-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar iki paskelbiant nepriklausomybę 1918-aisiais, fotografija pasitarnavo kovojant su tautos rusinimu, formuojant nacionalinį identitetą, buvo istorikų, antropologų ir kraštotyrininkų pagalbininkė.
Atslūgus rusifikacijos bangai, praūžus Pirmojo pasaulinio karo audroms ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalis toliau kūrė savo istoriją, kultūrą ir čia neapsiėjo be fotografijos.
Pirmosios Respublikos laikais ėmė daugėti ir profesionalių, ir mėgėjų fotografų. Paklausai koreliuojant su technologiniu progresu, fotografų tinklas plėtėsi visoje Lietuvoje. Jų gretos ypač išaugo trečiajame dešimtmetyje, kai fotografija imta plėtoti ypač intensyviai, šiuo būdu buvo užfiksuojamas ir cukraus fabriko atidarymas, ir koplytstulpio pašventinimas, ir intelektualų sueiga. Nuotraukos tapo šalies gyvenimo ir raidos dokumentavimo priemone, savotišku lietuvybės sargu.
Visa tai plačioji visuomenė galėjo matyti ne tik albumuose ar atvirukuose, bet ir periodiniuose leidiniuose. Tarpukariu fotožurnalistika tapo itin populiari, redakcijoms buvo siunčiamos nuotraukos, ėmė rastis fotokorespondentų profesija, buvo rengiami įvairūs mėgėjų nuotraukų konkursai, skatinantys aktyviau įamžinti Lietuvos gyvenimą, žmonių papročius, buitį, tradicijas.
B. Buračas. Dūminė pirkelė dega. Daugailių vlšč., Zarasų aps., 1935 m.
Tačiau būta ir bandymų fotografiją naudoti dogmatiniais tikslais – siekiant sukurti paveikų ideologinį turinį. Tai ryškiausiai buvo matoma Klaipėdos krašte ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje: nacistinį režimą palaikantys asmenys ieškojo priemonių įtvirtinti šią ideologiją. Po Klaipėdos aneksijos 1939 m. fotografija tapo nacistinės propagandos įrankiu, nuotraukos padėjo aukštinti vokiečių naciją, nacių indėlį į Klaipėdos krašto, jo kultūros ir infrastruktūros plėtrą.
Neretai fotografijos autorius buvo galima identifikuoti iš fotoateljė naudotų specifinių dekoracijų, baldų ir kitų interjero detalių.
Dar iki nepriklausomos valstybės sukūrimo dirbusių fotografų vardai nenuėjo užmarštin. Dažnai fotografai savo paviljonų iškabose nurodydavo ir ankstesniuosius savininkus, taip tikėdamiesi neprarasti prieš tai buvusios klientūros. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ėmusi ryškėti takoskyra tarp amatininkiškosios ir meninės fotografijos tarpukario Lietuvoje jau buvo visiškai aiški. Fotoateljė dirbę fotografai buvo profesionalai, tiesiog pasirinkę pelningesnį kelią nei meninės fotografijos kūrėjai. Tačiau neretai jie laikyti amatininkais, nes jų nuotraukos – nenuostabu – dažniausiai būdavo šabloninės, žmonių – ir žymių visuomenės veikėjų, ir eilinių asmenų – portretai neatskleidė laiko dvasios. Buvo išplitęs trafaretiškumas – autorius buvo galima identifikuoti iš fotoateljė naudotų specifinių dekoracijų, baldų ir kitų interjero detalių. O ryškiausiai laikotarpio dvasią buvo galima pajusti meninėse fotografijose, kuriose buvo dokumentuojamas ir šalies etnografinis gyvenimas.
Vienu pirmųjų fotografijos centrų tapo Vilnius, kur kūrė Edmundas ir Bołeslawa Zdanowskiai, Aleksanderis Władysławas Straussas, Juozapas Čechavičius, Stanisławas Filibertas Fleury. 1931 m. duomenimis, Vilniuje dirbo 75 fotografai. Meninės peizažinės fotografijos pradininku Lietuvoje ir Lenkijos fotografijos tėvu laikomas kelis dešimtmečius Vilniuje gyvenęs Janas Bułhakas (1876–1950 m.). Jis buvo puikus portretistas, meninės fotografijos kūrėjas, fotografikas, filosofas, fiksavęs architektūrinę ir dvasinę aplinką pirmiausia Vilniuje, o vėliau – visoje Lietuvoje bei Lenkijoje. J. Bułhakui buvo artimas impresionistinis stilius, jis žaidė šviesa ir šešėliais, kūrė abstrakcijas. Fotografijos tyrinėtojai pažymi, kad J. Bułhakui nerūpėjo dokumentinis fiksavimas, svarbesnė buvo meninė išraiška. Fotografijose-paveiksluose jis vengė bet kokių modernumo ženklų, rinkosi vaizduoti istorinį Vilnių.
