-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nenuilstantis savanoris, savo akimis matantis tikrąją karo pragaro mėsmalę, neslepia: karo nusikaltimai Ukrainoje pribloškia žiaurumu, tad galima tik įsivaizduoti, kaip tokie okupantai elgtųsi Baltijos šalyse, kurių gyventojams nuo seno jaučia neapykantą.
Panevėžietis A. Šipelis buvo vienas pirmųjų lietuvių, kurie, prasidėjus karui Ukrainoje, skubėjo į pagalbą šios šalies žmonėms.
Kas vyksta Ukrainoje, jis stebėjo nuo pat 2014-ųjų. Jau tada nuojauta kuždėjo, kad pasaulis ieškantis ringo, kur galėtų susikauti.
Ir šie įtarimai pasitvirtino.
Ukraina A. Šipeliui visada buvo daugiau nei tik slavų šalis. Jaunystėje ją išmaišęs vykdamas į įvairias sporto varžybas, vėliau, sukūręs šeimą, kone kiekvieną vasarą atostogaudavo Ukrainos kurortuose. Ši šalis gelbėjo ir tuomet, kai su sveikatos problemomis susidūrė Artūro dukra – Ukrainos sanatorijos galėjo pasiūlyti kokybiškesnę reabilitaciją. Šioje šalyje buvo ir nemažai draugų, su jais nuolat palaikė ryšį.
„Žinia apie Ukrainoje prasidėjusį karą mane sukrėtė. Visuomet jaučiau savotišką pyktį sovietmečiui ir Rusijai. Ne vienas giminėje nukentėjo nuo trėmimų, tėvai negalėjo siekti karjeros, nes nepriklausė komunistų partijai. Tam režimui buvo priešinamasi nuo vaikystės, taip buvau auklėjamas šeimoje. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, žinojau, kad turiu padėti“, – pasakojo A. Šipelis.
Artimiesiems Artūras Šipelis pirmą kartą pranešė vykstantis į karo zoną tik likus porai valandų iki kelionės. Žmona jau žino, kad sutuoktinio niekas nesulaikys, tad, nors kaskart išleidžianti su didžiuliu nerimu, didžiuojasi vyru ir stengiasi jį palaikyti. P. ŽIDONIO nuotr.
Jau pirmomis karo dienomis A. Šipelis susisiekė su „Praeities žvalgu“ ir po poros savaičių išvyko į Ukrainą.
Jam teko nuvežti į frontą panevėžietį, kuris jau 2014 metais kariavo Ukrainos kariuomenės gretose. A. Šipelis sako labai jautriai priėmęs žinią, kad jaunas žmogus pasiryžo kovoti dėl svetimos tautos laisvės ir rizikuoti savo gyvybe.
Įkvėptas tokio pasiaukojimo, ir pats pašnekovas stojo į kovą už Ukrainos laisvę. Po pirmojo reiso į Ukrainą buvo ir kiti – panevėžietis dažniausiai kariškiams, o kai kada ir civiliams gabena automobilius, dronus, maskuojamuosius tinklus bei kitą reikalingiausią pagalbą. Iš pradžių dar skaičiavęs savo apsilankymus Ukrainoje, bet dabar skaičių pametė.
„Į Ukrainą išsiruošiu dažniausiai kas mėnesį ar pusantro, tai priklauso, kaip greitai pavyksta surinkti paramą. Važiuojame į fronto liniją – ten, kur mūsų pagalba reikalingiausia. Reikia padėti kariškiams, nes karo eiga nuo jų ir priklauso. Visada suspaudžia širdį matant, kaip gyvena likusieji pafrontės miesteliuose ir kaimuose. Net dabar kalbėdamas graudinuosi“, – pasakojo panevėžietis.
Į Ukrainos Donecko sritį su parama panevėžietis ir vėl išvyksta kitą savaitę. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pasak A. Šipelio, kai kurie Ukrainos miestai ar kaimai nušluoti nuo žemės paviršiaus – nelikę nė vieno nesugriauto namo.
Žvelgiant į tuos apdegusius griuvėsius gerklėje stringa gumulas, sunku suvokti, kaip visoje toje karo mėsmalėje turėjo išgyventi žmonės.
Panevėžiečio teigimu, vieni dėl savo garbaus amžiaus, kiti dėl ant patalo gulinčių artimųjų ar kitų priežasčių negali ar nenori palikti gimtųjų namų. Net moterys su mažais vaikais pasirenka gyvenimą tamsiame rūsyje.
„Sunku suvokti, kad dvidešimt pirmajame amžiuje taip galima gyventi. Žmonės žiemą tirpdo suledėjusį dumblą, paskui jį filtruoja per paklodes, virina ir tokį vandenį naudoja maistui. Kito būdo gauti geriamojo vandens, kai gyveni rūsyje, tiesiog nėra. Pasiekti privačiuose sklypuose esančius šulinius neįmanoma, nes nuolat šaudoma“, – kokioje realybėje gyvena žmonės pafrontės gyvenvietėse, pasakojo A. Šipelis.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Todėl savanoriai lanko ne tik kariškius, bet ir vietos gyventojus. Savanorių parama padeda jiems palaikyti gyvastį ir viltį. Anot A. Šipelio, kartais šeimos visos savaitės davinys būna kelios bulvės ir duonos kepalėlis.
