-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Keturiasdešimt metų G. Kirsnienė dirbo Panevėžio respublikinėje ligoninėje rentgeno kabinete. Darbas, kaip sako, privertė susimąstyti, koks trapus gyvenimas: avarijos, lūžiai, kraujas, aimanos, likimo nuskriaustų žmonių ašaros.
„Rentgene daug įspūdžių. Ten visas juodas Panevėžio teatras. Ten gyvenimas ir mirtis eina šalia, skausmas ir viltis lydi žmones. O Dievas tada labai arti – norisi rašyti ir jam dėkoti“, – „Sekundei“ sakė medikė.
Darbe mačiusi daug skausmo, sielvarto ir vilčių G. Kirsnienė savo patyrimus įamžino baltame popieriaus lape. Kai nutildavo ligoninės šurmulys ir atsirasdavo laisva minutė, ji užsidarydavo kabinete ir rašydavo.
Taip vienas paskui kitą gimė eilėraščiai, kurie neseniai sugulė į poezijos rinkinį. O eilėraščių rinktinę medikė neatsitiktinai pavadino „Likimo spalvos“.
„Dažnai savo kasdienybėje matome tik juodą ar baltą spalvas, tačiau net nepastebime, kad aplinkui pilna įvairiausių ryškių spalvų, tik reikia mokėti jas įžvelgti, atrasti. Neretai, rodos, padeda net atsitiktinumai: netikėtai išgirstas šiltas užuojautos žodis, nepažįstamo žmogaus ištiesta pagalbos ranka“, – tvirtina G. Kirsnienė.
Kiekvienas knygoje įrašytas eilėraštis turi savo gimimo istoriją. O jos tikrai jaudinančios – apie artimųjų apgautą benamę, apie sunkiai sužaloto žmogaus išgijimą, apie nelaukiamą kūdikį.
„Gyvenau šalia moters, kuri buvo labai apdegusi, veidas ir rankos randuoti. Tokia negraži, bet labai geros širdies. Vienintelis jos sūnus iš jos juokėsi, pykdavo, kodėl kitų mamos gražios, o ji ne. Ir tik neseniai pamačiau juos einant kartu. Jis buvo gražus, užaugęs, o motina maža, smulki, trapi. Veide tie patys randai.
Tąkart man eilės liejosi savaime. Motina prie krūtinės priglaudusį sūnų gelbėjo nuo ugnies, neleido jam žūti liepsnose. O paskutinės eilėraščio eilutės skamba taip: „Atleisk, negeras ir aklas aš buvau. Kaip Jėzus už mane pasiaukojai, o aš vėlai šią meilę supratau“, – citavo poetė.
„Rentgene daug įspūdžių. Ten visas juodas Panevėžio teatras. Ten gyvenimas ir mirtis eina šalia, skausmas ir viltis lydi žmones. O Dievas tada labai arti – norisi rašyti ir jam dėkoti“. G. Kirsnienė
Dar vienas eilėraštis „Kaip išgirsti skausmą“ parašytas taip pat neatsitiktinai. „Ligoninės priėmimo skyriuje labai ilgai sėdėdavo viena moteris. Sėdėjo metus, kitus. Aš vis praeidavau pro šalį, bet kontakto neužmegzdavau. Kartą mano draugė Liuda gulėjo ligoninėje. Ji atėjo pas mane į skyrių vėlai vakare. Pakalbėjom prie arbatos puodelio ir palydėjau ją atgal į palatą. Žiūrim, sėdi ta pati moteris.
Ji kurčnebylė. Duoda mums lapelį, kuriame parašyta: „Aš neturiu kur eiti, noriu valgyti ir man šalta.“ Atnešiau jai sumuštinių ir tada man suspaudė širdį. Vėliau kolegės papasakojo, kad giminaičiai atėmė iš jos butą ir išvarė ją į gatvę. Ji liko viena, neturėjo kur eiti, kam pasiguosti, o aš visą laiką praeidavau pro šalį, nesustodavau, nepaklausdavau, žiūrėdavau tik savo reikalų. Ir žinot, ji ilgai negyveno, sušalo ir mirė. Tada buvo lapkričio mėnuo. Parėjusi į kabinetą atsisėdau prie stalo ir pažvelgiau pro langą. Pūtė žvarbus vėjas, lijo lietus, o man liete liejosi eilės apie tai, kaip išgirsti skausmą“, – prisimena pašnekovė.
