„Senelės pasaka“ (fragmentas). 1980, Panevėžio m. vaikų poliklinikos II a. fojė (dabar Respublikinės Panevėžio m. ligoninės VšĮ Konsultacijų poliklinika). V. Šinskio nuotrauka.

XXI amžiaus romantikė

XXI amžiaus romantikė

XXI amžiaus romantikė – taip Emiliją Gaspariūnaitę-Taločkienę, žinomą Lietuvos dailininkę, kilusią iš Paįstrio Panevėžio rajone, apibūdina dailėtyrininkas Romualdas Alekna, akcentuodamas jos kūrybos gyvybingumą, gaivumą šiandieninės visuotinės globalizacijos fone.

Kaupdama gyvenimišką ir kūrybinę patirtį, nuolat ieškodama savasties ir išskirtinumo, menininkė sukūrė unikalų kūrybinį braižą. Jos akvarelių ir tapybos drobių išskirtinė savybė – virpančių plonų vertikalių linijų tinklas, tarsi išryškinantis, bet kartu ir apgaubiantis tapomus objektus paslaptinga romantikos skraiste.

Dailininkė Emilija Gaspariūnaitė-Taločkienė 2012 m. Asmeninio archyvo nuotr.

E. Gaspariūnaitė-Taločkienė priklauso retam dabarties dailininkų ratui, kuriam rūpi Lietuvos praeities vaizdavimas meno kūriniuose. Dauguma kūrinių lietuvybės tema gimė, kai ji buvo pakviesta dalyvauti Lietuvos vardo tūkstantmečio renginiuose. Jos kūriniai šiomis temomis buvo solidžiai įvertinti. 2005 m. Lietuvos dailės muziejaus Vilniuje surengtoje vaizduojamojo meno parodoje-konkurse „Lietuvos kelias“ eksponuoti paveikslai „Lietuvos Karaliui Mindaugui – 750“, „Laikas“ I–II, „Vilties šviesa“ pelnė Pirmąją Teofilio Petraičio premiją (įsteigta M. K. Čiurlionio galerijos Čikagoje), tais pačiais metais kūriniai „Lietuva. Geltona, žalia, raudona“, „Rytas“, „Moters kelias“ I–II apdovanoti dr. Genovaitės Kazokienės ir Australijos lietuvių bendruomenės fondo premija. 2006 m. dailininkė pagerbta išskirtine Šv. Kazimiero ordino juosta ir padėkos raštu.

Jei kalbėtume vien apie molbertinę E. Gaspariūnaitės-Taločkienės tapybą, menininkės kūrybinis paveikslas nebūtų išbaigtas. Gyvendama Panevėžyje, dailininkė sukūrė per 20 sienų tapybos kūrinių, papuošusių įvairių miesto švietimo, medicinos, gamybos įmonių interjerus. Sovietmečiu tokia tapyba itin mėgta ir vertinta. Tačiau norint gauti tokį užsakymą, tekdavo dalyvauti konkurse, daug ką suderinti, tokio darbo apimtys buvo didelės tiek kūrybine, tiek technine, tiek finansine prasme. Dabar suskubta atsigręžti į šią tapybą, vertinant ją kaip tam tikro laikmečio kultūros paveldą. Deja, laiku neįtvirtinus tokių meno kūrinių apsaugos, Lietuvoje sienų tapybos išliko nedaug.

E. Gaspariūnaitė-Taločkienė gimė 1946 m. liepos 12 d. Paįstryje (Panevėžio r.). 1962 m. baigė Paįstrio aštuonmetę mokyklą (dabar – Paįstrio Juozo Zikaro gimnazija), 1967 m. – Kauno vidurinę meno mokyklą (dabar – Kauno dailės gimnazija), 1975 m. – Valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) Dailės pedagogikos fakultetą. Nuo 1984 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, tapytoja, akvarelininkė. Jai suteiktas Lietuvos meno kūrėjos statusas. Dailininkė priklauso LDS Vilniaus tapytojų sekcijai, Lietuvos akvarelininkų grupei „Aqua-12“. Yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (šeimos herbas „Ostoja“) ir Lietuvos–Italijos labdaringos, kultūrą remiančios visuomeninės organizacijos – Šv. Kazimiero ordino (Ordo Sancti Casimiri) narė.

