-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vadokliai – nedidelis miestelis, tačiau suskaičiuoti čia gyvenančius talentingus žmones vienos rankos pirštų tikrai neužtektų.
S. Balsevičienė pavasarį ir vasarą kruta savo darže ir gėlynuose, o po Visų šventųjų sėdasi į stakles ir audžia.
Tai, kad vadokliečiai moka švęsti miestelio tradicines šventes, yra smalsūs ir aktyvūs – nieko nebestebina. Tačiau kad garbingo amžiaus sulaukusios moterys vis dar geba kurti eiles ir austi, kelia nuostabą.
73-ejų metų Stanislava Turulienė per kelis dešimtmečius parašė daugiau nei tris šimtus eilėraščių, išleido ne vieną poezijos knygą. Keli jos eilėraščiai pateko į lietuvių poezijos rinktines ir yra išspausdinti šalia J. Marcinkevičiaus ar J. Strielkūno.
Šias knygas moteris rodo lyg didžiausią brangenybę. Tai, kad eilėraščių rašymas S. Turulienei yra pačios gražiausios gyvenimo akimirkos, byloja dabartinė jos veika. O kuria ji nuo vaikystės. Iš pradžių rašydavo sau – eilėraščių niekam nerodydavo, tik mamai paskaitydavo. Kartą nusprendė eiles nusiųsti į „Tėvynės“ laikraščio redakciją – tikėjosi, kad išspausdins. Pirmą kartą eilėraščiai viešumoje pasirodė, kai jai buvo devyniolika.
„Kaip šiandien atsimenu redaktoriaus žodžius: „Jūsų labai neblogas eilėraštukas, linkime sėkmės, nes dar silpnokas.“ Negalvokit, kad man dėl to rankos nusvyro, priešingai – stengiausi įrodyti, kad galiu rašyti. Antrą kartą nusiųstas eilėraštis jau buvo laikraštyje“, – šypsodamasi kalbėjo S. Turulienė.
Humoras nesvetimas
Poetei S. Turulienei liūdėti neleidžia trys jos augintiniai.
Garbaus amžiaus S. Turulienė turi puikų humoro jausmą. Ji nebijo viešai pajuokauti. Humoristinių eilėraščių, kuriuose pašiepiami politikai, taip pat buvo spausdinama laikraščiuose. S. Turulienei patinka rašyti ir proginius eilėraščius bei sveikinimus, tačiau ne kiekvienam sveikintojui skirti posmai liejasi kaip iš pypkės. Pasak poetės, norint gero rezultato reikia daug žinoti apie žmogų. Sunku ką nors sukurti jo nepažįstant.
„Neseniai rašiau sveikinimą auksinių vestuvių proga mūsų akušerei ir jos vyrui. Pažįstu tą šeimą, gražiai ir laimingai nugyveno penkiasdešimt metų, bet jeigu manęs paprašytų parašyti svetimam žmogui, nežinau, ar sugebėčiau“, – pečiais gūžčiojo poetė.
Ji neslepia, kad būna dienų, kai negimsta jokių minčių. „Atsiguli, miegas neima ir staiga kažkas šauna į galvą. Atsikeliu, užsidegu šviesą, sąsiuvinyje pasižymiu pagrindines mintis. Ryte atsikėlusi baigiu rašyti eilėraštį. Kartais per dieną parašau ir po tris, ir po keturis, bet kartais – nė vieno“, – teigė vadoklietė.
Slegiančios nuoskaudos
S. Turulienė neslepia, kad jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Gyveno vargingai, bet šviesiai. Mama taip pat turėjo poeto gyslelę, o tėtis būriui dukrų kurdavo pasakas. Sulaukusi paauglystės Stanislava išėjo melžti kolūkio karvių. Dirbti pradėdavo vos tik saulei patekėjus, o į namus grįždavo sutemus.
„Ten dariau viską – prižiūrėjau per dvidešimt karvių, nešiojau pilnus pieno bidonus, skirsčiau pašarus, valiau gardus, melždavau. Ir taip dirbau, kol praradau sveikatą. Laimė, vėliau gavau darbą valgykloje ir medicinos punkte. Mano gyvenimas lengvas nebuvo. Kai liūdna, tuoj ką nors sukuriu. Ir gamtą labai myliu. Pastebiu viską – ir žvaigždytę, ir gėlytę. Aprašau kiekvieną metų laiką, nes jie savotiškai gražūs ir skirtingi. Jauna rašydavau apie meilę. Eilėse – visas mano gyvenimas. Matau, kaip mama verpia, kaip siūlus vynioja, kaip skleidžiasi gėlės žiedas, kaip vinguriuoja keliai ir tekeliai“, – ašarodama pasakoja S.Turulienė. Ir paaiškino negalinti skaudžių įvykių pasakoti be emocijų.
Braukdama ašaras, moteris prisipažino esanti labai jautri, juolab kad dabar gyvena viena, be artimųjų šilumos.
„Visus metus slaugiau prie lovos prikaustytą vyrą. Jį ištiko insultas, negalėjo nei atsisėsti, nei ant šono apsiversti. Jo jau nebeturiu, o vaikų nesusilaukiau. Esu viena kaip pirštas“, – kalbėjo moteris.
Mintis praskaidrina gyvūnai
S. Turulienė gyvena nedideliame namuke, vietos – vos apsiskuti, tačiau čia šilta ir gera. Vos kelių kvadratų svetainės sienos nukabinėtos paveikslais, ant sekcijos sudėtos įrėmintos padėkos. Ant stalo guli keletas knygų, sąsiuvinis ir akiniai, juos moteris užsideda, kai rengisi skaityti.
Vadoklietės S. Turulienės posmai išspausdinti poezijos rinktinėse „Eiliavimai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“, be to, jų išleisti keli atskiri leidinukai.
„Prieš jums atvažiuojant skaičiau vieną knygą ir radau labai teisingus žodžius. Persirašiau juos į sąsiuvinį, paskaitysiu ir jums: „Seno žmogaus mintys neturi ateities. Jos dažniausiai būna liūdnos, o jei ne liūdnos, tai melancholiškos.“ Argi neteisybė? Aš nebeturiu jokių svajonių. Tenoriu ramiai numirti ir ilgai nesikankinti“, – atvira buvo poetė.
Jai kalbant į svetainę atslinko gražus katinas, vardu Katytė – S. Turulienės augintinis.
„Gyvūnai mano didžiausia silpnybė. Toks jausmas, kad man proto stinga. Vienu metu auginau penkis katinus, dabar turiu du ir vieną šuniuką. Vos išgyvenu iš pensijos, bet gyvūnams nieko negaila. O kai išgirdau, kad Komskis nušovė Ramzį, verkiau kelias dienas. Dar ir dabar širdį skauda. Kaipgi šitaip? Tiek Ramzis išgelbėjo žmonių, o dabar vargšelis pats guli žemėse. Neduok Dieve, tokios nelaimės“, – susigraudina S. Turulienė.
Audimas geriausi vaistai
Vadoklių miestelio audėjai Stanislavai Balsevičienei reikėtų pavydėti sveikatos, užsispyrimo, šviesios atminties ir noro gyventi. Šiltuoju metų laiku ji kruta savo darže ir gėlynuose.
Po Visų šventųjų sėdasi į stakles ir audžia iki pat pavasario. Senojo audimo amato puoselėtoja mintimis apkeliauja tolimus kraštus, pabūna su amžinybėn išėjusiais artimaisiais, paklaidžioja jaunystės takais, pasimeldžia.
Kiek rietimų per savo gyvenimą yra išaudusi, senolė sunkiai suskaičiuotų. Jos kraityje suguldyta begalės lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių, servetėlių.
Vos tik žurnalistus pamačiusi 89-erių vadoklietė dingo iš akiračio. Tepasakė: „Palaukit, mielieji, lekiu persirengti.“
Vos po kelių minučių į svetainę S. Balsevičienė įžengė jau pasipuošusi. Ji vilkėjo žalią, kaip sako, – išeiginį, pačios megztą megztuką. Moteris, tarsi būtų dvidešimtmetė, iškelia aukštai kojas, peržengia suolelį, sėdasi prie mamos dovanotų staklių ir rodo, kaip mikliai dirba.
Išrenka kiekvieną eilutę, nuleidžia balaną, vieną kartą pavažiuoja šaudykle, balaną palieka ir vėl renka eilutę. Nemenką patirtį turinti audėja į stakles lyg ir nežiūri, pasakoja, apsidairo, bet darbas nenustoja. Žiūrint į staklėse po truputį ilgėjantį audinį peršasi mintis, kad austi – sunkus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas: tik tūkstančius kartų pakartotas veiksmas duoda rezultatą, tačiau S. Balsevičienei susikaupti jau nebereikia. Per aštuonis dešimtmečius įgudusi ranka klaidų nebedaro.
