-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šiandien prašalaitis, žvelgdamas į panevėžietės rankomis kurtą vešlų, išskirtinį angliško stiliaus sodą, vargiai patikėtų, kad tai – apie automobilius geriau nei apie gėles išmaniusios sodininkės mėgėjos kūrinys, o ne kruopštus profesionalės šedevras.
U. Debeikienė šiuo metu išgyvena labai įdomų etapą. Ji – trijų vaikų mama, žmona ir tarptautinės automobilių pardavimų įmonės direktoriaus pavaduotoja.
Gimus pagrandukei, Ugnė pasirinko ne motinystės atostogas, o darbą.
Ji sako visaip bandanti išlaviruoti tarp šeimos ir karjeros. Ir visgi nors tai nėra taip lengva, bet pasirodė įmanoma.
„Man labai pasisekė, nes vyras sutiko padėti ir dabar yra tėvystės atostogose, o aš galiu dirbti“, – sako U. Debeikienė.
Ugnė juokauja užaugusi autoservise. Jos šeima daug metų užsiima automobilių kėbulų remontu.
„Vaikas buvau paprastas, niekuo neišsiskiriantis. Bet visą laiką norėjau būti įdomi kitiems – išskirtinė. Ne plaukų spalva ar apranga, bet kaip asmenybė. Užslėptų talentų neturiu – nei dainuoju, nei šoku, nei piešiu, bet mašinų remontas man patiko ir visa galva pasinėriau į jį“, – pasakoja Ugnė.
Nežinia, kur ji būtų dabar, jei ne šeimos automobilių remonto verslas.
Taip nutiko, kad tame pačiame servise Ugnė sutiko ir savo būsimąjį – automobilių meistrą.
Jai labai patinka technika, gražūs automobiliai bei motociklai. Patinka apie juos suprasti ir išmanyti.
„Tai tiesiog įaugę į kraują. Bet labiausiai man patinka darbas su tais žmonėmis, kurie dirba prie automobilių. Kiek įdomių dalykų galima sužinoti! Kiekvienas meistras yra savo srities specialistas ir galimybė mokytis iš jų yra neįkainojama“, – tvirtina U. Debeikienė.
U. Debeikienės aistra – ne tik augalai. Jai labai patinka technika, gražūs automobiliai bei motociklai. Patinka apie juos suprasti ir išmanyti. Asmeninio archyvo nuotrauka
Automobiliai ir moterys vis dar įvairiausiais stereotipais apipintas duetas.
U. Debeikienė svarsto, kad tie stereotipai nebe tokie ryškūs, bet vis tiek pasitaikantys.
„Kai dirbau šeimos versle, labai gerai pamenu nustebusias klientų akis, kai ateidavau su jais kalbėti dėl automobilių remonto. Prašydavo ir meistrą pakviesti, manydami, kad aš čia per klaidą priėjau“, – juokiasi Ugnė.
Ji jau įprato vis iš naujo įrodinėti, kad išmano apie automobilius ir jų remontą. Tačiau su panašiu požiūriu susidūrė ir įsidarbinusi naujoje vietoje.
„Nors atėjau turėdama dešimties metų patirtį, turėjau įrodyti, ką tiek laiko veikiau, ar tikrai esu verta dirbti toje įmonėje. Tačiau pastangos duoda vaisių ir mergina, dirbusi tik prie kėbulų remonto, dabar gali vadovauti ne tik kėbulų, bet ir mechanikų cechui“, – šypsosi U. Debeikienė.
Tai, anot jos, reikalauja daug darbo ir atsidavimo, bet gera žinoti, kad visko pasiekė pati ir galiausiai pateisino savo vardą.
Jei nutiktų taip, kad Ugnei pačiai reikėtų užsiimti automobilių remontu, ji nebijotų išsitepaluoti rankų.
„Bet man pasisekė, kad šalia turiu vyrą, kuris viską moka, tad ir palieku remontus jam. O aš tuo metu būnu namų šeimininkė“, – šypteli panevėžietė.
Išties Ugnė auksarankė namų šeimininkė, užkietėjusi sodininkė, kelių arų nuosavame sklype sukūrusi karališka pasaka dvelkiantį anglišką sodą.
Jo išskirtinumas – vasaros pradžioje gausiai žydinčios rožės, hortenzijos, bijūnai, daugybė snapučių, viendienių, miskantų, spygliuočių.
Tinkamai suderintos augalų kompozicijos ne tik suteikia atgaivos, bet ir leidžia gėrėtis per visą sezoną vis besikeičiančiu impresionistiniu paveikslu.
Ugnei paklūsta, regis, viskas, ko ji imasi – nuo lepiųjų rožių iki užsispyrusių automobilių. Brigitos Strazdės nuotrauka
Po vedybų Debeikiai atsikraustė į naujus namus, kur anksčiau keturių arų sklype plytėjo daržas.
„Ilgai aš ten nėjau, niekas manęs ten netraukė. Ir šiaip nejaučiau, kad galiu turėti sodininkės gyslelę. Pamenu, kai mama prašydavo padėti tvarkytis kieme, tai būdavo tokia kančia“, – pasakoja Ugnė.