Nuo pirmosios savo personalinės parodos Panevėžio kino teatre „Menas“ 1968 m. iki šių dienų dailininkė surengė per 60 personalinių parodų, dalyvavo daugiau kaip 260 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Azerbaidžane, Baltarusijoje, Estijoje, Italijoje, Latvijoje, Olandijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje). Yra nuolatinė respublikinių ir tarptautinių akvarelės parodų dalyvė.

Baigusi studijas, dailininkė apsigyveno Panevėžyje. Keturiolika metų (1973–1987) E. Gaspariūnaitė-Taločkienė dėstė tapybą Panevėžio dailės mokykloje. Kūrybinės kibirkšties užteko ir aktyvioms visuomeninėms, pilietinėms idėjoms inicijuoti bei organizuoti. Keletą metų organizavo Lietuvos moterų dailininkių kūrybos parodas. Buvo aktyvi žymaus dailininko, vieno pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozo Zikaro (1881–1944), kilusio nuo Panevėžio krašto, vardo populiarintoja ir įprasmintoja – 1991 m. suteikiant Panevėžio rajono Paįstrio vidurinei mokyklai J. Zikaro vardą. Taip pat suorganizavo tarptautinių tapybos plenerų (1991, 1996, 2001, 2006), skirtų J. Zikaro įvairioms gyvenimo datoms atminti, sukūrė logotipą „Skulptoriui Juozui Zikarui – 140“ (2021 m.), vadovavo J. Zikaro fondui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kaip dailininkė bendradarbiavo laikraštyje „Panevėžio balsas“, kūrė grafikos darbus svarbioms Lietuvos datoms. Panevėžyje pradėtas kaupti dailininkės kūrybinis palikimas – Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugoma 50 grafikos ir 30 tapybos bei akvarelės kūrinių.

Apsigyvenusi Vilniuje, 1999 m. subūrė ten gyvenančius kraštiečius ir įkūrė panevėžiečių klubą „Nevėžis“, suvienijusį per 80 narių. Daug energijos ir širdies dailininkė atidavė organizuodama edukacinį dailės projektą „Mano Lietuva“, inicijuotą Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šv. Kazimiero ordino, įtraukusį per 600 vaikų ir jaunimo iš visos Lietuvos. Projekto temos buvo skirtos iškilioms Lietuvos istorinėms asmenybėms bei svarbioms datoms pažymėti: 2016 m. – „Laisvės angelas Lietuvos vaikų širdyse“, 2017 m. – „Grįžtu į tėvynę“ (projektas, skirtas A. J. Greimo 100 gimimo metinėms), 2018 m. – Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtas projektas. Šio trejus metus vykusio projekto parodos ir renginiai nuvilnijo per visą Lietuvą, darbai eksponuoti Vilniaus rotušėje, Seime, įvairiuose miestuose.

2021 m. liepą dailininkė pažymi iškilų 75-erių metų jubiliejų. Šia proga Kraštotyros muziejus parengė virtualią parodą „Įminti praeitį. Emilijos Gaspariūnaitės-Taločkienės kūryba“, supažindinančią su menininkės pastarojo meto molbertine kūryba, kurioje dominuoja Lietuvos istorijos, amžinos, kaskart atsinaujinančios gamtos ciklų, žmogaus būties laikinumo temos, bei primenančią dailininkės sienų tapybos kūrinius, sukurtus Panevėžyje praeito amžiaus 8–9 dešimtmetyje. Šie kūriniai, įkvėpti lietuvių liaudies pasakų ir legendų, supančios gamtos grožio, mūsų dienas, deja, pasiekė užfiksuoti tik nuotraukose.

Platus menininkės kūrybos temų spektras. Ji nuolat gręžiasi į praeitį, joje ieško įkvėpimo, į šių dienų šviesą ištraukia didžius praeities vardus, menine kalba perkuria praeities įvykius, primindama mums istoriją ir paversdama ją gyva stebėtojo sąmonės dalimi.

Rasa STRUŽIENĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų saugotoja

Barbora Radvilaitė. 2007, drobė, aliejus, 100 x 120. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų