-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasakojimams apie vieną seniausių mieste – Ramygalos gatvę straipsnio nepakaks. Šitiek toje gatvėje visko per šimtmečius būta, tiek visko yra ir dabar – vienu žvilgsniu neaprėpsi. Tad geriausia pradėti nuo į Vilniaus gatvę įsikertančios pačios Ramygalos gatvės pradžios.
Jos gyventoja, žinoma scenografė Rita Kosmauskienė atkreipia dėmesį, jog gatvė prasideda ne nuo pirmo, o nuo trylikto namo numerio vienoje ir nuo keturiolikto kitoje jos pusėje. Mažesnių numerių nėra.
Pasirodo, gatvės pradžią „nukando“ praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje tiesta Vilniaus gatvės atkarpa. Iki tol Ramygalos gatvė buvo ilgesnė – tęsėsi ir dabartine Laisvės (tuomet Lenino) aikšte bene iki pat didžiosios vaistinės.
Vyresni panevėžiečiai dar mena tą tarsi sūrio formos teritorijos plotą, kuriame gerokai vėliau atsirado ir teismas, ir bankas.
O Ramygalos gatvė, nors ir netekusi savo pradžios, vingiavo tolyn. Niekada pavadinimo nekeitusi plėtėsi, ilgėjo, vystėsi ir darėsi vis svarbesne Panevėžio dalimi.
Dabar jau ne kiekvienas panevėžietis žino, kodėl 1956-aisiais Ramygalos gatvės pradžioje pastatytas namas vis dar vadinamas „amerikonų“.
Scenografė R. Kosmauskienė Ramygalos gatvės pradžioje, 15 numeriu pažymėtame name gyvena jau daugiau kaip trisdešimt metų.
„Nuo pat įsikėlimo žinojau, kad šis namas Panevėžyje vadinamas amerikonų. Namo pastatymo ir jo pavadinimo istoriją man papasakojo vyras“, – sako iš Šiaulių kilusi menininkė.
Dabar jau nedaug kas ir žino, kodėl tas 1956 metais statytas daugiabutis panevėžiečių buvo taip išskirtinai pavadintas.
O sovietmečiu, kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė, niekam nebuvo paslaptis, kur Panevėžyje rasti vadinamąjį amerikonų namą, specialiai pastatytą iš užsienio šalių į Tarybų Lietuvą grįžtantiesiems.
Tame trijų aukštų, 21 butą turėjusiame pastate būdavo apgyvendinamos repatriantų – iš užsienio valstybių sugrįžusiųjų šeimos.
„Tuometei valdžiai, matyt, labai rūpėjo „užsieniečiams“ pademonstruoti sovietinio gyvenimo Lietuvoje „pranašumus“. Moderniu laikytame dideliame gyvenamajame name su visais patogumais įsikūrė iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos į gimtuosius kraštus sugrįžę žmonės“, – pasakoja muziejininkė.
Vietiniai į ten įsikūrusiuosius žvelgė su savotišku pavydu – juk grįžusieji ragavo Vakarų duonos, jautė visai kitokią atmosferą, kitokios santvarkos dvasią.
Nesvarbu iš kur jie buvo grįžę, visi vadinti „amerikonais“.
Be repatriantų, name Ramygalos gatvėje sovietmečiu gyveno ir nemažai vietinių su šeimomis – aktoriai, menininkai, keli butai buvo skirti ir namą stačiusiems darbininkams.
Viename tų butų gyveno žinomų Panevėžio dramos teatro aktorių Stepo Kosmausko ir Henrikos Hokušaitės šeima.
Šiame bute ir apsigyveno į Panevėžį kartu su vyru, taip pat scenografijos specialybę įgijusiu aktorių sūnumi Vygantu Kosmausku (1960–2001) atvykusi scenografė.
Gana ryškų pėdsaką krašto teatrinėje kultūroje paliekanti teatro dailininkė R. Kosmauskienė Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) scenografės diplomą gavo 1983-iaisiais. Jos pirmieji scenografijos darbai sukurti Šiaulių dramos teatre. Paskui buvo įvairių spektaklių scenografijų – ir Panevėžio, ir kituose teatruose.
