Panevėžietė Regina Marija Dalia Livdans, sausio 1-ąją atšventusi 80-ąją sukaktį, brangiausius žmones sveikina net ne pirktais, o pačios siuvinėtais atvirukais.

Sveikinimai skrieja siuvinėtais atvirukais

Sveikinimai skrieja siuvinėtais atvirukais

 

Šiais laikais gauti paštu ranka rašytą sveikinimo atviruką – retenybė. O panevėžietė Regina Marija Dalia Livdans, sausio 1-ąją atšventusi 80-ąją sukaktį, brangiausius žmones sveikina net ne pirktais, o pačios siuvinėtais atvirukais. Auksarankė šypsosi, kad tokios dovanos iš širdies ir kūrybinės gelmės visuomet suteikia daug gerų emocijų ne tik žmogui, kuriam jos skirtos, bet ir pačiai.

Panevėžietė tvirtina su meno pasauliu neturinti nieko bendro. Iš pradžių dirbusi pašte, vėliau Panevėžio autobusų parke, o paskutinius septyniolika metų iki pensijos – prie automobilių remonto. Tačiau visą laisvą laiką, likdavusį nuo darbo ir šeimos, Regina Marija Dalia skyrė kūrybai – audimui, siuvimui, siuvinėjimui, dekoravimui ir visam tam, kas kuria grožį.

„Turbūt toks šeimos genas. Visi labai kūrybingi. Brolis tapo profesionaliu dailininku. Aš pati tik senatvėje atsidėjau kūrybai, o dabar po persirgtos Laimo ligos sveikata ne visada leidžia“, – sako savamokslė menininkė.

R. M. D. Livdans kurti atvirukai – itin originalūs ir be galo kruopščiai siuvinėti smulkiausiu kryželiu. Senjorė atvirauja, kad vienam tokiam atvirukui sukurti neužtenka dienos, bet ji niekur neskubanti. Svarbiausia, kad nepritrūktų idėjų. Mat panevėžietė stengiasi, kad kiekvienas atvirukas būtų originalus ir nepakartojamas. Dažniausiai įkvėpimo ji semiasi iš rankdarbių knygų, žurnalų ar net servetėlių raštų.

„Svarbiausia atsirinkti tinkamus klijus, kad nesugadintų viso kruopštaus darbo“, – pataria R. M. D. Livdans.

Dovanų – prijuostės

Auksarankė pati kuria ir dovanas. Visi namiškiai, draugai, net buvę bendradarbiai jau apdovanoti jos siūtomis prijuostėmis. R. M. D. Livdans kuklinasi, kad iš jos siuvėja menka, mat neturinti net geros siuvimo mašinos, tik rankinę, bet ir tokia netrukdo kūrybiniams užmojams. Siuvimo mašiną ponia Regina prisijaukino jau seniai. Kartą nuvykusi į Latviją į svečius pas vyro tėvus, pamačiusi sienas išklijuotas senais laikraščiais. Viename jų puslapyje moteris atkreipusi dėmesį į dailiai siūtas prijuostes.

„Taip užsikrėčiau prijuosčių siuvimu, kad dovanodavau jas visiems – išeidama iš gamyklos visoms moterims įteikiau po prijuostę, išskirtinę pasiuvau ne tik savo gydytojai, bet ir anūko grupės visas mergaites apdovanojau“, – šypsosi R. M. D. Livdans.

Tiesa, sovietmečiu gauti siūti reikalingų medžiagų nebuvo lengva. Dažniausiai jas panevėžietė veždavusi iš Rygos, vėliau tam pagelbėdavo ir dėvėtų drabužių parduotuvės. Senjorė pripažįsta, kad siuvimas jai buvo ir savotiška atgaiva susirgus vyrui. Kelerius metus ji slaugė prie patalo prikaustytą sutuoktinį, tad siuvimas bent trumpam atitraukdavo nuo slogių minčių. Ir dabar jos namuose prikauptos net kelios dėžės, kuriose sukrautos jau pasiūtos prijuostės.

„Paskutinius metus, kai slaugiau vyrą, nieko kito nedarydavau, tik siūdavau. Net grindyse likusi duobė nuo sėdėjimo prie siuvimo mašinos“, – atsidūsta panevėžietė.

Kiek pralinksmėjusi ji priduria, kad prijuostės tinka tik liekniems žmonėms – ant pūpsančio pilvuko net ir gražiausia prijuostė atrodys nekaip. Tad namiškius per šventes stengiasi nustebinti ir kitomis savo kūrybos dovanomis – nė vienas nelieka be krūvos siuvinių ar megztų, nertų servetėlių.

Šeimos istorijos metraštininkė

Dar viena senjorės aistra – audimas. Šio amato R. M. D. Livdans išmoko iš močiutės – iki šiol turi išsaugojusi ir šios dovanotus audimo įrankius. Jos mokytoja močiutė buvo surengusi ne vieną savo darbų parodą, o pati Regina savo darbus nešdavusi į prieš kelis dešimtmečius Panevėžio centre veikusią garsiąją „Dailės“ parduotuvę. Juostos būdavo taip kruopščiai išaustos, kad niekas neatskirdavo, kad tai rankų, o ne staklių darbas. R. M. D. Livdans atsidūsta, kad bus paskutinioji šeimoje šio amato atstovė, mat nei marčios, nei anūkai nesusidomėjo audimo subtilybėmis.

„Kai mano teta, mamos sesuo, laikė egzaminus į mergaičių gimnaziją, savo suknutę persijuosė austa tautine juosta. Net pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė pasidomėjo, iš kur gavusi tokį grožį. Anksčiau tokie dalykai buvo labai vertinami, deja, dabar niekam nebereikia“, – apgailestauja rankdarbių kūrėja.

Ji tikisi, kad namiškiai išsaugos bent vieną šeimos tradiciją – jau tris dešimtmečius panevėžietė pildo šeimos albumą. Ši tradicija atsirado prieš 35-erius metus, kai draugė padovanojo storą albumą gražiausioms gyvenimo akimirkoms fiksuoti. Iš pradžių čia gulė artimųjų, draugų ar į svečius užsukusiųjų linkėjimai bei sveikinimai. Vėliau, gimus vaikams, ir jų piešiniai, šeimos nuotraukos, vyro kurtos eilės, įsimintinų akimirkų nuotrupos. R. M. D. Livdans atvira – šį savo šeimos metraštį atsiverčianti ne tik norėdama jį papildyti, bet ir užėjus slogučiui – šilti prisiminimai visuomet išvaiko net ir juodžiausius debesis.

„Tokios istorijos nepakartosi. Atrodytų, niekniekis, bet labai brangus šeimos istorijos liudytojas. Turiu du sūnus, keturis anūkus ir tris proanūkius, tad visiems tokius albumus padovanojau, kad kurtų savo istoriją“, – šypsosi R. M. D. Livdans.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų