-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bet ar gali jaunas žmogus šiandieniame pasaulyje būti etnokultūros vėliavos nešėjas? Gali, jei nuoširdžiai to nori ir tiki tuo, ką daro, mano panevėžietė Edita Gumauskaitė, su bičiuliais įkūrusi tradicinės muzikos grupę „Smetonos ūsai“, į klausytojų širdis besibeldžiančią autentiškomis praėjusio šimtmečio melodijomis.
Įprastą darbo dieną E. Gumauskaitė pradeda architektų studijoje. Dieną ji – architektė, o visą kitą laiką – tradicinės senosios muzikos puoselėtoja, renginių organizatorė. Architekto darbas, anot Editos, yra gan intravertiškas, reikalaujantis ne tik kūrybiškumo, bet ir susikaupimo, kruopštumo. Realaus, apčiuopiamo rezultato architektūroje gali tekti laukti ir keletą metų, kartais ir visą dešimtmetį ar dar daugiau. Muzikos atveju kitaip. Ji leidžia laisvai tekėti emocijai ir iš karto matyti rezultatą – betarpišką grįžtamąjį ryšį iš klausytojų.
„Man muzika leidžia išsikrauti ir pasikrauti emociškai. Grojant galiu būti nevaržoma ekstravertė. Taip ir keliauju kasdien nuo architektūros prie muzikos ir atgal“, – šypteli E. Gumauskaitė.
Pastarieji metai dėl pandemijos nebuvo palankūs muzikantams, tad visą tą laiką Edita skyrė muzikos albumų leidybai. Pavyko paruošti ir išleisti netgi tris: solinį albumą „Styginių orkestra“, grupės „Smetonos ūsai“ aukštaitiškos tradicinės muzikos albumą „Trunksmas“ ir folktronikos albumą „Folkgardas“.
Kiekvienas projektas muzikantei labai brangus, nes jame yra stiprus asmeninis indėlis.
Anot panevėžietės, naujausias projektas išlipo iš įprasto muzikinio žanro ribų. Albume skamba tradicinės ir elektroninės muzikos sintezė. Kompozitorius ir prodiuseris Marius Narbutis, žinomo dueto „Happyendless“ narys, naujoms elektroninės muzikos kompozicijoms panaudojo grupės atliekamus įrašus.
E. Gumauskaitė yra tradicinės muzikos atlikėja, bendraminčių grupės „Smetonos ūsai“ smuikininkė, taip pat asociacijos „ByTikZyz folkloro studija“ įkūrėja. Jau trečius metus ji dirba baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“ komandoje.
„Kelios dešimtys suaugusių žmonių bendrauja, juokauja, kalbina mane ir staiga, be jokių ceremonijų, tarsi vienu įkvėpimu užtraukia aukštaitišką dainą. Jaučiau, kaip pasišiaušė rankų plaukeliai, kaip aidinti melodija ir žodžiai susiliejo į vieną garsą, kurį, atrodė, gali užčiuopti ore.“
E. Gumauskaitė
„Smetonos ūsai“– tai trijų muzikantų grupė, grojanti praėjusio šimtmečio pradžioje skambėjusias melodijas: polkas, valsus, fokstrotus ir figūrinius šokius. Daugelis atliekamų kūrinių išmokti iš senųjų Aukštaitijos muzikantų. Grupės nariai groja instrumentais, būdingais aukštaitiškai muzikavimo tradicijai: smuiku, Peterburgo armonika ir būgnu. Griežiama tradiciniu stiliumi, bet melodijos papildytos subtiliomis improvizacijomis, dažnai ir pridainuojama. Grupės nariai rengia instrumentologines ekspedicijas, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose ir dirbtuvėse.
Jų atliekama muzika dažniausiai yra tradicinių šokių melodijos. Trumpai tariant, ši muzika skirta linksmiems šokiams.
