„Inblum“ architektai: norime kurti per žingsnį į priekį

Architektų studijos „Inblum“ suprojektuotas namas Vilniaus Pilaitėje architektūros ir dizaino konkurse „Tendencijos 2018“ pelnė pirmąją vietą. Nors tai toli gražu ne pirmas panašus įvertinimas, studijos įkūrėjai Laura Malcaitė ir Dmitrijus Kudin sako, kad juos kiekvienąsyk tokie laimėjimai džiugina.

„Mes garbėtroškos“, – juokdamasi į klausimą apie apdovanojimą sureaguoja L. Malcaitė ir priduria, kad būti pastebėtiems kolegų, sulaukti įvertinimo – malonu ir svarbu. „Žinoma, nekuriame projektų dėl laimėjimo, tačiau apdovanojimai dažnai parodo tavo profesionalumo lygį. Viešojoje erdvėje jie dar suteikia ir tam tikrą pasitikėjimo mumis laipsnį“, – sako ji.

Su „Inblum“ įkūrėjais kalbėjome apie studijos pradžią, darbų pobūdį ir kaip šiais visuotinio lankstumo laikais jiems pavyksta išlaikyti savo kryptį ir vertybes.

– Architektai dažnai kamantinėjami apie jų darbus, o patys lieka šiek tiek šešėlyje. Kokia buvo jūsų studijos pradžia?

– L. Malcaitė: Kartu su Dima pradėjome daugiau dirbti, ir apie studijos pradžią galima kalbėti maždaug nuo 2009 metų – kaip tandemas dalyvavome Palangos paviljono konkurse. Iki tol abu turėjome savo įmones. Tačiau dar nebūdami pažįstami stebėjome vienas kito veiklą. Puikiai pamenu, kad gyvai susipažinome viename neformaliame renginyje ŠMC, tada apsikeitėme komplimentais vienas kito darbams. Ilgainiui ėmėme bendrauti. Vėliau susiklostė taip, kad įvyko pokyčių mūsų kontorose ir tuomet atsirado mūsų tandemas. Kūrybinėje veikloje rasti žmogų, su kuriuo gali dirbti, ypač sunku. O mūsų srityje net negali dirbti vienas, visada reikia partnerystės, komandos. Šiuo metu „Inblum“, be mudviejų, yra dar 5 darbuotojai. Esame laimingi, kad pavyksta rasti žmonių, kurie įsilieja į komandą, su kuriais dirbame ilgai ir kuriems esame dėkingi už svarų indėlį į projektus. Iš esmės net darbuotojais jų nevadiname, o kolegomis.

D. Kudin: Nuo pat pažinties su Laura pradžios buvo aišku, kad turime daug bendro. Supratome, kad panašiai mąstome – ir apie biuro, ir apie veiklos bendrai vystymą. Pradėję bendradarbiauti norėjome judėti į priekį, suburti stiprią komandą.

– Apibūdindami savo darbą, kuris pelnė pastarąjį laimėjimą, minėjote: kad ir ką kurtumėte, jums svarbu neaukoti savo vertybių. Kokios tos „Inblum“ vertybės?

– L. Malcaitė: Daug apie tai diskutuojame. Manau, šioje gana suspaustoje rinkoje labai svarbu neparsiduoti, netapti ameba, kuri daro tai, ko tik paprašo. Esame kūrėjai, profesionalai ir paprastai geriau žinome, ką pasiūlyti žmogui, kai jis ateina su užduotimi. Manau, iš aklo pataikavimo visiems norams gero rezultato nebūna, galiausiai niekas netampa laimingas. Yra žmonių, kurie dirba deklaruodami, jog įgyvendina tai, ko prašo užsakovas. Mes darome truputį kitaip: įsiklausome, tada tai, ką išgirdome, perfiltruojame ir pasiūlome sprendimus, apie kuriuos žmogus net negalvojo, bet galiausiai supranta, kad jam to ir reikėjo (juokiasi). Juk mūsų darbas – ir išsiaiškinti daugybę specifinių dalykų, įtraukti profesionalus, kurie gali įgyvendinti specifiškesnius darbus. Žinoma, šiuo atveju kalbu ne apie buto ar namo, bet apie sudėtingesnių objektų – bibliotekos, garso įrašų studijos – įrengimą.

