-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jo kūriniai „Ar išsaugosi mano meilę“, „Senos mašinėlės“ bei kiti įrašyti į populiariosios muzikos aukso fondą. Nors autorius daug dešimtmečių gyvena sostinėje, savo gimtojo Panevėžio, kur prabėgo vaikystė, nepamiršta. L. Vilkončius prisipažįsta, kad kaskart atvykus į gimtąjį miestą jį stebina taip sparčiai auganti, gražėjanti ir besikeičianti Aukštaitijos sostinė.
Žinomas muzikos pasaulio atstovas dažnai į gimtąjį miestą atvyksta su dovanomis.
Panevėžio gimtadienio išvakarėse L. Vilkončius panevėžiečius pakvietė į jaukų kūrybos vakarą Muzikiniame teatre.
„Įstojęs į konservatoriją, atsidūręs tarp tokių pat kaip aš, suvokiau, kad pataikiau ten, kur labiausiai tinku, kad tai yra tikrasis mano kelias.“
L. Vilkončius
O prieš du dešimtmečius, miestui švenčiant 500 metų jubiliejų, kartu su Panevėžio poezijos lakštingala Elena Mezginaite sukūrė „Odę Panevėžio miestui“. Tąkart Laisvės aikštėje ją atliko Irena Milkevičiūtė, Vytautas Kurnickas, jungtinis Panevėžio apskrities choras ir Valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas profesoriaus Gintaro Rinkevičiaus.
L. Vilkončiui kiek apmaudu, kad tai buvęs vienintelis kartas, kai šis kūrinys skambėjo.
Menininką puikiai prisimena ir vyresnės kartos džiazo muzikos gerbėjai – aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje L. Vilkončius Panevėžyje kelerius metus organizavo festivalį „Singgroupjazz“. Į jį suvažiuodavo žinomi džiazo atlikėjai iš daugelio užsienio šalių.
„Su Panevėžiu mane sieja netrumpa kūrybinė veikla. Čia įvairiomis progomis esu koncertavęs vienas, su valstybiniu choru „Vilnius“, su Panevėžio muzikinio teatro orkestru, ne kartą vedęs seminarus G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Dabar daugiau koncentruojuosi į kūrybą, ne į koncertinę veiklą“, – pasakojo L. Vilkončius.
Nors Panevėžyje nebelikę artimųjų ir draugų, bet kai tik atsiranda proga apsilankyti gimtajame mieste, L. Vilkončius mėgsta leistis nostalgiškais vaikystės takais.
Jis būtinai praeina pro gimtuosius namus Kranto gatvėje, kur tebestovi dviejų aukštų raudonų plytų mūrinukas – jo kiemas vaikui atrodęs didžiulis. Sentimentus kelia ir Nidos gatvėje senelio statytas namelis, kuriame su broliu praleistos beveik visos mokyklinės atostogos.
„Šią vasarą porai dienų atvežiau į Panevėžį anūką. Rodžiau jam brangias vietas. Nemažai pasivaikščiojome po miesto centrą. O čia labai daug kas pasikeitę. Net pagalvojau: jei mano senelis prisikeltų, labai nustebtų pamatęs renovuotus, naujai pastatytus namus, sutvarkytas aikštes. Stebėjausi ir aš“, – pasakojo L. Vilkončius.
Panevėžyje muzikas gyvenęs iki septynerių metų. Kai tėvai išvažiuodavo mokytis į Vilnių, jį ir ketveriais metais jaunesnį brolį prižiūrėjo močiutė, kurią vadino baba. Baigę studijas tėvai Vilniuje gavo darbus, kiek vėliau ir butą, tad netrukus visa šeima persikėlė į sostinę.
Nors Panevėžyje nebelikę artimųjų ir draugų, L. Vilkončius mėgsta leistis nostalgiškais vaikystės takais. P. Židonio nuotrauka
L. Vilkončius pasakoja kadaise nė negalvojęs gyvenimo sieti su muzika. O ir pats nelabai suvokęs, kad turi didesnių nei eiliniai muzikinių gebėjimų.
„Paklaustas, kuo būsiu, sakydavau: tolimųjų reisų vairuotoju arba jūreiviu“, – šypsosi žinomas kompozitorius.
Tiesa, namuose labai dažnai kalbos sukdavosi apie muziką. Bet kitaip ir būti negalėję – L. Vilkončiaus tėvas Vytautas panevėžiečiams buvo puikiai žinomas profesionalus muzikas, pedagogas ir choro dirigentas. Mokyklose jis mokė muzikos, vadovavo chorams, ansambliams ir orkestrams, diriguodavo per dainų šventes, vykdavusias Skaistakalnio parke.
Tačiau sūnaus, net ir matydamas jo gabumus, nekreipė muzikos keliu.
L. Vilkončius svarsto, kad galbūt tėtis iš savo patirties žinojo, koks sunkus muziko kelias. Ruošiantis profesionalo karjerai tenka groti po 10 valandų per dieną.
„Turbūt nenorėjo atimti iš manęs vaikystės ir paauglystės. Sakė: jeigu jam reiks, į muziką pats ateis. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tarsi ateitį matančio orakulo žodžiai“, – svarsto kompozitorius.
L. Vilkončius puikiai pamena ir savo pirmąjį bandymą dainuoti scenoje, bet jaudulys pakišo koją.
Kaip pasakoja kompozitorius, jo tėtis tuo metu jau dirbo muzikos mokytoju II-ojoje vidurinėje mokykloje, vadovavo moksleivių chorui, vokaliniams ansambliams, solistams. Itin dažnai rengdavo mokyklinius koncertus. Kolegos ėmė kalbinti į kurį nors koncertą atsivesti penkiametį sūnų. Kai tėvas namuose juokaudamas papasakojo apie tokį raginimą, mama ėmė jį spausti, kad tikrai taip pasielgtų – juk pats sakęs, kad vaikas gabus muzikai.
„Tėvas turbūt per radiją išgirdo lenkišką dainelę apie garvežį. Iš klausos nurašė natas, sukūrė lietuvišką tekstą, išmokė mane dainuoti. Vieną vakarą nusivedė į mokyklą. Turėjome pasirodyti moksleivių koncerte. Aš lyg ir buvau pasiryžęs išeiti į sceną. Bet kol sulaukiau savo eilės, kategoriškai atsisakiau tą daryti. Svetima aplinka, daugybė nežinomų žmonių, kurie vienas per kitą stengėsi kuo nors užimti belaukiantį taip mylimo mokytojo sūnų. Niekaip manęs neįkalbėjo“, – pirmąjį bandymą pamena muzikantas.
Vilkončius prisipažįsta nelabai suvokęs, kad turi didesnių nei eiliniai muzikinių gebėjimų, kol įstojo į konservatoriją ir atsidūrė tarp tokių pačių. L. Vilkončiaus asmeninio archyvo nuotrauka
Savotiškas lūžis įvyko trečioje klasėje, kai legendinis Hermanas Perelšteinas, steigęs berniukų chorą, atėjo ieškoti jam dainininkų.
Iš visų klasės berniukų išsirinko kelis, vienas jų ir buvo L. Vilkončius.
Taip buvęs panevėžietis atsidūrė chore, vėliau tapusiame garsiuoju „Ąžuoliuku“. Jo choristai privalėjo lankyti ne tik repeticijas, bet ir solfedžio pamokas. Taip pat mokytis groti vienu iš pasiūlytų instrumentų – smuiku, akordeonu arba fortepijonu. Kadangi namuose stovėjo tėčio pianinas, Laimio pasirinkimas buvo aiškus. H. Perelšteinas, matydamas jaunojo choristo gebėjimus, jį nukreipė į muzikos mokyklą ir su choru teko atsisveikinti.
„Kasdienis sėdėjimas prie pianino, kai už lango girdisi kamuolį spardančių draugų balsai, man nebuvo itin patrauklus. Tikrai nesijaučiau už juos kuo nors pranašesnis. Norėjau būti su jais“, – prisipažįsta L. Vilkončius.
Supurtė tragedija
Nežinia, kaip tuomet būtų pasisukęs talentingo vaiko gyvenimas, jeigu ne visą šeimą supurčiusi tragedija. Kai L. Vilkončiui buvo dvylika metų, su tėčiu važiuodami motociklu pateko į avariją.
Tėtis žuvo, o sūnus patyrė sunkią galvos traumą.
Po mėnesio iš ligoninės išleistam vaikui medikai rekomendavo likti mokytis tik vienoje mokykloje, o tai reiškė atsisveikinimą su profesionalia muzika.
„Tokį posūkį nulėmė anglų ketvertas „The Beatles“. Tapau ištikimu jos gerbėju. Klausiausi dainų, bandžiau jas pagroti pianinu, iš klausos atpažinti harmoniją ir net suprasti, apie ką dainuoja. Neraginamas sėsdavau prie pianino, kur tik jį pamatydavau: muzikos kabinete, kol laukdavome ateinančios mokytojos, apsilankęs pas klasės draugą, dažnai ir savo namuose. Tai pastebėję pedagogai ėmė klausti, gal galėčiau akompanuoti per mokyklos koncertus. Man tai pavykdavo net ir be natų, tik iš klausos. Bet ir tada nesuvokiau, jog sugebu kažką daugiau nei eilinis žmogus“, – prisimena L. Vilkončius.
Likus dvejiems metams iki abitūros egzaminų reikėjo apsispręsti, kur mokytis baigus vidurinę.