U. Debeikienė žinojo tik viena: jei kada nors ir imsis savojo sodo reikalų, jame augs tik tokie augalai, kuriems nereikia ypatingos priežiūros.
Paradoksalu, kai visgi subrendo savajam sodui, pagrindinė gėlė šeimos kieme tapo įnoringoji rožė.
Kai vieną kartą Ugnė užsisakė net dvidešimt skirtingų rožių, prasidėjo jos įkvepianti kelionė sodininkystės ir grožio link.
Kurti išskirtinį sodą labai padėjo mama ir teta. Jos negailėjo gėlių iš savųjų puoselėtų gėlynų, kad tik tos Ugnės rožės sode nebūtų tokios vienišos.
„Mano mama ir teta yra pagrindinės vedlės. Gavau daug naudingų patarimų. Ir labai daug ieškojau informacijos internete, žurnaluose, tiesiog eksperimentavau“, – pasakoja sodininkė.
U. Debeikienei labai patinka garsaus anglų selekcininko ir kolekcininko Deivido Ostino rožių sodas. Ten Ugnei viskas itin artima.
„Man patinka angliški sodai, maži kiemai, pilni gyvybės ir spalvų“, – žavisi panevėžietė.
Sodininkai žino: nori gero derliaus, stebėk mėnulį, kada tinkamas metas sodinti, sėti, karpyti. Ugnei šios taisyklės negalioja – ji žiūri savojo mėnulio.
Visgi prisipažįsta: kurdama savąjį sodą kartais suabejodavo, ar tikrai eina teisingu keliu.
„Kada man pakili nuotaika, įkvėpimas, išeina geriausias rezultatas. Nors daug kas ir nepavyksta“, – prisipažįsta sodininkė.
Anot U. Debeikienės, sėkmingos sodininkystės paslaptis – parinkti kokybiški, stiprūs augalai.
„Kai pažiūriu nuotraukas, kaip kiemas atrodė prieš penkerius metus ir kaip jis atrodo dabar, skirtumas toks, kaip žiūrint į kūdikį ir penkerių metų vaiką. Kaip ir matai tuos pačius bruožus, bet jau visai kitas vaizdas“, – palygina Ugnė.
Jos sodas dar tik bręsta. Vieni augalai ypač išvešėjo, kiti nyksta. Kaskart atsiranda vis naujų.
„Stebiu, kas man patinka ir kurie sprendimai nevykę. Bet išties džiaugiuosi, ką pavyko sukurti kiemą tokį, koks yra dabar. Jis nereikalauja iš manęs begalės laiko, galiu rūpintis vaikais. O augalai auga, keičiasi per sezoną ir džiugina akis“, – sako sodininkė.
U. Debeikienės kiemo erdvė neįsivaizduojama be šiuo metu sklype augančių keturiasdešimties rožių krūmų.
Ugnė suskaičiuoja apie 20 skirtingų jų pavadinimų. Kiekvienais metais moteris nekantriai laukia, kada pražydus atsiskleis tikrasis žiedų grožis
Panevėžietė ypač džiaugiasi ir dar vienu svarbiu kiemo akcentu – arka, kuria lipa vijoklinė rožė.
„Kai sodinau tą rožę, apie tokį jos dydį nė nesvajojau, nes visgi mūsų žiemos šaltos. Dar po keleto metų visai neplanuotai įsigijau arką. Ir ji taip tiko prie tos vijoklinės rožės! O dabar tą arką kas dieną matau pro langą ir rožę, kuri vis stiebiasi ir lipa ja“, – džiaugiasi U. Debeikienė.
Kieme augalų kompozicijas ji kuria be išankstinio planavimo ir braižymo. Tiesiog natūraliai, iš pajautimo.
„Man tas kūrybos etapas ir patinka labiausiai“, – teigia sodininkė.
Paklausta, su kuo gi jai asocijuojasi taip mylima rožė, U. Debeikienė pacituoja prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi ištrauką iš klasika tapusios pasakos „Mažasis princas“: „Mažasis princas, matydamas, kaip kraunasi milžiniškas pumpuras, aiškiai nujautė, kad čia pasirodys koks stebuklingas regėjimas, tačiau gėlė, pasislėpusi žaliame savo būste, vis nebaigė gražintis. Ji kruopščiai rinkosi spalvas. Ji rengėsi pamažu, derino vieną prie kito savo vainiklapius. Nenorėjo pasirodyti susiglamžiusi kaip aguona. Norėjo atsiskleisti visu savo grožiu. O, taip! Ji buvo didelė koketė!“
Anot Ugnės, nors rožė atrodo trapi gėlė, iš tikrųjų ji – stipri kovotoja, valinga ir kartu graži, kvepianti, išdidi, su spygliais.
„Tokia tikra moteris“, – šypteli U. Debeikienė.
Nors U. Debeikienei rožė yra neturinti konkurencijos gražuolė, bet gėlynas vien tik iš rožių jai būtų per daug nuobodus.
