-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Besidomint Panevėžio, jo gatvių istorija neabejotinai tenka susidurti ir su nelietuviškai skambančiomis pavardėmis. Ir iš tiesų, buvo metas, kai miestą statė, plėtė, puoselėjo ir garsino įvairių tautybių žmonės.
Tų praeities Panevėžio kūrėjų, jo vardo garsintojų – lietuvių ir nelietuvių – jau seniai nebėra šioje žemėje.
Ne visų jų vardai pamiršti – daugelis sugrįžta įamžinti fotografijose, leidiniuose ar gatvių pavadinimuose.
Galima atkreipti dėmesį, kad ne viena miesto gatvė vadinama pagarbos vertų žydų tautybės panevėžiečių vardais.
Štai A. Kisino – trumpa, paslaptinga gatvelė, dažno pasirenkama trumpinant kelią iš Respublikos gatvės į Laisvės aikštę, bet turbūt labai retą skatinanti, perskaičius užrašą lentelėje, pasvarstyti: o kas gi buvo tas A. Kisinas?
„Gatvė pavadinimą gavo dar caro laikais – tik tuomet ji buvo vadinama Kisino skersgatviu. Kisino gatve pradėta vadinti jau nepriklausomos Lietuvos metais, nuo 1919-ųjų lapkričio. Bet nei skersgatvio, nei gatvės pavadinime nebuvo „A“ raidės, vadinta tiesiog Kisino“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Kodėl gatvė taip pavadinta, tiksliai nežinoma. Juk kai gimė Abraomas Kisinas, ji jau vadinta tokiu vardu. Muziejininkas teigia, kad esama įvairių versijų.
Gal pradžia sietina su broliais Kisinais, apie kuriuos, kaip apie gėrimų sandėlio įkūrėjus, viename 1924 metų balandžio numeryje rašė „Panevėžio balsas“ ? O gal kitas garsus Kisinas buvo vertas tos garbės?
Dabar A. Kisino gatvė – viena trumpiausių Panevėžio gatvių, tęsiasi vos 93 metrų 90 centimetrų. P. Židonio nuotr.
Apie tai, kas tarpukariu veikė, kas vyko toje miesto centre buvusioje Kisino gatvėje, galima sužinoti iš Panevėžio spaudos bei įvairios muziejuje sukauptos medžiagos.
Pasirodo, kad Kisino gatvėje veikė net dveji žydų maldos namai, Kasimovo batų dirbtuvė, buvo įkurta R. Bliaduro kepykla.
Gatvė ne kartą minėta kaip susijusi su komunistinių organizacijų veikla.
Štai 1936 metais Kisino gatvėje iškabintas plakatas „Reikalaujame darbo ir duonos“. Spauda rašė, kad policija tą plakatą labai greitai nuėmė.
Per Antrąjį pasaulinį karą dalis tos gatvės namų sugriauti, po karo irgi būta nemažai permainų. Dabar ši viena trumpiausių Panevėžio gatvių tęsiasi vos 93 metrų 90 centimetrų.
Laiko ypatybės ne kartą keitė ne tik išorinį Kisino gatvės vaizdą, jos gyventojų likimus, bet ir pavadinimą.
„Painiavą sukėlė pridėta „A“ raidė. Juk Kisino gatvė žinoma seniai, kai Abraomas dar net nebuvo gimęs.“
D. Pilkauskas
Kisino gatvei, kaip ir visoms, nors kiek su žydų tautybe susijusioms vietoms, nacių okupacijos metais vietos nebeliko – iš karto buvo pakeisti pavadinimai.
Taip 1941–1944 metais ji pelnė Panevėžio apskrities ligoninės gydytojo Antano Gudonio vardą.
Šio, kaip ir kitų gydytojų – Juozo Žemgulio, Stasio Mačiulio, gailestingosios sesers Zinaidos Emilijos Kanis-Kanevičienės vardai panevėžiečių nepamiršti ir dabar.
O anuomet, kai skausmas dėl tragiškos medikų netekties buvo taip arti, atminimo įamžinimas buvo tiesiog būtinas.