„Tai, kad pasirodymų metu dažniausiai nebūna sėdinčių žiūrovų, yra dar vienas šios muzikos privalumas“, – šypteli muzikantė.
Pasak E. Gumauskaitės, tradicinės muzikos didžiausias žavesys – nepastovumas. Tai, kaip išgirsta istorija, kurią gali papasakoti pakeisdamas kelis žodžius, bet esmė išliks ta pati. Grodamas neprivalai galvoti apie muzikinį tekstą, jį galima keisti, nesi pririštas ir prie natų. Galima tiesiog laisvai improvizuoti.
„Kaskart kartodama muzikinę temą ją praturtinu naujais elementais, papuošimais, reaguoju į auditoriją. Tradicinė muzika turi ryškų ir tik šiam žanrui būdingą atlikimo stilių ir skambesį. Norint jį atrasti, reikia tam skirti laiko ir pastangų – tai yra neužsiveriantis langas tobulėjimui“, – teigia Edita.
Tradicinės muzikos grupės „Smetonos ūsai“ įkvėpimo šaltinis – senieji muzikantai. Augustinos Miknevičiūtės nuotr.
Pasak E. Gumauskaitės, vargu ar galima „Smetonos ūsų“ muzikos atlikimą pavadinti pasirodymu, nes šou elementų ar artistiškumo čia nedaug. Pagrindinė idėja ir yra grąžinti muzikanto vaidmenį, koks jis buvo anksčiau, dar iki įsigalint sceniniam menui.
„Mes grojam – jūs šokat! Toks yra mūsų devizas. Ir šitą mes supratome bendraudami ekspedicijose su senaisiais muzikantais bei peržiūrėdami sukauptą archyvinę medžiagą. Mūsų įkvėpimo šaltinis – tas senasis muzikantas“, – sako Edita.
Kiekviena melodija iš autentiškų įrašų turi išskirtinę savo ir grojančio muzikanto istoriją. Tas istorijas grupė tęsia, tik veikėjai jau yra jie patys.
„Pagarba, smalsumas ir, nebijau prisipažinti, idealizuotas požiūris į praeitį veda mus į priekį. Argi ne poetiškai tai skamba?“ – retoriškai klausia muzikantė.
Kodėl „Smetonos ūsai“? E. Gumauskaitė siūlo įsivaizduoti vaiką, kuris ką tik palaižė saldžios grietinėlės iš indo. Ant lūpų pasiliko balti ūsai. Taip jis tarytum supanašėja su žilu senoliu. Lygiai taip pat ir grupė „Smetonos ūsai“, grodama muziką, kuria gyveno jų seneliai ir proseneliai, tarsi susitapatina su jais.
Kiekvienas aukštaitis žino: smetona – tai grietinė. O ūsai bei barzdos šiandien išgyvena tikrą renesansą. Taip ir grupės pavadinimas šiandien žengia koja kojon su mados tendencijomis.
„Žodis „smetona“ dar sukuria ir nuorodą į laikmetį, kurio muziką atliekame. Štai ir atkoduotas „Smetonos ūsų“ pavadinimas. Žinoma, jūs jį galite interpretuoti savaip“, – šypsosi Edita.
Anot E. Gumauskaitės, šiandien tarp folkloro atlikėjų nusistovėjusios tam tikros tendencijos ir mados, kurias lemia televizijos laidos bei radijas. Daugelio siekiamybe tampa vieni ar kiti autoritetais tapę populiaresni didmiesčių ansambliai.
„Miestas diktuoja kaimo kultūrą. Paradoksalu, ar ne? Mes gi viso šito nepaisome, o grįžtame prie pirminio šaltinio – autentiškų muzikos pateikėjų, kurie perėmė šią kultūrą tradiciniu perdavimo keliu – iš ausies į ausį“, – pasakoja Edita.
