-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ne vienas, dar nė nesulaukęs pirmosios žilos sruogos, pamąsto: o kas toliau?
Panevėžiečių šį kartą klausiame, o kas jiems yra gyvenimo kraitėje besikaupiantys metai – turtas ar visgi našta? Ar norėtų atsukti laiką ir sugrįžti į ankstyvą jaunystę? Ar laukia metus skaičiuojančių gimtadienių?
Metai – ir našta, ir turtas. Viskas viename. Su metais darosi sunkiau judėti, tarsi viskas sulėtėja, bet metai suteikia išminties ir žinių, o tai didelis turtas.
Žmogus labai turtingas, jei įdomiai nugyveno gyvenimą.
Man metai dovanojo įvairių patirčių. Daug jų buvo per visą gyvenimą – visko prisikaupė, bet verčiau prisiminti, kas gera.
Apie gimtadienius negalvoju. Nori ar nenori, jie ateina. Kaip ir visas gyvenimas ateina ir nueina.
Jei galėčiau atsukti laiką atgal?
Jei į praeitį grįžčiau su dabartiniu mąstymu, gal ką ir pakeisčiau, bet jei su tokiu pačiu, koks anuomet buvo, netikslinga ir grįžti.
Metų bijoti nereikia. Ar bijosi pasislėpęs kur kampe, ar drąsiai sutiksi, jie vis tiek eina. Geriau, kiek leidžia aplinkybės, įdomiai, protingai nugyventi.
Kartais pažiūrėjus į veidrodį norisi, kad būčiau ir plonesnė, ir lygesnė, bet žinau, kad kitaip nebebus, taigi – viskas gerai!
Jauniems žmonėms patariu nebijoti metų. Kai kurie nė trisdešimties nesulaukę jau gąsdinasi dėl pirmos raukšlės, pirmo žilo plauko. Man nebuvo ir nėra laiko galvoti apie tokius dalykus.
Gyvenime yra kur kas svarbesnių ir įdomesnių dalykų.
Pusamžio dar nenugyvenau, tad man mano metai tikrai dar negali būti našta. Metų kraitelę kaupiu, tačiau garbingų turtų dar nesukroviau. Dar viskas priešaky… Džiaugiuosi kiekviena akimirka, planuoju naujus potyrius, semiuosi naujų žinių, priimu iššūkius. Vertinu tai, kas kasdien vyksta, kaip galimybę tobulėti ir augti.
Nieko, kas įvyko prieš 10, 20 ar 30 metų, nenorėčiau keisti. Kartais į ankstesnius laikus sugrįžtu prisiminimais apie įsimintiniausias akimirkas šeimoje, darbe, mintimis apie asmenybės ūgtį. Nesinori dairytis per petį atgal, norisi eiti pirmyn, nes vis dar rūpi išbandyti naujas sritis, sutikti ir pažinti įdomius žmones.
O gimtadieniai, lauksi ar nelauksi, vis tiek ateis. Bėgant metams suprantu, kad norisi ne gimtadienius švęsti, o mėgautis artimų žmonių draugija, kelionėmis.
Metai praturtina kiekvieno asmeninę patirtį ir dovanoja išmintį. Turbūt nerasime nė vieno, kuris jau išmoko gyventi. Mes nuolat mokomės kiekviename žingsnyje.
Amžius tėra formalus kriterijus. Svarbu, kaip žmogus jaučiasi širdyje. Kadangi mane kasdien supa vaikai, nėra kada ir pagalvoti, kad ko nors kartu su jais atlikti nebegaliu, nes nebesu tokia kaip prieš 20 metų. Šiuolaikiniai vaikai drąsūs, aktyvūs ir imlūs naujovėms, tai motyvuoja ir įkvepia mane būti veiklią, energingą, pozityvią. Suvokiu neišvengiamus pokyčius, tačiau nenuleidžiu rankų, kuriu sau įdomų gyvenimą.
Pats gyvenimas jau yra laimė. Visi praėję metai susidėjo iš įvairių patyrimų: džiaugsmingų, jaudinančių, kartais ir liūdnų. Tačiau buvau, esu ir, tikiuosi, būsiu laiminga ir sulaukusi solidaus amžiaus.
Gimtadienis – socialinis renginys, skirtas labiau draugams ir artimiesiems nei pačiam sukaktuvininkui. Bet tai labai gera proga apmąstyti metų tėkmę, kokias dovanas jie suteikia, ką galbūt atima.
Metai, man regis, nėra nei turtas, nei našta. Svarbiausia suprasti, kad metai – tik kalendorinis žymuo, o gyvenimas kiekviename etape turi labai gražių akimirkų. Svarbu tą tėkmę jausti, matyti metų suteikiamus privalumus, bręstančią išmintį, atsiveriančius įvairius požiūrio kampus, jausti, kad ne viskas taip radikalu, kaip atrodydavo jaunystėje.
Tas platesnis vaizdas į visus dalykus, lengvesnis visa ko vertinimas yra didžiulė vertybė, kuri su kiekvienais metais auga.
Būtų labai įdomu sugrįžti į jaunystę su savo dabartiniu protu ir sukaupta patirtimi. Ją suderinus su jaunatviška energija turėtų būti geras rezultatas.
Bet šiaip grįžus į tuos 18-uosius turbūt būtų kartojamos tos pačios klaidos, tie patys dalykai – būtų kaip filme „Švilpiko diena“, kai kasdien tą patį kartoji iš naujo.
Turbūt sutinku, kad dabar gyvenu savo gražiausius metus: priimu save tokį, koks esu, su savo pliusais ir minusais, į pasaulį žiūriu jau atlaidžiau ir suprantu, kad reikia dėkoti už kiekvieną dieną. Tą ir darau.
Esu jau senjorė, bet širdyje – jauna. Buvau sportininkė, paskui – šokių vadovė. Nors mano metų kraitis jau nemažas, bet jo nejaučiu, nes visą laiką sukuosi tarp jaunų žmonių, nuolatinis judesys – renginiai, koncertai. Kai pažiūriu į savo bendraamžius, pastebiu, kad dažnas jų atrodo labiau suvargęs, labiau ligų prislėgtas. Aš kitaip jaučiuosi būdama šitame darbe. Man metai nėra našta, nes mano darbas ir gyvenimo būdas kitoks. Nuo to ir priklauso, kaip žmogus jaučiasi, ar metai jam našta, ar turtas. Man – turtas.
Kiekvieni mano metai man atnešdavo vis daugiau, jaučiau, kad su kiekvienais jų turtėju. O daugiausia savo veikloje pasiekiau sulaukusi brandos.
Panevėžiui atidaviau 46-erius aktyvios veiklos metus. Nors turėjau ne vieną galimybę emigruoti, bet labai myliu Lietuvą ir man labai gera Panevėžyje.
Čia dirbu mylimą darbą ir savo darbais kaip medumi pildau metų korį. O šie metai man išties ypatingi – Dainų šventės 100-metis. Mano vadovaujami šokių ansambliai atstovavo Lietuvai 160- yje tarptautinių šokių festivalių ir 22-ose dainų šventėse.
Šokis – tai sielos švytėjimas, kuriuo pasakome daugiau nei gražiausiais žodžiais. O šokiui nėra amžiaus ribų.
