. Bandanti suprasti ir atrasti savo tylią tiesą aplinkos triukšme. Besimokanti ir klystanti. Filmo pabaigoje – nebijanti išdrįsti, gerianti į save gyvenimą, atvira jam“, – heroję apibūdina režisierė.
Kitus vaidmenis atliko aktorės Dita Klinkaitė, Justina Mikolaitytė, Dovilė Šilkaitytė ir Urtė Janavičiūtė.
Panevėžio lengvosios atletikos manieže, kuris trumpam virto filmo kūrimo aikštele, sukosi ir operatorius Ignas Stankus, garso režisierė Ūla Janulytė. Prie filmo įtaigumo prisidėjo filmo dailininkės Dovilė Šimonytė ir Justė Rinkevičiūtė, kostiumų dailininkė Ula Rūkaitė bei grimo dailininkė Augustė Dominyka Kuzaitė.
U. BAGDONAVIČIAUS nuotr.
„Aš noriu sužinoti apie gyvenimą“, anot B. Piesliakaitės, yra jos pats asmeniškiausias kalbėjimas pasitelkiant kiną, kaip meninę priemonę, per visus studijų metus akademijoje.
Šiame filme ji liečia temas, su kuriomis bene kasdien susiduria tiek pati, tiek artima aplinka: draugai, pažįstami, kolegos.
„Perdegimas yra viena dažniausių problemų, su kuria diena iš dienos gyvena mano kartos žmonės. Tikiu, kad tokiu būdu galiu filmą sukurti autentišką ir tikrą. Mes visi užaugome ir subrendome kaip asmenybės pasaulyje, kurio tempas daugeliui tiesiog per greitas. Dėl šios priežasties savo vertę dažnai susiejame tiek su profesinio, tiek su asmeninio tobulėjimo pasiekimais“, – sako režisierė.
Ji pastebi, kad iš to išsivystantis perfekcionizmas ir kompleksai toliau lydi per kasdienybę ir neleidžia atsikvėpti net tada, kai ateina nuovargis.
Nors geriausias sprendimas būtų tiesiog pailsėti, poilsis tampa tolygus dykaduoniavimui, tinginystei. O tada lengviausia save kaltinti ir engti.
Filme taip pat svarbi tėvų ir vaikų santykių tema.
„Kalbėdama su draugais ir stebėdama aplinką dažnai suvokiu, kad neteisybė būtų sakyti, kad daug tėvų nemyli savo vaikų ar atvirkščiai. Jei jų santykiai kliba, dažniausiai dėl to, jog jie kalba skirtingomis kalbomis. Jie klauso, bet negirdi“, – akcentuoja kino kūrėja.
U. BAGDONAVIČIAUS nuotr.
B. Piesliakaitė pasakoja, jog prieš atrasdama kiną, ilgą laiką svajojo apie teatrą.
Tačiau būdama paskutinėse gimnazijos klasėse netikėtai gavo progą sukurti trumpo metro filmą. „Kadangi mano draugai buvo iš teatro, iš karto atsirado žmonių, norinčių suvaidinti, nufilmuoti, padėti su scenarijumi. Tas kūrybinis procesas draugų rate, bendrystės jausmas kuriant kartu kažką gražaus, prasmingo mane ir užkabino“, – pasakoja režisierė.
Vėliau B. Piesliakaitė įstojo į „Skalvijos“ kino akademiją. Tada jau žinojo, kad nori savo ateitį sieti su kino pasauliu.
Šiuo metu ji studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kino režisūrą. Šie metai akademijoje B. Piesliakaitei – paskutiniai.
„Studijos padėjo tobulėti teoriškai ir praktiškai. Leido pažinti daug nuostabių savo srities profesionalų dėstytojų, susipažinti ir drauge kurti su kursiokais. Turbūt daugiausia įkvėpimo ir meilės kinui, o svarbiausia – žmogui, pasisėmiau iš kurso vadovo Audriaus Stonio“, – gražių žodžių profesoriui negaili Beatričė.
Šiuo metu režisierė sako norinti trumpam „pasileisti plaukus“ ir tiesiog gerai pailsėti. O tada – vėl kurti.
„Turiu nemažai minčių ir idėjų būsimiems projektams. Galbūt ateityje dar lauks ir magistrantūros studijos. Bet kol kas reikia pabaigti filmą ir išleisti jį gyventi savo gyvenimą“, – sako B. Piesliakaitė.