„Kai pasidaliname filmuotais vaizdais iš paramos dalinimo, kartais sulaukiame pašiepiančių komentarų: kam į frontą vežti tualetinį popierių. Bet tokia pagalba būtina. Į ritinėlį gyvenantieji rūsiuose žvelgia taip, tarsi ten būtų ne popierius, o doleriai suvynioti“, – kalbėjo panevėžietis.
Visgi yra ir kita karo pusė: dalis vietinių neapleidžia savo namų, nes laukia „išvaduotojų“. Nors tiesiogiai apie tai nekalbama, tačiau iš pasisakymų, pavyzdžiui, kaip gerai vaikams, kurie išvyko į Rusiją ir gavo nemokamai butą „su euroremontu“, galima suprasti, kurią pusę palaiko.
„Liūdna, bet ir pas mus yra tokių, kurie laukia savo „išvaduotojų“, – pažymi A. Šipelis.
Pagalba Ukrainai, Artūro Šipelio įsitikinimu, – investicija į mūsų pačių saugumą. P. ŽIDONIO nuotr.
Daugiausia paramos pasiekia karštuosiuose taškuose esančius karinius dalinius. Panevėžiečio teigimu, kariškiams ypač reikia dronų, jų blokatorių ir lengvųjų automobilių. Jie džiaugiasi bet kokia pagalba, be to, tai didžiulis moralinis palaikymas, mat lietuviai pasiekia net tas vietas, kur ukrainiečiai savanoriai neatvyksta. Paprašius kariškių nusifotografuoti kartu, šie iš didžiulio dėkingumo net klaupiasi ir bučiuoja Lietuvos vėliavą.
„Mašinos ten kaip vienkartiniai indai. Būna, nuvežame dovanų automobilį, o po savaitės gauname nuotrauką, kad jis jau virtęs transformeriu. Ten kiek duosi, vis bus mažai, bet turime suvokti, kad tą daryti būtina nuolat. Patys matome, kokią agresorę kaimynę turime. Visada sakau, kad Ukraina yra mūsų skydas. Mes tik užkamšome tame skyde padarytas skylutes. Jeigu Ukrainai nepavyks sustabdyti priešo, sulauksime jo ir savo žemėje“, – nepavargti palaikyti ukrainiečių motyvuoja A. Šipelis.
„Suvokime, kad jeigu į Lietuvą ateitų rusai, jie tikrai būtų žiauresni nei dabar su ukrainiečiais. Rusai visuomet jausdavo neapykantą Baltijos šalims, su pavydu žiūrėdavo į tuos, kurie už juos geriau gyvena.“
A. Šipelis
A. Šipelis kartu su Panevėžyje prisiglaudusia ukrainiete Olena Bondaruk įsteigė labdaros ir paramos fondą „Angels of light“. Jis daug važinėja po įvairias bendruomenes, mokyklas ir pasakoja apie tikrąjį karo veidą. Pasak fondo įkūrėjo, tokių susitikimų su bendruomenėmis pagrindinis tikslas ne parama, nors ji irgi labai svarbi, bet atverti akis.
„Vis atsiranda nepatenkintųjų, kad atsibodo ukrainietiškos vėliavos, kad vėl renkama parama. Kartais pagalvoji: mums tikrai reikėtų kokio supurtymo, kad pagaliau praregėtume. Ukrainiečiai į mūsų šalį atvyko ne savo noru ir ne geresnio gyvenimo ieškoti. Jie iki karo tikrai gerai gyveno, kai kada net geriau nei mes. Jų darbštumo ir meilės savo šaliai galėtume pavydėti. Todėl nenuostabu, kad Panevėžyje apsistoję ukrainiečiai tos paramos surenka gerokai daugiau nei patys panevėžiečiai“, – teigia A. Šipelis.
O prisidėti gali kiekvienas ne tik aukodamas pinigus, bet ir gamindamas apkasų žvakes, pindamas maskuojamuosius tinklus, rinkdamas plastikinių butelių kamštelius, iš kurių bus gaminami protezai sužalotiems kariams.
Kuo arčiau fronto, tuo situacija kraupesnė: kai kur sunaikintos ištisos gyvenvietės. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Paramos rinkimas reikalauja nemažai laiko, energijos ir net asmeninių finansinių resursų, tačiau didžiausias iššūkis – tą paramą nuvežti, mat savanoriai ją perduoda tiesiai į rankas.
Iki šiol panevėžietis pamena savo pirmąjį išvykimą į Ukrainą, prasidėjus karui.
Tą jausmą, kuriame sumišusi baimė, išgąstis, pasibaisėjimas ir kartu didžiulis noras padėti, sunku apibūdinti.
A. Šipelio misija buvo palikus automobilius parvežti vairuotojus atgal į Lietuvą. Tik įvažiavus į Ukrainą navigaciją teko išjungti, o visi kelio ženklai buvo uždangstyti, miesto pavadinimų ar nukreipiančiųjų ženklų nebuvo. Atstumas tarp automobilių turėjo būti apie 200 metrų. Visur keliuose – užkardai, o dangų skrodžia lėktuvai.