Pasak rašytojos, poezija nėra vien jausmai, tai kalba, kuri sukelia jausmus. Žodis išaugina sparnus ir širdį pakelia virš kasdienybės, dovanoja džiaugsmą, o kartais pražysta pievų gėlėmis ir skamba lyg skubančio upelio čiurlenimas.
„Skaudus žodis sukelia liūdesį, nurieda ašara… Žodis gali sušildyti ir paguosti ar priversti nusišypsoti“, – kalbėjo moteris.
Knygą „Likimo spalvos“ paskatino parašyti G. Kirsnienės marti, gydytoja Kristina. Su vyriausiu moters sūnumi Vilmantu Kristina gyvena Amerikoje. Jis – specialiųjų pajėgų karininkas.
Jaunėlis sūnus Paulius šiuo metu gyvena ir dirba Vokietijoje. Jis taip pat nemažai prisidėjo, kad knyga išvystų dienos šviesą. Tačiau kone labiausiai G. Kirsnienė dėkinga sutuoktiniui Vilmantui Viktorui. Jis savo mylimąją palaikė tiek gražiomis, tiek sunkiomis akimirkomis. Deja, prieš tris mėnesius Gražinos vyras atgulė amžino poilsio.
Kurti eiles moterį skatina ir dvi jos draugės – seserys Liuda ir Roma. Jos G. Kirsnienę lydi į kiekvieną knygos pristatymą. Dainuoja dainas pagal poetės eilėraščius. Prie šaunios kompanijos mielai prisideda ir garsus Panevėžio muzikas Gendrius Jakubėnas. Jis klausytojus žavi ne ką mažiau nei G. Kirsnienė ar jos draugės.
„Poetės eilėraščiai labai geri dainoms. Per dvis savaites parašiau keturias melodijas autorės tekstams. Kartais per dešimt metų tiek nepavyksta parašyti“, – teigė G. Jakubėnas.
Kirsnienė gimė ir užaugo Rokiškyje. Jos mama buvo nusipelniusi liaudies meistrė, audė ir pynė tautiškas juostas. Gražinos gimtoji sodyba buvo apsupta didelio sodo. Iki šiol ji atsimena kiekvieną spalvotą žiedą ir jų aromatą.
„Rokiškyje dar vaikšto mano jaunystė. Jame mačiau ir nepaprastą sodų žydėjimą. Būtent ten ir žolė buvo žalesnė, ir vanduo šlapesnis. Dabar ten mano tėvelių kapai. Turėjau patį geriausią tėtį pasaulyje. Jis man atstojo viską – draugą, brolį, tėvą. Ne visi sugeba dovanoti meilę, o aš gavau viską, ir net su kaupu. Turėjau ir nuostabią mamą, gražią, protingą. Ji labai mylėjo gėles. Iš šiukšlyno gebėdavo padaryti pačius gražiausius darželius. Galbūt todėl ir man jos labai patinka. Vaikštinėdama po parką pastebiu kiekvieną smulkmeną, naują augalą. Matau, kaip kmynas apkabina gervuogėlę. Net marti myli gėles. Ji taip savo namą apsodino augalais, kad amerikiečiai sustoja, prašo įsileisti apžiūrėti gėlyno. Kai ieškojau savo knygai viršelio, pas ją pražydo rojaus obelis. Toks prasmingas pavadinimas. Dėkoju marčiai už tai, kad padėjo išleisti knygą, kad atsiuntė nuotrauką, kuri puošia knygos viršelį“, – kalbėjo rašytoja.