Medikai žiauriai nužudyti 1941 metų birželio 26 dieną, iš miesto traukiantis sovietiniams okupantams.
Esant sudėtingai karo meto situacijai, beveik be poilsio dirbę medikai buvo nepagrįstai apkaltinti, suimti, kankinti NKVD-NKGB būstinės rūsyje Vasario 16-osios gatvėje ir galop nužudyti.
Kartu su medikais nukankinti trys miesto įstaigų darbuotojai: buhalteris Antanas Čibinskas, „Maisto“ technikas Vilhelmas Vaišvila, geležinkelininkas Kazimieras Šlekys.
Kodėl gatvė pavadinta Kisino vardu, iki šiol nėra žinoma. Mat tokį jau turėjo, kai Abraomas Kisinas dar nė gimęs nebuvo. P. Židonio nuotr.
A. Gudonis, kurio vardu pervadinta Kisino gatvė, Panevėžio apskrities ligoninės Chirurgijos skyriaus asistentu buvo priimtas dirbti 1939 metų birželio mėnesį, po kurio laiko tapo chirurgu.
Iš Rokiškio valsčiaus kilęs, 1911 m. rugsėjo 5-ąją gimęs būsimasis Panevėžio gydytojas baigęs gimnaziją įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Medicinos skyrių ir jį baigė.
Neilgas buvo taip gražiai prasidėjęs A. Gudonio gyvenimo kelias. Jo ir kitų nužudytų medikų vardais ir dabar vadinamos Panevėžio miesto gatvės. Bet anuomet sugrįžę sovietų okupantai negalėjo to leisti.
1944 metų spalio 4 dieną A. Gudonio gatvė vėl pervadinta, šįkart – Juozo Danilavičiaus vardu.
Teisininkas J. Danilavičius gimė 1904 metais. 1940 metų liepą jis tapo sovietinių rinkimų Panevėžyje komisijos pirmininku, tais pačiais ir 1941 metais buvo Panevėžio miesto prokuroras.
Šis panevėžietis 1942 metų birželio 5-ąją sušaudytas Staniūnų miškelyje. Jo vardu trumpa gatvė vadinta iki pat nepriklausomybės atkūrimo.
Gydytojas chirurgas Antanas Gudonis (pirmas iš dešinės) Panevėžio apskrities ligoninės palatoje. Greta stovi jo žmona, medicinos sesuo Janina Ragelytė-Gudonienė. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
1990-ųjų rugpjūčio 13 dienos Panevėžio valdybos potvarkiu J. Danilavičiaus gatvė susigrąžino Kisino pavardę, bet šįkart ir su pirmąja Abraomo vardo raide.
„Tarsi sugrįžo senasis gatvės pavadinimas, bet painiavą sukėlė pridėta „A“ raidė. Juk Kisino gatvė žinoma seniai, kai Abraomas dar net nebuvo gimęs – tad, galima sakyti, atsirado naujas pavadinimas“, – svarsto muziejininkas.
Vis dėlto garsaus, Panevėžyje gimusio mokslininko, geobotaniko, gamtos mokslų daktaro Abraomo Kisino vardo įamžinimas miestui buvo reikalingas ir net būtinas.
A. Kisinas savo gyvenamuoju laiku buvo išgarsėjęs plačiu mastu.
Gimęs 1899 metų rugsėjo 5 dieną Jokūbo ir Chajos Kisinų šeimoje, Abraomas 1918 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, pradėjo dirbti mokytoju ir su pertraukomis mokytojavo visą gyvenimą.
Jis Lietuvos – dabar Vytauto Didžiojo – universitete, Matematikos-gamtos fakultete studijavo geobotaniką.
Dar būdamas studentas, A. Kisinas pradėjo Baltijos jūros pakrantės augalijos tyrimus ir porą metų – 1925 bei 1926-ųjų pavasariais bei vasaromis domėjosi, rinko, nagrinėjo, aprašė pajūrio smėlynų augaliją.