Juk visi senieji muzikantai iš prigimties buvo ir yra skirtingi savo charakteriu, maniera, stiliumi, temperamentu. Netgi instrumentai jų pačių gaminti ar tobulinti. Jie nebijojo improvizuoti, eksperimentuoti, kartais klysti, pridėti savo natą ar iš pirmo žvilgsnio nederantį akordą, savo žodžius, ne visada tobulai besirimuojančius. Bendraudama su senaisiais muzikantais, klausydamasi autentiškų įrašų, pasakojimų E. Gumauskaitė atrado ne tik konkrečias melodijas, bet ir supratimą, kad folkloras – tai savaip perpasakota istorija, gyva, kintanti.
„Sūnus jau grojo kitaip nei jo tėvas. Mes, išmokę autentiškas melodijas, irgi jas grojame jau kitaip. Su savo charakteriu, muzikiniu supratimu. Bet kol atliekama muzika yra gyvybinga, mūsiškai patobulinta ir išdailinta, tol ji tęsia gyvąją tradiciją“, – mano pašnekovė.
Klausydamasi autentiškų įrašų, pasakojimų E. Gumauskaitė atrado ne tik konkrečias melodijas, bet ir supratimą, kad folkloras – tai savaip perpasakota istorija, gyva, kintanti. Mariaus Guščiaus nuotr.
E. Gumauskaitės nuomone, folkloras yra išskirtinis tiek, kiek mes sugebame nuoširdžiai tiesiog būti savimi.
„Folkloras mane žavi ir kartu baugina. Visa etnokultūra – dainos, muzika, šokiai, pasakos, papročiai, amatai… Šiuos lobius būtų galima vardinti ir vardinti. Jie žavi, nes kiekvienas yra unikalus, per laiką ištobulintas, nugludintas. Juk perpasakojant istoriją nereikalingi žodžiai užsimiršta, lieka tik pagrindinės mintys, idėjos. Baugina, nes žinau, kad net kelių gyvenimų neužtektų atkasti net mažą to lobio kraštelį“, – sako Edita.
Kalbėdama apie folkloro žanrą Lietuvoje šiandien, E. Gumauskaitė labiau nori atkreipti dėmesį ne į kiekybę, o į kokybę. Anot jos, šio žanro mylėtojai nori gilesnio, tikresnio etninės kultūros turinio, o ne tos vienintelės visiems žinomos dainos. Todėl atsiranda vis daugiau profesionaliai išleistų leidinių, renginių, festivalių.
„Susidomėjimas savo etnine kultūra tai pakyla, tai nusileidžia kaip banga, – pastebi Edita. – O kad ta banga nesileistų, manau, mūsų šalyje trūksta mokyklų, kurios ruoštų tik tradicinės muzikos atlikėjus, šokių instruktorius, amatininkus, bendrai tradicinės kultūros tęsėjus“.
E. Gumauskaitei tenka matyti, kad dažnas lietuvis neatpažįsta mūsų tradicinės muzikos. Neretai išgirdęs netgi nustemba.
„Kviečiu pasiklausyti šios muzikos be išankstinio nusistatymo, ragauti kaip pikantišką patiekalą. Kita vertus, dažnai su grupe tenka groti šeimų šventėse, tradiciniai šokiai yra tapę nepakeičiama pramoga vestuvių svečiams“, – pasakoja muzikantė.
Editą džiugina, kad susidomėjimas šalies tautinėmis vertybėmis auga, buriasi naujos etninę kultūrą puoselėjančiomis veiklomis užsiimančios bendruomenės ir randasi iniciatyvos. Tradicijos siejamos su ekologišku gyvenimo būdu, aktyvia gyvensena. Muzikantės manymu, etnokultūros įvaizdis šiandien tarsi kuriasi iš naujo.
„Tradicinė kultūra yra šiuolaikinės kultūros pagrindas“, – pabrėžia Edita.
Folklorinės kultūros elementų išties nemažai yra mūsų kasdieniame gyvenime. E. Gumauskaitė siūlo pakalbinti savo vyriausius šeimos narius, pasidomėti savo šeimos istorija, senelių buitimi, atkreipti dėmesį į svarbiausių švenčių patiekalus. Taip bent maža dalimi prisidėsite prie savo istorijos kūrimo.
