-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Naktinėtojai šį savaitgalį mėgaujasi krintančių žvaigždžių lietumi – kiekvieną rugpjūčio mėnesį pasikartojančiu Persėidų meteorų srautu.
„Mus supanti didingoji gamta sugeba sukelti didingų minčių ir poelgių“, – rašė J. V. Gėtė. Ir jis, be abejonės, teisus.
Gamta nuolatos stebina nepaaiškinamais, įspūdingais, o kartais labai pavojingais kūriniais, kurie kaitina vaizduotę, kelia nuostabą ir begalę klausimų.
„Panevėžio balsas“ šią savaitę savo pašnekovų klausia, su kokiais gamtos reiškiniais ar stichijomis jiems teko susidurti akis į akį?
Šią vasarą buvo didelė liūtis, siautėjo žaibai, viskas už lango trankėsi.
Į mūsų namus trenkė kamuolinis žaibas. Ne į namus, spėjame, į kiemą. Nieko nematėme, nes buvome viduje. Bet jeigu žaibas būtų trenkęs į namą, tikriausiai būtų likusi žymė ar įsiplieskęs gaisras.
Tik po įvykio kaimynai pasakojo virš mūsų namo matę ugnies pliūpsnį, o man pačiai tuo momentu, kai plykstelėjo žaibas ir skubėjau išjungti prietaisų, teko stebėti iš elektros lizdo besipilančias žiežirbas. Viskas vyko labai staiga.
Dabar tik Angelui sargui galiu dėkoti už tas penkias sekundes, per kurias nespėjau prieiti arčiau, ir taip išvengiau rimtos traumos.
Sudegė dalis prietaisų – ir televizorius, ir namų kino sistema, indaplovė, kondicionieriai… Ką spėjau išjungti iš elektros lizdo – tas liko, ko nespėjau – sudegė.
Išsproginėjo elektros lizdai, į terasą pribiro žemių. Vidury kiemo yra mūsų sodo namelis. Ir jame elektros lizdai išsilankstė, apdegė siena, visas kambarys skendo tirštuose dūmuose.
Nuostoliai tikrai nemenki, bet ne tai svarbiausia. Tas vaizdas kieme… Besimėtančios detalės, susproginėję elektros lizdai, susilanksčiusios kiemo lempos ir svylančios plastmasės kvapas namuose.
Ne veltui prosenelė mane nuo mažens mokė, kad kai griaudžia, reikia viską iš elektros lizdų išjungti, metalinių blizgančių daiktų ant palangės nelaikyti, uždaryti visus langus, kad nebūtų skersvėjų ir po lauką nesiduoti.
Ji ir pati turėjo neeilinę patirtį su kamuoliniu žaibu.
Pasirodo, kamuolinis žaibas nėra didelis – tiesiog kumščio dydžio kamuoliukas, kuris sugeba įlėkti tiesiog pro langą.
Prosenelė tuo metu buvo namuose, bet žaibas tiesiog pasisukiojo jos namų erdvėje ir pro tą patį trobelės langelį kaip įlėkė, taip ir išlėkė lauk. Sprogo tiesiog kieme.
Kas galėtų pagalvoti, kad mažytis kamuoliukas galėtų pridaryti tiek nuostolių.
Įspūdingiausiu gamtos reiškiniu galėčiau įvardyti šį pavasarį pas mane atėjusius stumbrus. Visa banda papozavo man tiesiog priešais Krekenavos bažnyčią.
Tai buvo laisvėje gyvenantys Pašilių stumbrai. Jie buvo atėję iki pat Švenčiuliškių.
Aušo rytas. Man kaip tik reikėjo važiuoti pas pacientą. Žiūriu, stovi sau gražiai jau iš nakties čia atėję 22 ar 24 stumbrai. Švenčiuliškiai yra vienoje Nevėžio pusėje, o kitoje stovi Krekenavos bazilika. Stumbrai stovėjo išsirikiavę žiūrėdami į mane, o už jų nugarų – bažnyčia. Atrodė, kad stovi prie pat jos.