Tyrimus apibendrino 1927 m. apgintame diplominiame darbe „Kopų augmenija Palangos pakrantėje“. A. Kisinas Lietuvos pajūrio augalus tyrinėjo ir vėliau. Šia tema jis parengė ir apgynė daktaro disertaciją „Augalų asociacijos ir asociacijų kompleksai Lietuvos pajūryje“.
Kaune išleistas ir A. Kisino kartu su A. Pinčuku parašytas gamtos vadovėlis „Hatteva“, skirtas 3-iam pradžios mokyklos skyriui. Be to, jis buvo aktyvus visuomeninių, politinių organizacijų narys,
Ypač daug dėmesio mokytojas A. Kisinas skyrė hebrajų kalbai, dirbo Lietuvos Respublikos žydų reikalų ministerijoje, priklausė dienraščio „Žodis“ (jidiš kalba) redakcinei kolegijai, redagavo Lietuvos hebrajų kalbos mokytojų sąjungos leidinį „Švietimo keliais“ ir kt.
Neabejotinai dar daug vertingų darbų būtų nuveikta, sukurta, bet šio šviesuolio gyvenimas buvo tragiškai nutrauktas. Nacių okupacijos metais, 1941-aisiais, A. Kisinas kartu su žmona, vaikų gydytoja Pesia Kisiniene ir dukrele Avivit pateko į Kauno getą.
1944 m. likvidavus Kauno getą, dr. A. Kisinas išvežtas į Dachau-Kauferingo stovyklą, kur mirė 1945 m., kai iki išvadavimo bebuvo likę vos pora mėnesių. Jo žmona ir dukra išgyveno ir 1948 metais išvyko į Izraelį.
Kadaise Kisino gatvėje veikė net dveji žydų maldos namai, Kasimovo batų dirbtuvė, buvo įkurta R. Bliaduro kepykla. P. Židonio nuotr.
Būta ir daugiau su Panevėžiu susijusių garsių Kisinų.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyrius darbuotoja Ilona Mažylytė surinkusi įdomią medžiagą apie 1904 metais liepos 30 d. Panevėžyje gimusį jaunesnį Abraomo brolį Izidorių Kisiną, tapusį žinomu Lietuvos bibliotekininku, bibliografu.
Baigęs gimnaziją, Izidorius įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslo fakultetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją kalbotyrą.
Antanas Gudonis. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
I. Kisinui dėstė kalbininkas, profesorius Jonas Jablonskis, Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas Levas Karsavinas ir kiti žinomi mokslininkai. Tokios aukšto lygio studijos ir lėmė tolesnę I. Kisino veiklą.
1932 metais jis apgynė diplominį darbą „Čigonų kalbos gramatikos matmenys“.
1940 metais rugsėjį I. Kisinas baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyrių, apgynęs diplominį darbą „Spaudos išradimas“.
Visas I. Kisino gyvenimas susietas su bibliografija ir bibliotekininkyste – jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto bibliografas, vėliau Vilniaus universiteto bibliotekos bibliografijos skyriaus vedėjas.
1944 metais išvežtas į Vokietiją priverčiamiesiems darbams, po karo grįžo ir dirbo Lietuvos knygų rūmų direktoriaus pavaduotoju, dėstė Vilniaus universitete, Kultūros švietimo technikume.
1954 metais I. Kisinas Leningrado N. Krupskajos bibliotekiniame institute eksternu įgijo bibliotekininkystės mokslų diplomą.
Iš Panevėžio kilęs I. Kisinas buvo vienas žymiausių Lietuvos bibliografų, sudaręs lietuviškų knygų sisteminį katalogą, lietuvių literatūros antologiją hebrajų kalba, parengęs bibliografinių rodyklių bei specialiosios bibliotekinės literatūros.
Jis ir tautinių mažumų (čigonų, karaimų, žydų) tyrinėtojas, medžiagą skelbęs moksliniuose bei publicistiniuose straipsniuose, puikus pedagogas, lietuvių kultūros ir literatūros propaguotojas.
Mirė I. Kisinas 1958 metais liepos 28 dieną Palangoje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