„Vis noriu įvairovės ir spalvų. Rožės pražysta tik vasarą, tad kol sulaukiu jų, džiaugiuosi visomis gėlėmis, kurios papildo tą laikotarpį iki žydėjimo“, – teigia Ugnė.
O jos šeimos kieme galima rasti visko – ir vaismedžių, vaiskrūmių, hortenzijų, bijūnų, snapučių, viendienių, miskantų, spygliuočių.
Sodininkė stengiasi, kad augalų spalvos derėtų tarpusavyje, jie papildytų vieni kitus.
Savomis rankomis kurtas ir puoselėtas kiemas Ugnei – kaip terapija. Jame gali nuskaidrinti mintis, pabūti su savimi.
„Jei neturiu laiko išeiti į kiemą, žiūriu nuotraukas, kad ir kaip keistai tai skambėtų.“
U. Debeikienė
„Nors šiuo metu esu kiemą palikusi antrame plane, jis visai neblogai auga ir be mano įsikišimo. Dabar tik aplankau, apžiūriu ir galvoju, ką keisiu, kai mažiausioji paaugs ir reikalaus mažiau mano dėmesio“, – sako U. Debeikienė.
Ugnė labai džiaugiasi priimtais sprendimais, kai tuomet dar visai pradžiamokslė kūrė savąją ramybės oazę. Dabar tiesiog gali sau leisti prabangą nieko jame nedaryti.
Norintiems savajame kieme susikurti išsvajotą, darnią ir jaukią erdvę U. Debeikienė pataria, kokių klaidų vengti.
Anot jos, labai svarbų vaidmenį vaidina kokybiški, sveiki ir stiprūs augalai. Tokie, anot sodininkės, gerokai palengvina procesą.
„Taip pat reikia pažinti savo kiemą, dirvožemį. Žinant, kur daugiausia tenka saulės ar pavėsio, galima padaryti mažiau klaidų parenkant augalus ir jiems tinkamą vietą“, – pabrėžia Ugnė.
Ne mažiau svarbu yra vizija – kokius augalus ir kokių spalvų kieme norisi matyti.
Ugnė pataria ieškoti labiausiai patinkančių sodų ir bandyti juos pakartoti savo kieme, nes tik per bandymus ateina pažinimas.
„Visada galima kreiptis į tos srities specialistus, jei pačiam nedrąsu. Bet aš linkiu pabandyti. Įkišus rankas į žemę apima ramybė ir įsijungia antras kvėpavimas“, – šypsosi Ugnė.
U. Debeikienė – puikus pavyzdys, jog gyvenime galima suderinti labai skirtingas veiklas.
Visgi ji sako, kad kai augino tik du vaikus, tikrai atrodė, jog viskas labai paprasta ir laiko užtenka kone viskam.
Gimus pagrandukei, tapo šiek tiek sunkiau spėti visur, kur nori.
Ar lieka laiko pasimėgauti savuoju sodu, apskritai gamta, galop – pačiu gyvenimu?
Jauna mama neslepia: nors ji labai džiaugiasi pagaliau atėjusia vasara, kai galima daugiau laiko leisti savajame kieme, laiko sau trūksta.
„Labai daug savęs atiduodu darbui. Dėl to kenčia šeima. Bet čia toks etapas, kuris, manau, po kiek laiko aprims. Suderinti karjerą ir motinystę yra didelis iššūkis, bet – įmanomas. Reikia tik noro, valios, užsispyrimo ir palaikančio vyro“, – įsitikino pašnekovė.
U. Debeikienė labai mėgsta fotografuoti. Tai jai padeda atitrūkti nuo darbų ir pasidžiaugti šeima, savuoju kiemu.
„Jei neturiu laiko išeiti į kiemą, žiūriu nuotraukas, kad ir kaip keistai tai skambėtų“, – šypteli Ugnė.
Anot Ugnės, viską, ką ji daro gyvenime, ne tik dėl savęs ar sau, o dėl vaikų.
„Noriu būti pavyzdys jiems, kad manimi didžiuotųsi. Gyvenime galima viską turėti, jei labai stengiesi ir eini ta linkme. Tapusi mama dar geriau save pažinau ir supratau, kokių supergalių turiu“, – svarsto U. Debeikienė.
Ugnė mano esanti griežta ir reikli. Kartais net per daug reikli ir vis dar mokosi būti geriausia mamos versija.
„Turiu kur tobulėti. Bet esu be galo dėkinga likimui, kad esu trijų nuostabių vaikų mama. Kartu su vyru stengiamės užauginti gerus, atsakingus, pareigingus žmones. Stengiamės savo pavyzdžiu rodyti jiems, kaip mes žiūrime į gyvenimą ir kaip jį suprantame“, – sako moteris.
Šeima gyvenime Ugnei yra didžiausias varikliukas. Tai dėl jos U. Debeikienė ir sako kūrusi tą jaukią namų erdvę.
„Viską darau be išskaičiavimo, su dideliu noru ir užsidegimu. Jei darau, kas man patinka, darau maksimaliai ir iš visos širdies. Jei nenoriu, tai ir nedarau. Ieškau gyvenime harmonijos“, – sako panevėžietė.