J. Bulhakas. Skapo g., Vilnius, 1913 m. Iš S. Valiulio, S. Žvirgždo knygos „Lietuvos fotografija iki XXI amžiaus“
J. Bułhako inicijuotas Vilniaus fotografijos sąjūdis 1926 m. įkūrė ir kelias organizacijas: Vilniaus fotomėgėjų draugiją, buriančią pradedančiuosius fotografus mėgėjus – jiems buvo rengiamos pratybos bei parodos, ir Vilniaus fotoklubą. Pastarasis 1930 m. reorganizuotas ir sujungtas su Lenkijos fotoklubu – tai buvo ne tik okupuotos Lietuvos sostinės, bet ir visos Lenkijos fotografų organizacija, kuriai pats J. Bułhakas ir vadovavo.
Be to, jis rengė ir dvimečius meninės fotografijos kursus tuometiniame Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas), Vaizduojamosios dailės katedros Meninės fotografijos skyriuje (1919–1939 m.). Lietuvos fotografijos istorikas Virgilijus Juodakis yra rašęs: „XX amžiaus pradžioje Europoje buvo vos kelios fotografijos mokyklos: tik tuometiniame Petrograde, Paryžiuje, Miunchene, Varšuvoje ir Vilniuje.“
Vilniaus fotomenininkai jau 1930 m. surengė tarptautinę parodą, bet didelio rezonanso Lietuvoje ji nesulaukė. Tarpukariu sostinės fotografija buvo glaudžiai persipynusi su lenkiškosios tradicija. Nors su Lietuvos fotografijos raida vilnietiška atšaka tiesiogiai nesusijusi, tačiau inspiravo fotomenininkus likusioje šalies dalyje. Bet, tarkime, apie Kauno fotomenininkų darbus Vilniuje buvo žinoma kur kas mažiau nei apie užsienyje tuo metu gyvenusius ir kūrusius autorius. Saitai buvo atkurti tik lietuviams atgavus Vilnių.
1920 m. laikinąja Lietuvos sostine tapus Kaunui, čia virė ne tik politinis, bet ir kultūrinis gyvenimas. Ėmė kurtis atskira lietuviškosios fotografijos mokykla. Ji turėjo įtakos šios meno srities raidai kituose miestuose ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos fotografijos istorijoje.
Pirmuoju Kauno fotografu laikomas Jaroslawas Brzozowskis, kuris į Kauną iš Vilniaus atvyko po 1863–1864 m. sukilimo ir 1865-aisiais čia atidarė fotoateljė. Jo pavyzdžiu pasekė ir kitas Vilniaus fotografas A. W. Straussas. Taip pat Kaune dirbo A. Kliučinskas, B. Savsenavičius, S. Bajeras, K. Baulas, J. Skrinska ir kiti.
A. Mickus. Keliaujantis muzikantas su savo palydovais – šunimis. Veliuona, apie 1937 m. Iš S. Valiulio, S. Žvirgždo knygos „Lietuvos fotografija iki XXI amžiaus“.
1921 m. laikinojoje sostinėje veikė 15 ateljė. Per keliolika metų šis skaičius išaugo tris kartus. Fotografai dirbo ir savo studijose, ir užsakovų pageidaujamose vietose, kurdavo įmantrius portretus ar grupines vinjetes. Menininkų ambicijas atspindėjo skambūs fotoateljė pavadinimai: „Modern“, „Progress“, „Renaissance“, „Ideal“, „Rafael“, „Džiokonda“, „Jūra“, „Šviesa“, „Menas“, „Dailė“, „Vaizdas“.
Greta komercinės fotografijos vis labiau ėmė populiarėti fotomėgėjų veikla, kuriai didelę įtaką darė vienas garsiausių fotografijos mėgėjų, aktyvus fotokorespondentas Petras Babickas. Jis 1932 m. Nepriklausomų dailininkų draugijos salone surengė pirmąją Lietuvoje personalinę fotografijų parodą, sulaukusią didžiulio visuomenės dėmesio. Autorius pristatė daugiau kaip 300 nuotraukų, suskirstytų ciklais: „Darbas ir poilsis“, „Veidai ir akimirkos“, „Neringa“, „Vaikų kampelis“, čia buvo ir užsienyje darytų fotografijų.
A. Stančiauskas. Malda prieš išpažintį, apie 1937 m. Iš S. Valiulio, S. Žvirgždo knygos „Lietuvos fotografija iki XXI amžiaus“.
P. Babicko paroda žymėjo kitus svarbius Lietuvos fotografijos raidos etapus: pirmoji fotografijos ekspozicija įvertinta pirmomis recenzijomis (Juozo Tumo-Vaižganto, Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės, Antano Rūkštelės), inspiravo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos įkūrimą 1933 m. ir fotografijos sekcijos įsteigimą Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungoje. Dėl šių organizacijų spartėjo meninės fotografijos raida, tobulėjo technika, pradėtos rengti parodos.