Kitas įsimintinas atvejis nutiko pernai. Einant miško keliuku Pašiliuose du lūšiukai tik šast ant kelio! Ir per kokius penkis žingsnius žiūri tiesiai į mane. Tarsi klausdami, ką aš čia darau, ko čia vaikštau.
Iš karto supratau, kad kažkur už nugaros ar toliau priekyje yra jų mama. Net nepakėlęs fotoaparato padariau kelis kadrus ir jie pavyko. Lūšiukai taip gražiai žiūrėjo, papozavo ir šastelėjo į krūmus.
Kai įlindo į krūmus, pamačiau, kad ir jų mama ten. Sakau: ačiū, ponia lūšiene, kad leidai nufotografuoti savo vaikus. Jie nuėjo savo keliu, o aš – savo.
Šiemet prie Bakainių piliakalnio lūšiukai žaidė jo apačioje. Mačiau, kaip jie vartėsi. Negalėjau net pajudėti. Patinas gulėjo gražiai ant kusptelio, o patelė tupėdama saugojo vaikus.
Aišku, jie pastebėjau, kad truputį sujudėjau, bet pavyko padaryti keletą nuotraukų. Išėjo labai puikus mamos, stebinčios savo vaikus, kadras.
Teko susidurti turbūt su visais įmanomais gamtos reiškiniais, tačiau įspūdingiausia man perkūnija – nors ir nemiela.
Atmintyje yra išlikęs prisiminimas, kai man buvo šešeri.
Išmynėme vasarą, liepos mėnesį, su bobute pasivažinėti dviračiais. Ir netikėtai mus užklupo didžiulė liūtis.
Nei stoti, nei toliau važiuoti. Minam, o aš bobutei rėkiu: „Bobut, kelio nebematau!“
Ji man atgal: „Kotrynut, įsijunk savo valytuvus, mirksėk!“
Taip mirksėdamos, šlapios kaip antytės numynėme iki arčiausiai gyvenusio mano mamos brolio ir ten išlaukėme liūties pabaigos.
Tai mano įsimintiniausias nuotykis su gamtos stichija.
O turbūt pats gražiausias gamtos reiškinys ir vaizdas akims – tankūs debesys ir pro juos besiskverbianti saulė.
Nesu matęs nei pašvaistės, nei meteorų lietaus, kuriuos šįmet turbūt daugelis regėjo.
Bet dar anuomet, kai dirbau „Ekrano“ gamykloje, ėjau į darbą. Kilo didžiulė audra, griaudėjo, plyksčiojo žaibai.
Nežinau, kurioje tiksliai vietoje, tačiau galbūt kažkur šalia, kirto žaibas, privertęs mane net atsisėsti ant žemės.
Greičiausiai ten buvo stiprus oro vibracinis gūsis, todėl po jo jaučiausi kaip kontuzytas. Gal ir likau iki šių dienų (juokiasi).
Deja, netapau nei aiškiaregiu, nemačiau kiaurai sienos, nei girdėjau Dievą.
Po to įvykio nei griaustinio, nei perkūnijos, nei žaibų nebijau, bet su metais lyg ir atėjo suvokimas, kad kilus audrai reikėtų išjungti elektros prietaisus, televizoriaus anteną – dėl saugumo. Sykį turbūt netgi buvau išjungęs.
O žmona atsargesnė. Sodyboje, kur gyveno jos tėveliai, gal kokį dešimt metrų nuo trobos, augo didelis ąžuolas ir į jį trenkė žaibas. Medis skilo, pusė jo nudžiūvo.
Po to įvykio amžinatilsį žmonos tėvukas labai bijodavo žaibo kirčių ir viską namuose skubėdavo išjungti.
O man labai gera pro langą stebėti lyg gamtos ašaras stiklu bėgančius lietaus lašus, besitrankančius žaibus – toks vaizdas labai gražus.
Jeigu būčiau menininkas, fotografas, labai norėčiau tokius reiškinius įamžinti.