Dabar daug metų Aukštaitijos sostinėje ir jau niekuo iš kitų neišsiskiriančiame name gyvenanti menininkė sako: „Vis dėlto ne taip svarbu, kur žmogus gyvena, svarbiau, ką jis dirba, ką sukuria.“
Oto fon Belovo, dabar Ramygalos gatvė apie 1915–1918 metus. Anuomet jos vaizdai puošdavo ir atvirukus (nuotraukoje apačioje). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotraukos
Užbaigė kapaisPalikę „amerikonų“ namą su jo gyventojais keliamės į kitą gatvės pusę, kur 14 numeriu pažymėtame name įsikūrusi Panevėžio priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.
Gaisrininkai visais laikais buvo visuomenei didžiausią pasitikėjimą keliantys pareigūnai, o tarpukariu – ypač. Juk tai laikas, kai Panevėžys buvo beveik vien medinių namų miestas, gaisrai kildavo labai dažnai.
Anuomet gaisrinė taip pat buvo Ramygalos gatvėje – tik namo numeris 20-as.
Tarpukariu ir miestas valdytas iš Ramygalos gatvės. Panevėžio miesto savivaldybė veikė Ramygalos gatvėje 8. Čia, vykstant savivaldos rinkimams, įsikurdavo ir vienas iš rinkimų štabų.
Po Antrojo pasaulinio karo valdžia taip pat įsitaisė Ramygalos gatvėje – miesto vykdomasis komitetas buvo 4-ame, o apskrities vykdomasis komitetas ‒ 35-ame pastatuose.
„Tuometei valdžiai, matyt, labai rūpėjo „užsieniečiams“ pademonstruoti sovietinio gyvenimo Lietuvoje „pranašumus“. Moderniu laikytame dideliame gyvenamajame name su visais patogumais įsikūrė iš Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos į gimtuosius kraštus sugrįžę žmonės.“
E. Juškienė
Vienas ypatingas Ramygalos gatvės objektas – tik jau gatvės gale įkurdintas – kapinės.
Šias Kristaus karaliaus kapines, kaip teigia Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, 1914 metų gegužės 2 dieną pašventino kunigas Julius Maciejauskas.
Tvora kapinės aptvertos 1936 metais.
Daugybė panevėžiečių Ramygalos gatvėje esančiose kapinėse ilsisi amžinoje ramybėje. Tik jiems skirtasis žemės plotas greitai buvo perpildytas ir nuo 1989 metų rugsėjo 29 dienos šiose kapinėse imti laidoti tik itin nusipelnę miestui žmonės.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ramygalos gatvės istorija glaudžiai susijusi ir su žydų bendruomene.
Istorikas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad dar 1922 metų liepą Joseliui Kaganemanui išduotas leidimas statyti trijų aukštų mūrinį namą Ramygalos gatvėje, kuriame nuo 1928-ųjų veiklą pradėjo Panevėžio „Javnės“ draugijos mergaičių gimnazija. Po dešimtmečio pastatytas ir priestatas.
Tame pastate, Ramygalos gatvėje18, ir dabar įsikūrusi Panevėžio žydų bendruomenė. Po tuo pačiu stogu šurmuliuoja ir Atviras jaunimo centras.
Ramygalos gatvėje 1930 metais atidaryta „Kneset izrael“ našlaičių prieglauda, o po poros metų toje pat gatvėje pradėta žydų ligoninės mūrinės dalies statyba.
1940 metais ligoninė buvo suvalstybinta ir prijungta prie Panevėžio apskrities ligoninės. Dabar čia taip pat vienas iš Panevėžio ligoninės korpusų.
Dešimtame Ramygalos gatvės name gyveno tuo metu turtingiausias Panevėžio žydų bendruomenės narys Leizeris Beras Chazenas (1865–1937) su šeima.
Gatvės istorija glaudžiai susijusi ir su karaimų bendruomene.
1936 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno 133 karaimai, iš jų 98 Panevėžyje, o vieninteliai maldos namai nepriklausomos Lietuvos laikais taip pat buvo Panevėžyje.
Panevėžio karaimų bendruomenė rinkdavosi į būstinę Ramygalos gatvėje 66.
Panevėžio krašte kūrė ir garsus tragiško likimo karaimų poetas Šelumielis Lopato
(1904‒1923). Jo kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga.