„Pasidomėkite, kokie patiekalai buvo ant senelių, tėvų stalų jų vaikystėje. Jei neturite iš kartos į kartą perduodamų daiktų, nenusiminkite, tokį daiktą tikrai rasite savo senelių spintose. Jūs patys galite tapti šios tradicijos kūrėjais. Visas išgirstas istorijas rekomenduoju užsirašyti, kad nepasimirštų“, – sako Edita.
Ji įsitikinusi: norint patirti folklorą, reikia jame dalyvauti, o ne iš šalies stebėti. Pačios pirmoji pažintis su folkloru tokia ir buvo. Dvylikos metų, vedama didelio noro groti, Edita atėjo į Panevėžio miesto folkloro ansamblį „Raskila“. Pirmoji repeticija ir buvo jos pirmoji pažintis su šia muzika. Iki tol nieko panašaus nė nebuvo girdėjusi.
„Kelios dešimtys suaugusių žmonių bendrauja, juokauja, kalbina mane ir staiga, be jokių ceremonijų, tarsi vienu įkvėpimu užtraukia aukštaitišką dainą. Jaučiau, kaip pasišiaušė rankų plaukeliai, kaip aidinti melodija ir žodžiai susiliejo į vieną garsą, kurį, atrodė, gali užčiuopti ore. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – pasakoja E. Gumauskaitė.
E. Gumauskaitė kviečia tradicinės muzikos klausytis be išankstinio nusistatymo, ragauti kaip pikantišką patiekalą. Manto Puidos nuotr.
Sakoma, kad tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. E. Gumauskaitės manymu, kiekvienas nė nesusimąstydamas puoselėjame tam tikras savo šeimos tradicijas. Editos močiutė vis dar gamina tradicinius patiekalus, laikosi tam tikrų ritualų, prietarų, vartoja posakius, o Edita visa tai tarsi nesąmoningai kartoja. Bet drauge ji yra ir modernios kultūros vartotoja.
„Iš močiutės šeimos pritaikiau savo buityje senovinius baldus ir prosenelės austas lovatieses. Dar žinau, kad ypatingai progai močiutės sekcijos viršutinėje lentynoje manęs laukia su mėlynu šilku austi audeklai“, – šypteli muzikantė.
E. Gumauskaitės spintoje garbingą vietą rado ir aukštaitiškas tautinis kostiumas, kurį turi nuo ansamblio „Raskila“ laikų. Jis – tarsi iliuzija, jog Edita vis dar yra ansamblio narė.
„Grodami su „Smetonos ūsais“ dėvime drabužius su tarpukario prieskoniu, o tautiniu kostiumu stengiuosi pasipuošti per svarbiausias mūsų šalies šventes“, – sako Edita.
Grupėje „Smetonos ūsai“ E. Gumauskaitė meistriškai griežia smuiku. Su juo draugauja tiek, kiek save pamena. Kartą vaikų darželyje piešiant prie Editos stalo priėjo maloni vyresnio amžiaus moteris ir paklausė: „Ar nenorėtum groti smuiku? Mažos mergaitės su smuikeliais atrodo kaip angeliukai.“
„Kad mane dar labiau papirktų jos siūlymas, pridūrė: „Tokios gražios mergaitės kaip tu“. Dabar, kai prisimenu šią pažintį su pirmąja smuiko mokytoja Kostancija Marcinkevičiene, ji tą akimirka buvo apšviesta saulės ir pati atrodė tarsi angelas“, – pasakoja E. Gumauskaitė.
Edita sako visada norėjusi groti, jos niekas nevertė, nespaudė.