Šiauliuose 1871 m. padarytoje pirmoje oficialioje nuotraukoje užfiksuotas per miestą nutiestos Liepojos–Romnų geležinkelio linijos šventinimas. 1930–1940 m. čia veikė ne vienas komercinės fotografijos paviljonas: „Zakso“, „Menas“, „Grožybė“, „Elektrik“, Zaksaitės, Abramavičiaus, Paukštės, Gutmano. Šalia vadinamųjų amatininkų būta ir itin stiprių meninės fotografijos atstovų. Povilas Višinskis, Bronius Laucevičius-Vargšas, Martynas Nastopka, K. Skerstonas, Kazys Jurašiūnas pelnytai iškėlė Šiaulius kaip vieną iš fotografijos centrų tarpukario Lietuvoje. Pastarojo iniciatyva 1932 m. įkurta „Putpelės“ draugija, kuri pasitelkdama lietuvių liaudies kultūrą ir jos pagrindines sritis – muziką, meną, fotografiją – puoselėjo tautos dvasią ir garsino Lietuvą tarptautiniu mastu. Nors draugija gyvavo sąlygiškai trumpai (iki 1936 m.), ji paliko ryškų įspaudą Lietuvos fotografijos istorijoje. 1933 m. prisistatydama visuomenei ji surengė ir tris dienas trukusią fotografijos darbų parodą. Tai buvo pirmoji kolektyvinė tokio pobūdžio paroda Lietuvoje. Joje pristatytos 622 nuotraukos, surinktos iš visos Lietuvos.
Fotografija tarpukario Lietuvoje turėjo aiškius centrus, tačiau talentingų fotomėgėjų ir profesionalių fotografų netrūko visoje šalyje.
Didelę įtaką visos šalies kultūriniam gyvenimui darė garsiausias ne tik meninės fotografijos Šiauliuose, bet ir etnografinio veido fotometraštininkas Balys Buračas. Jo nuotraukų rinkiniai – neįkainojamas lobynas, kuriame užfiksuotas kasdienis lietuvių gyvenimas: darbai, šventės, tradicijos. Fotografijos istorikas V. Juodakis monografijoje „Lietuvos fotografijos istorija 1854–1940 m.“ rašė: „B. Buračas pirmasis mūsų krašte fotoaparatą padarė tikru kraštotyrininko darbo įrankiu. B. Buračas nepataikavo to meto saloniniam skoniui. Jo fotografija buvo realistiška, nevengianti buities detalių, nieko nemaskuojanti ir nepagražinanti. Konkrečiais realistiniais vaizdais B. Buračas nutapė ištisą etnografinį Lietuvos paveikslą, atspindintį tos epochos socialinius reiškinius, agrarinę kultūrą, kaimo buitį ir liaudies meną. Jo gyvenimo prasmė – parodyti žmonėms tai, ko jie patys nepastebi, ir fotografijose užfiksuoti tautos dvasią.“
Provincijos vaidmuo lietuviškosios fotografijos raidai tarpukariu nebuvo toks ryškus ar reikšmingas, palyginti su trimis didžiaisiais centrais. Mažų miestelių kūrėjai, įprastai turėję savo paviljonus, dažniau nei didmiesčių fotografijos kalviai ir kameros virtuozai buvo linkę improvizuoti, eiti netradiciniais keliais. Vienas tokių pavyzdžių – biržietis fotografas, savamokslis chemikas Petras Ločeris. Ieškodamas būdų sutaupyti lėšų – kad nebereikėtų pirkti brangių fotoplokštelių iš užsienio, jis kelerius metus eksperimentavo savo paviljone-laboratorijoje. Ir galiausiai pasiekė norimą rezultatą – pradėjo gaminti geros kokybės fotoplokšteles „Aušra“. Jų paklausa buvo didelė.
Dėglių kaime XX a. pradžioje pradėjo fotografuoti trylikametis fotomėgėjas Martynas Kavolius. Gabus jaunas menininkas tikrovę perteikdavo įtaigiai ir sąžiningai, nuotraukose fiksuodavo ne tik gimtojo krašto grožį, bet ir žinomus visuomenės veikėjus. M. Kavolius yra Vydūno, Martyno Jankaus, Ievos Simonaitytės portretų autorius.
Kazys Daugėla, kelias į Alantą, apie 1936–1939 m. Iš S. Valiulio, S. Žvirgždo knygos „Lietuvos fotografija iki XXI amžiaus“.
Palangoje 1890 m. pradėjo dirbti pirmoji Lietuvoje fotografė – Paulina Mongirdaitė. Šioje srityje ji aplenkė ne tik didesnių šalies miestų, bet ir didžiųjų Vakarų valstybių moteris. Mat fotografių tada neturėjo net tokios valstybės kaip Vokietija, JAV, Rusija.
Fotografija tarpukario Lietuvoje turėjo aiškius centrus, tačiau talentingų fotomėgėjų ir profesionalų netrūko visoje šalyje. Jų nuotraukose fiksuotas Pirmosios Respublikos ir politinis, ir kultūrinis, ir socialinis gyvenimas. Pirmųjų fotografijų autoriams turime būti dėkingi už vizualiai jautrų to laikotarpio dvasios, tautos identiteto atskleidimą ir šimtametės istorijos sąsajas su šiais laikais.