Dabar Panevėžyje gyvena negausi karaimų bendruomenė.
Ramygalos gatvė – Panevėžio žydų paveldo sergėtoja. P. ŽIDONIO nuotr.
Ramygalos gatvėje tarpukariu veikė daugybė prekybos, paslaugų įmonių.
Pasivaikščiojęs šia gatve ir praeityje galėdavai įsigyti ko tik nori.
Nuo 1921 metų tuomečiame 18-ame name veikė ketvirtoji mieste – provizorius Fulgento Šadzevičiaus vaistinė.
Dar viena – miesto savivaldybės vaistinė – atidaryta 1933 metais burmistro T. Chodakausko pastangomis Ramygalos gatvėje 8.
Ši gatvė garsėjo ir Vaclovo Raubos siuvykla, joje veikė akcinės bendrovės „Lietuvos maistas“ Panevėžio fabriko parduotuvė, skalbykla. Panevėžiečiai Ramygalos gatvėje varstė sėklų parduotuvės duris, ūkininkai būdavo dažni ūkio mašinų sandėlio lankytojai, čia pardavinėtos akėčios, plūgai, kitos žemės dirbimo mašinos.
Ir alučio paragauti Ramygalos gatvėje siūlyta – 21 name veikė alaus daryklai „Gubernija“ priklausęs baras.
Netoliese akcinė bendrovė „Nemunas“ prekiavo dviračiais, o gretimos dirbtuvės „Metalas“ darbuotojai siūlėsi panevėžiečiams įvesti elektrą, signalizaciją, atlikdavo remonto darbus.
Ramygalos gatvėje gyveno ir Panevėžio miesto viceburmistras, elektrinės įkūrėjas Vladas Kličmanas.
Jo žmonai Juzei Kličmanienei 1928 metais išduotas leidimas statyti vieno aukšto medinį namą Ramygalos gatvėje.
Panevėžio ženklu tapę garsieji Ramygalos gatvės malūnai. 1930 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių (B. Buračo) nuotr.
Daug kas Ramygalos gatvėje išlikę iš tolimos ar ne tokios tolimos praeities.
Štai kad ir du malūnai – tikra gatvės puošmena. Vienas jų, Ramygalos 111A , pastatytas apie 1880 metus.
Iš pradžių malūnas priklausė žydui Marchelui Meško, o maždaug 1921 metais, už Amerikoje užsidirbtus pinigus jį nusipirko Jonas Biežis.
Po Antrojo pasaulinio karo malūnas nacionalizuotas ir atiteko Panevėžio žemės ūkio kooperacijos draugijai, vėliau – „Vienybės“ kolūkiui.
1967 m. kolūkis malūną perdavė Lietuvos laisvanoriškajai gaisrininkų draugijai, kuri čia įsirengė gamybines patalpas.
Dar po dešimtmečio malūnas minimas kaip alpinistų nuosavybė, o vėliau, šalia pastačius mokyklą, perduotas miesto Švietimo skyriui.
1988-aisiais pradėta malūno rekonstrukcija, planuota, kad čia įsikurs Jaunųjų technikų stotis, bet taip ir neįsikūrė.
1992 metais malūnas grąžintas buvusio savininko palikuonims.
Kitas malūnas, Ramygalos 121A, statytas apie 1875 metus. Jį apie 1931 metus nusipirko Zenonas Pranckūnas. Naujasis šeimininkas prie malūno įsteigė lentpjūvę, milo vėlyklą ir dažyklą.
Sovietmečiu malūnas taip pat buvo nacionalizuotas – atiduotas pramkombinatui, vėliau – gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatui.
Malūnas ir kitos įmonės kurį laiką dar veikė, o 1980 metais viskas uždaryta.
1988 metais pradėta malūno rekonstrukcija, planuota, kad čia įsikurs Panevėžio kraštotyros muziejaus gamtos skyrius, bet taip pat neįsikūrė.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, malūnas sugrąžintas teisėtiems paveldėtojams.
Dar po poros dešimtmečių malūnas perėjo į naujų savininkų rankas. Dabartiniams šeimininkams jį rekonstravus, malūnas virto Ramygalos gatvės puošmena.