„Mokytoja nuolat kartodavo, kad esu labai muzikali. Galbūt techniškai nesugrodavau, bet jaučiau, kuo skiriasi muzika nuo tiesiog garsų. Tai patvirtino ir mūsų buto kaimyno pasakojimas tėvams, kad per sienas girdisi, kaip repetuoju, ir maudydamasis vonioje jis ne kartą užsnūdęs iki kitos linksmos melodijos“, – juokiasi Edita.
Anot jos, klausytis ir groti muziką yra dvi skirtingos patirtys. Pastaroji, Editos manymu, žymiai efektingesnė.
„Smuikas yra mano instrumentas. Juo galiu visiškai išreikšti tai, ką noriu pasakyti. Ilgainiui pradeda atrodyti, kad tai yra tarsi rankų pratęsimas. Kaip sporte, taip ir muzikoje, turi nuolat palaikyti formą, groti ir dar kartą groti“, – teigia pašnekovė.
Tradicinės muzikos atlikėjos bendraminčių grupės „Smetonos ūsai“ smuikininkės E. Gumauskaitės manymu, folkloras yra išskirtinis tiek, kiek mes sugebame nuoširdžiai tiesiog būti savimi. M. Guščiaus nuotr.
E. Gumauskaitė mėgsta pajuokauti, jog ji tik gimė, o muzika jau grojo. Jos amžinatilsį tėtis buvo tikras muzikos mylėtojas, todėl namuose nuolat girdėdavosi muzikos garsai – ar grotų radijas, ar skambėtų besisukanti vinilinė plokštelė.
„Mane net migdydavo su „AC/DC“, kabaretu „Tarp girnų“, „Deep Purple“ arba „Led Zeppelin“ dainomis. Taip buvo įprasta girdėti muziką, kad ji tapo man pati geriausia tyla miegui, darbui, laisvalaikiui“, – sako Edita.
Muzikalūs buvo ir jos proseneliai – kaimo giedotojai.
Kai nori pabūti su savimi E. Gumauskaitė eina pasivaikščioti vingiuotomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Mėgsta pralėkti dviračiu Neries pakrante ar pažintiniais takais. Kai turi galimybę renkasi išvyką į gamtą. Arba atsipalaidavimui tiesiog pasileidžia puikiai ausiai pažįstamą vinilinę plokštelę iš tėčio surinktos kolekcijos.
Nors Edita dabar gyvenimą kuria Vilniuje, Panevėžys jai visada liks miestas, kuriame yra jos namai. Ryškiausi gimtojo miesto prisiminimai jai yra žmonės
„Panevėžio muzikos mokyklos, „Verdenės“ mokyklos dailės ir lietuvių kalbos, etikos mokytojai, Juozo Balčikonio gimnazijos bendruomenė. Laikas, praleistas Laisvės aikštėje, apsilankymai „Galerijoje XX“, J. Miltinio dramos teatre, – vardija E. Gumauskaitė. – Ir, žinoma, pažintis su etninės kultūros puoselėtojais Lina ir Gvidu Viliais, kuri iš esmės nulėmė, kuo dabar gyvenu.“
O gyvena E. Gumauskaitė viltimi, kad vieną dieną etninė kultūra taptų mūsų prioritetas ne vieną kartą metuose.
Šiuo metu E. Gumauskaitė yra susikoncentravusi į asociacijos organizuojamo festivalio „FOLK LT“ stendą Vilniaus knygų mugėje „Muzikos salėje“. Stende bus galima įsigyti grupės ir E. Gumauskitės albumus, pabendrauti bei susipažinti su jau šeštą kartą rengiamu „FOLK LT“ pasaulio muzikos ir šokių festivaliu. Tai vienas iš pirmųjų projektų su kuriuo Edita pradėjo asociacijos veiklą, todėl jai be galo džiugu, kad jis vis dar tęsiasi.
Vėliau planuose – festivalis „FOLK LT – trys dienos ir naktys tradicinių šokių po atviru dangumi Rakonių miške su geriausiais tradicinių šokių muzikantais ir mokytojais.