D. Kudin: Savo darbais, požiūriu, žodžiais perteikiame tai, kas esame. Tada ir užsakovai ateina dėl to, kad jiems tinka ir patinka mūsų vertybės. Akivaizdu – mes nebandome būti show off kūrėjai. Manau, mūsų architektūra yra įdomi, dalis darbų net gana scenografiški, su stipriais elementais, tačiau ji nėra pretenzinga. Pasaulis dabar stipriai paskendęs daiktų gausoje, vartotojiškume. Jam nebereikia nereikalingų, butaforinių dalykų. Mes bandome projektuoti švariau, siūlyti sprendimus, kurie yra apmąstyti, racionalūs, tačiau įdedame ir dvasios – tai padeda architektūros nepaversti sausa, teisinga. Nes teisingumas gali būti nuobodus. Visada turi būti pusiausvyra tarp racionalumo ir iracionalumo.

„Inblum“ architektų studijos archyvo nuotr.

– Rašytojas gali negalvoti apie skaitytoją, tapytojas – nepaisyti būsimų žiūrovų, o jūs kurdami visada turite atsižvelgti į žmogų.

– D. Kudin: Taip, nesvarbu, kad ir ką kurtume – namą, biurą, kitą objektą, visada ten „pasodiname“ žmogų ir jo poreikius. Bet siekiame gyvenimo nesubanalinti nuobodžiais dalykais. Žmogui turime suteikti jausmą, tai irgi yra vertybė. Aišku, reikia grindų, šviestuvo, bet reikia ir emocijos – mes kuriame ją. Interjere žmogus gali pasijusti šiek tiek pakylėtas virš gyvenimo rutinos, buities – manau, architektūroje šis dalykas labai svarbus, o gal net svarbiausias. Bėda tik tokia, kad kartais pasiekiami kraštutinumai. Yra žymių kūrėjų, kurie emocijų kūrimo galia piktnaudžiauja, nežiūri jautriau – jie negalvoja nei apie žmogų, nei apie aplinką, nei apie medžiagas ar kainą, nesusimąsto, koks yra viso kūrinio antspaudas. Žinoma frazė „statyti paminklą sau“ – architektai mėgsta tai daryti.

L. Malcaitė: Gal ta ambicija „statyti paminklą sau“ kiek suprantamesnė kuriant ženklinę architektūrą – galerijas, teatrus, o su mažesniąja, jautresne architektūra – namais – negali taip žaisti. Mums visada norisi aplinkos ir žmogaus harmonijos. Tam kartais net nereikia ypatingo konceptualumo, užtenka tik gerų proporcijų, dydžių, medžiagų santykio, ir viskas tampa organiška, stoja į savo vietas. Architektūra yra materija, viskas paliečiama, turi savo dydį, mastelį. Klausimas tik, kaip tuos derinius rasi, kaip sudėliosi.

– Kaip elgiatės, kai užsakovas prašo medžiagų, spalvų, kokio nors bendro sprendimo, kuris jums neatrodo tinkamas?

– D. Kudin: Manau, išgirdus netikėtą, gal tau pradžioje net svetimą pasiūlymą, nereikia jo iškart atmesti. Bendravimo su klientais momentas yra labai įdomus, mes savo kūryboje iš to semiamės idėjų. Kartais pasiūlymai, kuriuos paviršutiniškai įvertintum kaip „nesąmones“, yra labai geros idėjos, kurių architektas net nepasiūlytų. Tai gali būti spalva, medžiaga, derinys. Kartais tik atsispiri nuo idėjos, ją šiek tiek keiti ir gimsta naujas derinys. Kūrybos procesas pilnas netikėtumų.

– Jūsų studijos veiklos pradžioje tarp darbų dominavo privatūs interjerai, o dabar pusę ar dar daugiau sudaro visuomeniniai. Kokių iššūkių kelia vieni ir kiti?

– D. Kudin: Kalbant apie procesą, lyg ir nėra skirtumo: sukuriame koncepciją, viziją, parengiame projektą, prižiūrime statybų eigą. Tačiau yra esminių niuansų skirtumų. Pavydžiui, įgyvendinimo laikas: individualaus namo statyba gali užsitęsti labai ilgai – gal tai lemia pinigai, o gal žmonės tiesiog neskuba. O bendradarbiaujant su verslo bendrovėmis – kuriant biurus, parduotuves, viskas vyksta labai greitai. Dar vienas skirtumas – kai kuriame visuomeninį interjerą, ypač jei tai ne pirmas darbas su tuo pačiu užsakovu, mes gauname daugiau laisvės. Tačiau tai tik niuansai. Svarbu tai, kad mes bandome kiekvieną projektą apmąstyti, išanalizuoti, priimti teisingus sprendimus – tam sugaištame daug laiko. O jei dar bendriau – nesvarbu, koks objektas, mes ne tik jį apgalvojame, bet ir norime būti per žingsnį priekyje.

L. Malcaitė: Kai objektas – privatus interjeras, kuri labai konkrečiai, atliepi gyvenimiškus užsakovo poreikius. O kai projektuoji biurą, viskas dar kitaip – juk tai erdvė, kurioje gerai turi jaustis kelios dešimtys žmonių. Kuriant parduotuvę įsijungia dar ir komercinis veiksnys – turi atliepti žmonių, kurie ateis pirkti, poreikius, „papirkti“ jų jausmus, padaryti staigų poveikį. Pastaruoju atveju atsiranda daug sąlyčio taškų su komercija, psichologija.

„Inblum“ architektų studijos archyvo nuotr.

– Ar architektams svarbu sekti tendencijas, kryptis, jausti laikmečio pulsą, žinoti, ką daro kolegos?

– L. Malcaitė: Domimės, kokie konkursai vyksta, kas naujo pastatyta, ką gero sukūrė mūsų korifėjai. Atsiriboti nuo pasaulio neįmanoma. Kai žmonės sako, kad nieko nežiūri, niekuo nesidomi ir viską sukuria patys, man tai atrodo labai spekuliatyvu. Informacija šiais laikais pas tave ateina pati. Pagaliau, juk įdomu, kas vyksta pasaulyje, profesinis smalsumas yra natūralus. Bet tai nereiškia, kad aklai seki madomis, jei mes ir domimės kryptimis, tai tam, kad taip nedarytume (juokiasi). Kita vertus, nemanau, kad laikmetis mūsų projektuose neatsispindi. Architektų darbų skirtybės atsiranda konceptualiuose dalykuose, jei kuri atsispirdamas į stiprią, originalią idėją, tu tampi išskirtinis. Mąstymo galia gimdo vis kitokias, netikėtas konstrukcijas.

– Kaip manote, ar jau esate sukūrę projektą, kuris ilgainiui taps jūsų studijos klasika?

– D. Kudin: Laikas labai gerai parodo, kas turi išliekamąją vertę, o kas ne. Visai tikėtina, kad kai kurie projektai išliks ir kai mes būsime jau senukai, jie bus vadinami mūsų studijos klasika. Nors gal tai bus koks buto interjeras, kažkas mažo, o ne grandiozinio.

– Kuo dabar gyvenate, ką projektuojate?

– D. Kudin, L. Macaitė: Darbų spektras labai platus – pradedant gyvenamaisiais, baigiant visuomeniniais projektais. Pavyzdžiui, kuriame Jėzuitų gimnazijos bibliotekos pastato interjerą – tai inžinerinių iššūkių pilnas projektas. Šiemet kuriame dar vieną – mums jau ketvirtąjį – WIXcom. biurą, naują „Creme de la Creme“ parduotuvę, keletą gyvenamųjų namų.