„Žinot, vaikai, aš dar labai noriu sulaukti pavasario. Darbas man – geriausi vaistai, todėl tikiuosi, kad viskas bus gerai. Audimas mano laisvalaikis, siela išsivalo, blogos mintys išsilaksto. Nusiraminu, man net vaistų nereikia“, – šypsosi S. Balsevičienė.
Pirmoji mokytoja – mama
Austi S. Balsevičienė išmoko iš savo mamos. Pasak moters, anksčiau austi mokėdavo visos moterys, nebūdavo nė vieno kiemo be staklių.
„Oi, vaikučiai brangūs, tai laikais visko reikėdavo: ir sūrmaišio, ir mazgotės, ir koštuvo. Vyrai mūvėdavo ilgas kelnes, bet austas. Ir baltiniai austi, ir drobės. Tai kaip neausti? Reikėjo išmokti. Visos ausdavo, nes kitaip neišsiverstum: pinigų neturėjom, tik perkelio nusipirkdavom, bet ne daugiau. Užtat ir visos ausdavo. Atsimenu, tupėjau prie staklių ir prašiau mamos, kad duotų pabandyti, bet ji vis sakydavo: dukryt, nemokėsi. Zyziau kasdien, kol pagaliau leido atsisėsti prie staklių. Dariau klaidų, bet na ir kas, kaip kitaip išmoksi. Žinot ką, jeigu gaučiau siūlų, kokių man reikia, bet ką nuausčiau, ko tik užsigeistumėt. Bet kai viską darau iš žmonių atiduotų siūlų likučių, ne stebuklai išeina“, – kritiškai savo darbą vertino S. Balsevičienė.
Kiek rietimų per savo gyvenimą yra išaudusi, S. Balsevičienė sunkiai suskaičiuotų. Jos kraityje suguldyta begalės lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių, servetėlių.
Entuziazmu išsiskirianti senolė moka viską. Ir kokių darbų tik nedirbo: siuvo, mezgė, mėšlą vežė, arė, žolę dalgiu pjovė.
„Visus darbus norėjau dirbti. Tėtė buvo labai stiprus. Kaimynai man sakydavo: tu ne vienam vyrui nosį nušluostytum. Taip ir būdavo“, – prisipažino S. Balsevičienė.
Aukso vertės skrynia
Visi S. Balsevičienės namai išpuošti jos rankų darbo lovatiesėmis. Sienas dengia austos juostos. Dalį savo darbų moteris parduoda, kai kuriuos dovanoja. O daugiausia jų iškeliavo pas audėjos vaikus – dvynukus sūnų ir dukrą. Ir kaipgi nepasididžiuoti, S. Balsevičienė labai turtinga. Ji yra trynukų močiutė. Turi devynis anūkus ir dešimt proanūkių.
„Dabar, kai ką pasiūlau, vaikai moja ranka – užteks, nebereikia. Jie sako: kam tu audi, dabar visko yra pirkti. O aš nepėsčia, atrėžiu: o kam jūs žaidžiat. Tada visi juokiamės, nes ir aš suvaikėjau. Man patinka žaisti su staklėmis, ir ką tu man padarysi. Audimas – kaip žaidimas. Aš ir vyrui sakydavau: kaip girtuoklis negali ramiai praeiti pro butelį, taip aš negaliu ramiai praeiti pro siūlus“, – palygina ji ir vedasi mus prie didžiulės skrynios, kurioje dailiai sulankstytos lovatiesės, paklodės, užvalkalai.
„Oi, gal čia daug dulkių, netvarka visur“, – šneka senolė. Bet iš tiesų namai pasižymi idealia tvarka. O skrynioje esančios lovatiesės sudėliotos pedantiškai.
„Anksčiau išausdavau keturių metrų paklodes, dabar tokių nebedarau. Didesnius išplauti duodu marčiai, nes ji dirba skalbykloje, o kitus plaunu pati. Turiu tokią mašinėlę – sena, bet plauna gerai“, – sako audėja.
Rodydama savo meno kūrinius: šilko audinius, lino rietimus, S. Balsevičienė kalba, kad dalis ornamentų jos pačios sugalvoti. Anot senolės, noras išsiausti vis ką nors naujo veda pirmyn, o pasigirti, kad pati sugalvojo raštą, – malonumas, nors ir retas.
Pasak S. Balsevičienės, bet toks darbas žmogų puošia, todėl didžioji jos laimės paslaptis – meilė austi.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
