-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Priimti tokią dovaną, anot moters, psichologiškai buvo labai sunku, tačiau suvokė, kad jeigu likimas suteikė antrą progą gyventi, privalo ją išnaudoti prasmingai.
Kasmet spalio antrąjį šeštadienį minint Pasaulinę organų donorystės ir transplantacijos dieną, panevėžietė G. Vaičaitienė negali nenubraukti ašaros.
Prieš ketverius metus spalio 12-ąją jai persodintas kito žmogaus inkstas. Transplantacija moteriai suteikė galimybę gyventi ir iš naujo atrasti mažus gyvenimo stebuklus.
G. Vaičaitienė nuo pat gimimo gyveno su vienu inkstu – dėl užakusio šlapimtakio vienas nefunkcionavo.
Nors ją dažnai lydėdavo inkstų uždegimai, tačiau jaunystėje to nesureikšmindavo – kelias dienas pagėrus vaistų negalavimai užsimiršdavo.
„Kiekvienas amžinai jausime dėkingumą tam, kurio dalelę savyje nešiojamės.“
G. Vaičaitienė
„Kai esi jaunas ir kvailas, savęs tinkamai neprižiūri. Kad reikia išsigydyti ir labiau savimi rūpintis, tiesiog negalvodavau. Galiausiai sveikasis inkstas, dirbdavęs dvigubu krūviu, pavargo“, – pasakoja Gražina.
Šešerius metu ji privalėjo atidžiai rinktis maistą, visiškai atsisakyti alkoholio, save labiau saugoti. Tačiau to nepakako – inkstas tiek pavargo, kad teko pradėti varginamas dializes. Jos ir palaikė moters gyvybę.
Panevėžietė buvo įrašyta į transplantacijos laukiančių asmenų sąrašą. Galiausiai po beveik metų dializių ji vieną naktį sulaukusi skambučio, apvertusio tada išties nelengvą jos gyvenimą: atsirado tinkamas donoras.
„Tai buvo ne pirmas toks viltį teikiantis skambutis. Per tuos vienuolika laukimo mėnesių tokio skambučio sulaukiau jau šeštą kartą. Ir vis išgirsdavau, kad šįkart kažkam kitam pasisekė, man reikia vis dar laukti“, – daug vilčių ir tąkart neturėjo G. Vaičaitienė.
Panevėžietė G. Vaičaitienė, prieš ketverius metus sulaukusi didžiulės dovanos – donoro inksto, dabar ir vėl gali džiaugtis mažais gyvenimo stebuklais. G. Kartano nuotrauka
Kai klinikos sulaukia žinios, kad atsirado donoras, apie tai pranešama keturiems ar net penkiems, šešiems eilėje inksto laukiantiems žmonėms. Taip apsidraudžiama, jei kartais eilės pradžioje esantiesiems dėl kažkokių priežasčių nebūtų galima persodinti laukiamo organo.
Po tokio skambučio negalima nei valgyti, nei gerti – tik laukti maždaug 10–12 valandų, kol paaiškėja, kas yra tie laimingieji, kuriems tinka donoro inkstas.
Kad nereikėtų nuolat dairytis į laikrodį, G. Vaičaitienė tas įtampos pilnas valandas praleisdavo spalvindama mandalas.
Kuo jos būdavo sudėtingesnės, tuo greičiau prabėgdavo laikas.
„Kartą gydytojos paklausiau, o kada išgirsiu, kad esu ne penkta, o antra eilėje? Ir po dviejų savaičių sulaukiau skambučio – atsirado jums tinkamas inkstas ir esate antra eilėje. Paprastai būna iš karto persodinami inkstai dviem žmonėms, tačiau šįkart buvo tik vienas. Pirmoje vietoje laukusiam žmogui nebuvo galima atlikti transplantacijos dėl širdies problemų“, – pasakojo panevėžietė.
G. Vaičaitienė gerai pamena, kaip trečią valandą nakties viena sėdo į mašiną ir lėkė į Santaros klinikas Vilniuje.
Kelionė į gydymo įstaigą buvo kupina įtampos, nerimo ir jaudulio, tarsi važiuotų ne autostrada, o kita planeta.
Po tyrimų maratono medikų konsiliumas paskelbė lemtingą verdiktą: inkstą persodinti G. Vaičaitienei.
„Kadangi donorystė remiasi anonimiškumu, žinau tik tai, kad inkstą man dovanojo mano amžiaus moteris. Esu be galo dėkinga tam žmogui ir jo artimiesiems, kurie priėmė tokį sunkų, bet labai prasmingą sprendimą. Yra daug atvejų, kai artimieji nesutinka paaukoti mirusių artimųjų organų“, – kalba Gražina.
Po transplantacijos, anot G. Vaičaitienės, ilgą laiką duodami vaistai nuo skausmo, tad fizinio skausmo praktiškai nejaučiama, tik su nekantrumu tenka laukti, kol persodintas inkstas pradeda funkcionuoti. Daug sunkiau susitvarkyti su mintimis ir užplūstančiais jausmais.
Panevėžietė atvira – dvi naktis negalėjo net sumerkti akių, tad pati pasiprašiusi psichologo pagalbos.
„Sunkiausia buvo psichologiškai – jauti savotišką kaltės jausmą, kad ką tik mirė žmogus, o tu gyveni. Su tuo, kad tavo kūne yra svetimo žmogaus dalelė, susitaikyti nėra lengva. Užteko pabendrauti su psichologe, kad susidėliotų visos mintys. Atsirado pojūtis, jog jei man buvo duota antra galimybė gyventi, vadinasi, turiu ją išnaudoti prasmingai. Su ta mintimi ir gyvenu“, – atviravo G. Vaičaitienė.
Gavusi antrą galimybę gyventi, G. Vaičaitienė pakeitė gyvenimą iš esmės: paliko buhalterės darbą ir pasinėrė į gėlių auginimą. G. Kartano nuotrauka
Dabar Gražina labai daug padeda savo likimo broliams ir sesėms, kurie dar laukia tinkamo donoro. Panevėžietė gerai žino, kaip svarbu, kad tokioje situacijoje kas nors palaikytų, teiktų viltį, nes laukti, žinant, kad tavo gyvenimo laikrodis tiksi daug greičiau, labai sunku.
Be to, sergantieji inkstų ligomis yra visiškai priklausomi nuo dializių – procedūrų, išvalančių iš organizmo medžiagų apykaitos produktus, vandens perteklių.
Ji pati prieš transplantaciją privalėjo kas antrą dieną atvykti į ligoninę, kur daugiau kaip keturias valandas būdavo dializuojama.
„Nesvarbu, kokios aplinkybės – siaučia pūga, tau bloga ar pašoko temperatūra, vis tiek turi būti ligoninėje prijungta prie aparato. Kitaip – minutės suskaičiuotos. Esu be galo dėkinga, kad yra toks aparatas, kuris gali palaikyti gyvastį, bet vis tiek toks žmogus jaučiasi tarsi šuo, pririštas prie grandinės“, – palygino G. Vaičaitienė.
Po transplantacijos ji ir dabar privalo vartoti vaistus, tačiau tai tėra menkniekis, palyginus su varginamomis dializės procedūromis.
Dabar Gražina gali nevaržomai keliauti, be baimės išvykti toliau nuo namų.
„Žinoma, ir dializuojantis galima keliauti, ką sėkmingai daro jauni žmonės. Ir užsienyje yra klinikų, kurios teikia dializės paslaugas, bet man buvo baisu keliauti, nuolat lydėjo baimė. Ta priklausomybė, kad turi kas antrą dieną būti ligoninėje, labiausiai varžė“, – pasakoja panevėžietė.
Negana to, dializės labai išsekindavo.
Anot Gražinos, dializės metu iš organizmo išvaromi visi skysčiai, o jų papildyti negalima. Dializuojami žmonės negali gerti tiek, kiek jie nori. Pati per dvi dienas tegalėdavusi išgerti tik litrą skysčių, tad skrupulingai skaičiuodavo net sriubos šaukštus ar obuolio kąsnius.
„Taip pat būtina atidžiai sekti, kad nekiltų kalis, kurio perteklius gali sukelti negrįžtamus procesus. Pavasarį gal ir labai norėtum ridikėlių salotų, bet ridikėliai turi daug kalio. Jeigu petražolę dar įdėtum, būtų visai blogai. O dabar galiu su pasimėgavimu visa tai valgyti. Atrodytų, tai tik smulkmenos, bet tik kažko netekus jas įvertini. Dabar galiu gerti kiek tik telpa ir valgyti praktiškai viską. Tenka vengti termiškai neapdorotų produktų, labai saugotis, nes geriu vaistus, kurie visiškai sunaikina imunitetą. Bet galiu laisvai judėti, valgyti, keliauti“, – džiaugėsi G. Vaičaitienė.