„Apie karą žinojau tik teoriškai, tad tos pirmos dienos tikrai buvo baisios. Ir kuo giliau važiavome į Ukrainą, tuo nejaukiau. Kartą Bachmute papuolėme į apšaudymą, skeveldra pramušė mūsų automobilio ratą, teko skubiai ieškoti, kur pasislėpti. Žmogus unikalus tuo, kad po kelių minučių pradeda nebereaguoti į sprogimus ir apšaudymus. Visos mintys ir energija sukoncentruojama į tai, kaip greičiau pakeisti ratą ir sprukti. Žinai, kad jeigu nepakeisi, bus tragedija“, – prisimena A. Šipelis.
Slėptis nuo apšaudymų ar išgirdus pavojaus sirenas jam teko ne kartą. Pasak panevėžiečio, ir Ukrainos žmonės įprato prie nuolatinių pavojaus sirenų ir sprogimų, tai – jų kasdienybe. Vėliau jau ir savanorių nebestebino vaizdai, kai visiškai tuščiame mieste, aidint šūviams, važiuoja žmogus su šakomis, sukrautomis ant dviračio, – kažkuo kūrenti krosnį juk reikia.
„Žmogus prisitaiko prie bet ko, bet tas karo siaubas giliai įsiręžia į atmintį. Aš per Naujuosius išvažiavau iš miesto, kad negirdėčiau fejerverkų pokšėjimo, nes dabar man jie kelia ne teigiamas emocijas, o nerimą. Ukrainiečių vaikai net nuo griaustinio slepiasi po stalu, nors jau daugiau kaip metai gyvena Panevėžyje. Ta trauma tikriausiai jiems liks visam gyvenimui“, – kalba pašnekovas.
Kuo arčiau fronto, tuo situacija kraupesnė: kai kur sunaikintos ištisos gyvenvietės. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
A. Šipelio teigimu, nors ukrainiečiai jau pavargę nuo karo, bet nepraranda motyvacijos kovoti už savo šalies laisvę.
„Nuolat sklinda naratyvas, kad galbūt reikėtų Rusijai palikti tas užkariautas žemes, bet kiek esu bendravęs su kariškiais, jiems tokia karo baigtis neatrodo teisinga. Per tuos dvejus metus prarasta per daug draugų, artimųjų, pralieta per daug kraujo, kad būtų galima taip paprastai viską palikti. Visi kausis iki paskutinio kraujo lašo“, – tikino panevėžietis.
Jo teigimu, Ukrainos stiprybė – jos motyvuoti ir savo šalį mylintys žmonės. Ukrainoje ginklą ima dėstytojai, profesoriai, kiti išsilavinę žmonės. Jie galėtų darbuotis štabe, bet sėdi prie minosvaidžio. O Rusija surinkusi kalinius, žemo intelekto žmones ar einančius kariauti tik dėl pinigų. Be to, ukrainiečiai labai saugo savo kariškius – į fronto liniją niekas nestumia buldozeriu, kaip kad daro kita pusė.
„Jeigu Vakarai Ukrainai neskirs daugiau dėmesio, karas gali užsitęsti. Visos ekstremalios situacijos Ukrainoje leido ir man pasitikrinti save. Nors nesu muzikantas, bet visuomet sakau, kad geriau dūdelė nei automatas, bet privalu mokėti elgtis ir su ginklu. Žinau, kad jeigu karas bus pas mus, būsiu pirmasis atėjęs į pagalbą – ar reikės kasti apkasus, ar imti ginklą. Mes kalbame lietuviškai, turime savo tradicijas ir papročius, savo žemę – negalime taip paprastai viską atiduoti priešui. Tad turime ruoštis kovoti“, – perspėjo A. Šipelis.
Anot jo, jeigu priešas matys mūsų pasiruošimą ir nusiteikimą kovoti dėl savo laisvės, galbūt nedrįs pulti. Kitu atveju karas būtų itin žiaurus.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ukrainoje okupantų žvėriškumas kai kuriais atvejais sunkiai suvokiamas protu: masinės kapavietės, žmonių sadistiniai kankinimai, net vaikų ir kūdikių prievartavimas – tai ne scenos iš siaubo trilerių, o karo realybė.
„Suvokime, kad jeigu į Lietuvą ateitų rusai, jie tikrai būtų žiauresni nei dabar su ukrainiečiais. Rusai visuomet jausdavo neapykantą Baltijos šalims, su pavydu žiūrėdavo į tuos, kurie už juos geriau gyvena. Jeigu Lietuvą užpultų Rusija, vienintelis kelias pabėgti būtų tik laivu į Švediją. O bėgti per Suvalkų koridorių per daug rizikinga, nes būtent šį ruožą ir būtų bandyta užimti pirmiausia. Bet pasirinkimą mes visuomet turime – ruošis imti ginklą. Parodant, kad nebijome, mažesnė tikimybė savo žemėje sulaukti svetimos šalies kareivių batų“, – mano A. Šipelis.
