-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Stulbinamą vaizdą šią savaitę užfiksavęs Laurynas Vaičiūnas teigia, kad su ja susitikus akis į akį greičiausiai nebūtų jauku.
Teigti, kad medžiotojų vis dažniau užfiksuojamos meškos jau tikrai gyvena mūsų miškuose, būtų per drąsu, tačiau gali būti, kad jau netolimoje ateityje jos čia bus nuolatinės gyventojos.
Maženių medžiotojų būrelio medžiotojo Lauryno Vaičiūno miške sumontuoja vaizdo stebėjimo kamera mešką pričiupo trečiadienį paryčiais, prieš trečią valandą.
Žvėris apie 10–15 minučių pasisukiojo už keliasdešimties metrų nuo bokštelio esančioje šėrykloje. Nuo 2015-ųjų medžiojantis L. Vaičiūnas pasakoja tokį vaizdą išvydęs pirmą kartą.
Tiesa, jo būrelio plotuose šleivakojės nėra visiška naujiena – netoliese kolega mešką nufilmavo maždaug prieš porą metų.
„Tikrai nesitikėjau, net nesvajojau pamatyti mešką. Tiesiog ryte atsikėliau, patikrinau kameros įrašus ir – štai tau – atėjo svečias nelauktas“, – džiaugiasi L. Vaičiūnas ir prisipažįsta labai norintis, kad ji vėl sugrįžtų.
Medžiotojas spėja, kad užfiksuotoji meška dar jauna – maždaug 2–3 metų.
Pastaraisiais metais meškos Lietuvoje matomos jau pakankamai dažnai ir galbūt net kelios gyvena.
Ar kažkur galėtų vaikštinėti ir jo nufilmuotosios mama, L. Vaičiūnas nespėlioja. Tiesiog gyvūnas per daug retas mūsų krašte ir medžiotojas nesidomėjo, kada jaunikliai atsiskiria nuo šeimų.
„Jei sutikčiau, nežinau, kaip reaguočiau. Dviprasmiški jausmai: ir bijočiau, ir nuostaba. Manau, išsigąsčiau, jei tiesiai prieš akis pamatyčiau. Jei išvysčiau sėdėdamas bokštelyje, irgi apimtų dviprasmiški jausmai. Juk meškos moka gražiai medžiais laipioti, užlipti į bokštelį jai nebūtų sunku“, – svarsto medžiotojas.
L. Vaičiūno nuotr.
Maženių medžiotojų būrelio pirmininko Lauryno Samoškos teigimu, meškos šio būrelio plotuose pastebimos jau trečius metus.
Pernai vienam jų medžiotojui pasisekė ir gyvai išvysti šleivakoję, kai ši atėjo prie bokštelio.
Deja, retos viešnios vyras nespėjo nufilmuoti nei nufotografuoti. Traukiant telefoną, šis nukrito ir triukšmo išgąsdinta meškutė spruko.
L. Samoškos nuomone, Panevėžio rajono miškuose kartkrtėmis pasirodo ne ta pati meška.
Anksčiau užfiksuotos bent vizualiai buvo gerokai didesnės.
Medžiotojo teigimu, meškos dar jautresnės nei šernai ar elniai, tad bijoti miške nėra ko.
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkui Rimantui Misevičiui neteko sutikti meškos, tačiau, anot jo, medžiotojams jos jau nebėra didelė naujiena.
„Tos meškutės vaikšto, vadinasi, pas mus gyvena, ir gal ne viena. Reikia tik džiaugtis“, – mano R. Misevičius.
Pasak jo, meška yra gana atsargus laukinis žvėris, tad pati šalinasi žmonių.
„Susitikus nereikėtų panikuoti, bėgti, rėkti ir gąsdinti ją. Meškos gali būti agresyvios, jei su mažyliais, ar šiaip suurgzti, pagąsdinti, bet nėra buvę, kad be reikalo pultų žmogų“, – pataria draugijos vadovas.
Manoma, kad rudieji lokiai Lietuvoje išnykę jau daugiau nei pusantro šimto metų.
Jie čia retkarčiais užklysta iš kaimyninės Latvijos ar Baltarusijos. Vienas kitas galbūt atšleivoja ir iš Estijos.
Tačiau situacija keičiasi ir meškų mūsų šalyje pastaraisiais metais pastebima vis daugiau.
Manoma, kad Lietuvoje 2017–2018 metų žiemą vienas rudasis lokys netgi peržiemojo.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad kol kas teiginys, jog Lietuvoje meškos jau gyvena pastoviai, būtų labai drąsus.
„Yra vienas tik pusiau patvirtintas atvejis, kad Ukmergės ir Širvintų rajonų miškuose prieš trejetą metų meška žiemojo, o visos kitos dažniausiai keliaujančios“, – teigia garsusis gamtos žinovas.
Jo nuomone, šiuo metu Lietuvoje klaidžioja kokios 3–4 meškos.
Tačiau tendencijos tokios, kad Lietuvoje šie gyvūnai pasirodo vis dažniau.
„Tikimybė tokia, kad po 10-ies metų didesniuose Lietuvos miškų masyvuose meškos jau gyvens“, –spėja S. Paltanavičius.
Lokiams reikia miškingos, didelės, žmonių retai lankomos teritorijos, kad jie įsikurtų ilgesniam laikui.
Pasak S. Paltanavičiaus, meškai patys nepatogiausi grybautojai, kurie sezono metu išlandžioja atokiausius miškų užkaborius.
„Jau nekalbant apie Dainavos girią Dzūkijoje, kur iš vieno taško pažvelgęs gali matyti keletą žmonių. Ten ne tik meška, bet ir elnias ar briedis negali gyventi“, – sako gamtininkas.
S. Paltanavičiaus teigimu, meškų kaimynystės nereikėtų baimintis.
Už Lietuvą daug mažesnėje Estijoje gyvena iki 800 šių girios milžinų.
Meškos yra visaėdės, bet paprastai ėda daug žolės, kasa įvairias šaknis, mielai sušlamščia ir moliuskus ar paskanauja skruzdėlių. Suėda ir vieną kitą žvėrelį.
„Meška ilgainiui turėtų tapti Lietuvos žvėrimi. Juk kadaise ji tokia ir buvo. Neturėtume trukdyti meškai sugrįžti“, – sako S. Paltanavičius.
Kada tiksliai Lietuvoje išnyko meškos, sunku pasakyti.
Šiuo klausimu daugelyje šaltinių vyksta savotiškos varžybos.
Pranešimuose apie paskutinę sumedžiotą šalyje mešką XIX a. pabaigoje minimi labai įvairūs metai ir vietovės.
S. Paltanavičiaus manymu, bent jau nuo XIX a. vidurio rudasis lokys Lietuvoje negyveno, tad jų mūsų šalyje nelikę maždaug apie 170 metų.
O iki XVIII–XIX amžiaus šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje, šiaurinėje Azijoje į pietus nuo Himalajų, Šiaurės Amerikoje.
XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje gyvenamasis arealas labai pakito lokių nenaudai ir jie išliko tik tam tikrose vietovėse.