Po inksto transplantacijos Gražinai atsivėrė galimybės keliauti, džiaugtis, pramogauti – visa tai, ko neturi žmogus, laukiantis donoro. (Asmeninio G. Vaičaitienės albumo nuotrauka.)
Gražina, baigusi Vilniaus universitetą, visą gyvenimą dirbo buhaltere.
Po inksto transplantacijos ji galėjo grįžti prie įprastinio darbo, tačiau nusprendė savo brangaus laiko nešvaistyti tam, kas neteikia džiaugsmo. G. Vaičaitienė pripažįsta susidūrusi ir su savotiška diskriminacija dėl savo negalios.
„Darbdaviui pasakiusi, kad turiu neįgalumą, išgirdau, kad invalidų jiems nereikia, nors negalia man visiškai netrukdė dirbti buhalterinio darbo. Išėjus į kitą darbą nepasakiau, kad turiu negalią. Sužinojęs darbdavys labai audringai sureagavo, kad nuslėpiau. Mes nė vienas negalime žinoti, kas gali atsitikti. Gaila, jog ne visi vertina gebėjimus“, – pasakojo Gražina.
Palikusi skaičių pasaulį, panevėžietė nėrė į spalvingesnę ir gerokai malonesnę veiklą – gėlių auginimą.
Abu su vyru jau daugiau kaip du dešimtmečius augino gėles savo malonumui, o dabar tai tapo ir nedideliu šeimos verslu.
Jaukioje šeimos sodyboje Radviliškio rajone auga apie 250 tulpių veislių, sparčiai gausėja bijūnų, narcizų, dekoratyvinių česnakų bei margučių kolekcijos. Jeigu tik pasirodo kokia nauja gėlių rūšis, ji netrukus atsiranda ir šeimos puoselėjamame gėlyne.
„Mes visą gyvenimą dirbome įprastinius darbus, o gėlės buvo tik hobis, atgaiva širdžiai. Dabar, kai po transplantacijos nedirbu, joms skiriu laiką. Nebenoriu dirbti su skaičiukais, noriu kuo daugiau laiko praleisti lauke, gamtoje, arčiau žemės. Pavasarį, kai pradeda žydėti gėlės, užtenka atsisėsti tarp lysvių ir pajuntu tokią palaimą, džiaugsmą, kad sunku žodžiais nupasakoti. Paradoksalu, bet būtent liga privertė nustoti bėgti ir naujomis akimis pamatyti pasaulį“, – kalbėjo G. Vaičaitienė.
Gražina svarsto, kad likimo siunčiami išbandymai žmogui tam ir duoti, jog supurtytų ir priverstų kitaip vertinti gyvenimą.
Anot G. Vaičaitienės, užtenka nuvykti į asociacijos „Gyvastis“, vienijančios inkstų ligomis sergančiuosius, transplantuotus ir laukiančiuosius transplantacijos bei jų artimuosius, susitikimus, kad pamatytum, kaip žmonės vertina kiekvieną gyvenimo duotą akimirką.
„Mes dažnai neįvertiname, ką turime, nesaugome. Daug investuojame į buitį, gražiname namus, bet savęs nemylime ir nepuoselėjame. Savo sielos namais nesirūpiname. O liga priverčia sustoti. Dažnai sveiki žmonės dejuoja, kad viskas blogai, neįdomu, nepatinka, niekas neatneša ant lėkštutės, o žmonės, net sėdintys neįgaliųjų vežimėlyje, džiaugiasi gyvenimu, vertina kiekvieną dieną“, – palygino pašnekovė.
Tiesa, kaip pastebi Gražina, tam, kad daugybė sergančių žmonių gautų tą antrą galimybę gyventi, reikia, jog apie organų donorystės svarbą būtų daugiau kalbama.
Jaunosios kartos požiūris jau kitoks, o vyresni žmonės dar turi labai daug baimių ir įsitikinimų, neleidžiančių priimti svarbių sprendimų.
Ji pamena, kad ir pernai buvo atvejis, kai organų transplantacijos su viltimi laukusiems pacientams pranešta, kad paskutinę minutę artimieji persigalvojo ir atsisakė paaukoti mirusio giminaičio organus.
„Žmonės į klinikas važiavo su didele viltimi ir ji buvo sudaužyta, nes kažkas nusprendė kitaip. Bet juk ir dvasininkai sako, kad kūnas tėra tik laikina sielos buveinė. Žmogui mirus, kūnas tiesiog suyra, o siela lieka nemirtinga. Kiekvienas amžinai jausime dėkingumą tam, kurio dalelę savyje nešiojamės“, – sako G. Vaičaitienė.