Jaunuolio netraukė nei tikslieji, nei gamtos mokslai, nei užsienio kalba. Tik muzikuodamas patirdavo malonumą. Mama patarė vėl pasirodyti H. Perelšteinui, prašyti, kad įvertintų jo muzikinius gebėjimus. H. Perelšteinas, tapęs savotišku dvasiniu vedliu, padrąsino ruoštis stoti į konservatoriją.
„Įstojęs į konservatoriją, atsidūręs tarp tokių pat kaip aš, suvokiau, kad pataikiau ten, kur labiausiai tinku, kad tai yra tikrasis mano kelias“, – pasakojo žinomas muzikas.
Taip L. Vilkončius tapo choro dirigentu.
Ir jau studijų suole ėmė bandyti komponuoti, keli jo kūriniai atlikti studentų choro.
Antrame kurse subūrė vokalinį ansamblį, organizuodavo koncertus.
„Tuos mano kūrybos bandymus išgirdęs H. Perelšteinas ėmė spausti mokytis kompozicijos. Pats tikrai nebūčiau pasiryžęs. Bet dėl jo atkaklumo ir net primygtinio spaudimo atsidūriau profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasėje“, – pasakojo žinomas kompozitorius.
L. Vilkončiaus paauglystė pažymėta tragedija, kuriam laikui atitolinusia nuo muzikos. G. Lukoševičiaus nuotr. nuotrauka
L. Vilkončius ėmė kurti vis daugiau, gaudavo pasiūlymų sukurti muziką spektakliams, kino filmams, atskiriems atlikėjams, taip kūryba tapo jo pagrindine veikla.
Tais laikais baigus aukštąjį mokslą laukė privalomas paskyrimas į darbą ten, kur valstybei reikėjo. L. Vilkončius nuogąstavo, kad gali būti paskirtas į miestą, kur nėra įrašų, televizijos, radijo, kino studijų ir filharmonijos.
Kad nebūtų išsiųstas iš Vilniaus, pasirinko, kaip jam atrodė, daugiau techninį, o ne kūrybinį darbą – tapo Lietuvos radijo garso režisieriumi. Tačiau ir tada jį likimas globojo. Pramokęs daryti muzikos įrašus, kasdien susitikdavo su profesionaliausiais Lietuvos muzikais, iš kurių net pats to nesuvokdamas mokėsi.
L. Vilkončius iš patirties gali pasakyti, kad Lietuvoje vien iš kūrybos pragyventi sudėtinga, nes atlygis nėra nuolatinis ir itin kuklus.
Jam teko visą laiką dirbti darbus, už kuriuos kiekvieną mėnesį buvo mokamas atlyginimas: Lietuvos menininkų rūmuose, Filharmonijoje, Kompozitorių sąjungoje, Kultūros ministerijoje. Darbo reikalais teko pakeliauti po pasaulį. Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje susipažino su jų kultūros administravimo specifika, šia patirtimi dalijosi ir Lietuvoje. Per tris dešimtmečius atidavė save ir švietimo sistemai: vadovavo Vilniaus konservatorijai, Vilniaus kolegijos Menų fakultetui, dėstė Muzikos ir teatro akademijoje.
„Tačiau kūrybos niekad neatsisakiau. Pastaruosius 20 metų, paklaustas, kas esu, kokia mano profesija, atsakau: pirmiausia – kompozitorius. Dabar tai pagrindinė mano veikla. Kuriu nuolat, daugiausia stambesnius kūrinius“, – atvirai kalbėjo L. Vilkončius.
Kurį laiką L. Vilkončius dainavo su abiem savo dukromis – buvo šeiminis trio. Nors baigusios Balio Dvariono muzikos mokyklą, senelio ir tėčio pėdomis nė viena nežengė – pasirinko su muzika tiesiogiai nesusijusias profesijas. Lina anglistė, o Agnė dirba administracinį darbą.
Nors dabar kompozitorius daugiau laiko gali skirti grožinei literatūrai, domisi politiniu pasaulio gyvenimu, visgi daugiausia save realizuoja kurdamas muziką.
Ir nežada sustoti, nes laukia dar daugybė neišpildytų kūrybinių idėjų.
Jau šį sausį mergaičių choras „Liepaitės“ su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atliks jo sukurtą misteriją „Saulei paliepus“. O gegužę numatyta naujos operos premjera.
„Kūryba neturi amžiaus cenzo. Ketinu kurti, kol pajėgsiu. Nes be įtraukiančios veiklos gyvenimas tikrai yra beprasmis. Laimė, man tai negresia. Natas rašau kompiuteriu, tad dabar monitoriuje dar viena nauja misterija“, – šypsosi L. Vilkončius.
Citata:
NUOTR.
