-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Berčiūnų gyvenvietė išsiskiria ne tik miškų ramybe, vandens čiurlenimu bet ir unikalia istorija. Kadaise buvęs kurortas ir šiandien traukia ne vieną poilsiautoją.
Senuosiuose Berčiūnuose gyvenantys žmonės kategoriškai tvirtina, kad jų Berčiūnai įsikūrė pirmieji ir negali būti jokių ginčių. Ši gyvenvietė pažymėta ir medžio meistro A. Lemežio sukurtu užrašu. G. Leikos nuotr.
Norintieji rasti atgaivą karštą vasaros dieną ar tiesiog pailsėti nuo kasdienių rūpesčių ieško ramaus gamtos kampelio. Aplink Panevėžį yra nemažai tokių vietų, tačiau dažniausiai žmonės traukia į Nevėžio ir Sanžilės upių santakoje įsikūrusius Berčiūnus.
Vietos gyventojai didžiuojasi ne tik aplinka, bet ir nauja, erdvia bažnyčia, kurią supa senas pušynas. Pietrytinėje pušynėlio dalyje, dešiniajame Nevėžio krante senas II–V amžių pilkapynas, vadinamas Švedkapiais. Kadangi jis yra prie kelių kaimų ribų, archeologinėje literatūroje ir vadinamas net 4 kaimų vardais: Berčiūnų, Maletiškių, Nausodės ir Navaršonių. Visai greta – ateitininkų stovyklavietė, kur vasarą atostogauja daugybė Lietuvos bei šalių kaimynių vaikų.
Nors enciklopediniuose ir informaciniuose leidiniuose Berčiūnai aprašomi kaip vienas kaimas, ne vieną dešimtmetį senuosiuose Berčiūnuose gyvenantis Vytautas Rapolas Gritėnas sako, kad nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio galima kalbėti jau apie Senuosius ir Naujuosius Berčiūnus. Mat pastarieji kūrėsi prie kelio Panevėžys–Šiauliai, čia atsirado parduotuvės, mokykla, todėl gyventojų skaičiumi jie greitai pralenkė Senuosius.
Berčiūnuose gyvenantis V. R. Gritėnas sako, jau seniai priprato prie riedančių traukinių garso ir šios gyvenvietės neiškeistų į jokią kitą, juolab kad 12 bičių šeimų jam neša skaniausią medų.
Į dvi stovyklas susiskirstę berčiūniečiai dažnai ginčijasi, kurie Berčiūnai pirmieji, kurie antrieji. Senuosiuose Berčiūnuose gyvenantys žmonės aiškina ir kategoriškai sako, kad senieji įsikūrė pirmiau ir negali būti jokių ginčių. Ši gyvenvietė pažymėta ir medžio meistro A. Lemežio rankomis sukurtu užrašu „Senieji Berčiūnai“.
„Jau daug metų tarp abiejų gyvenviečių neišsprendžiamas ginčas, kuriai vadintis pirmąja. Dar iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Berčiūnai buvo vienas kaimas. Tik 1973-iaisiais panaikinus kolūkį ir sustambinus apylinkes, kaimas padalytas skirtingoms seniūnijoms. Žmonės kažkodėl prie Šiaulių kelio esančius Berčiūnus vadina pirmaisiais, o mūsų kaimą – antraisiais. Betgi tai mes, gyvenantieji už geležinkelio, turėtume būti pirmieji. Šioje vietoje Berčiūnai paminėti dar 1383-iaisiais, o tie prie kelio – tarybinė gyvenvietė. O dar jie pyksta, pretenzijas būti pirmaisiais reiškia“, – šypsodamasis „Sekundei“ pasakojo V. R. Gritėnas.
Anot berčiūniečio, buvo svarstyta ir apie atskirus pavadinimus, tačiau gyventojai jų atsisakė. Mat kiekvienam būtų tekę iš naujo registruoti gyvenamąją vietą.
„Nusprendėme viską palikti taip, kaip yra. Su naująja bendruomene nesipykstame, tik retkarčiais pasiginčijame, kurie iš mūsų antrarūšiai. Jų bendruomenė didesnė, gal kiek ir aktyvesnė, bet niekur nedingsi, reikia sutarti gražiai. Juolab, kad čia labai ramu ir gera gyventi. Tai uždara vieta: iš vienos pusės Sanžilė, iš kitos – pušynas, iš trečios – geležinkelis, ketvirtos – kelias. Galime pasigirti, kad neturime nė vienos asocialios šeimos, visi tvarkingi, draugiški ir malonūs. Spaudoje ir televizijoje dažnai girdime, kad kas trečia moteris yra mušama, tačiau Berčiūnuose nežinau nė vienos, kurią skriaustų vyras“, – kalbėjo V. R. Gritėnas.
Istorijos vingiais
Kad Berčiūnai labai sena vietovė, liudija pušynėlyje esantis pilkapynas. Anot V. R. Gritėno, Livonijos kronikos Berčiūnų nemini. Spaudoje pasirodžiusios užuominos, kad, kai 1398 m. Vytautas užrašė kryžiuočiams Lietuvą iki Nevėžio, Berčiūnai priklausę Žemaitijai, neturi jokio pagrindo. Lenkų istoriko G. Blaščiko tyrinėjimai rodo, kad siena su Ordinui užrašyta Žemaitija ėjusi Nevėžiu, o į šiaurę nuo Krekenavos suko truputį į vakarus, galėjo eiti netgi Šuojos upe ir toliau link Mūšos. Taigi siena ėjo į vakarus nuo dabartinių Berčiūnų. Istoriniuose dokumentuose kaimas paminėtas tik XVI amžiuje. To meto šaltiniuose kaimas vadinamas Bertaševičiais, Bertašiūnais. Būtent iš šių pavadinimų atsirado dabartinis Berčiūnų vardas.
„Įdomus faktas, kad įgyvendinant valakų reformą, 1556 m. kaimyninio Berčiūnams Navaršonių kaimo aprašyme minimas tiltas per Nevėžį. Palyginimui pažymėsime, kad tiltas per Nevėžį Kėdainiuose paminėtas tik 1602 m. Navaršonių kaimo riba yra į pietus nuo Berčiūnų, netoli dabartinio tilto per Nevėžį kelyje Panevėžys–Šiauliai. Bėgant laikui kaimų ribos galėjo truputį kisti, bet neatmestina galimybė, kad tiltas per Nevėžį buvęs netoli dabartinio ar toje pačioje vietoje. Greičiausiai tai tiltas svarbiame strateginiame kelyje į Livoniją, vingiavusiame Nevėžio pakrantėmis“, – pasakojo V. R. Gritėnas.
XX a. pradžioje per Lietuvą nuvilnijus lietuviškų renginių bangai neliko nuošalyje ir berčiūniečiai. Kaime jaunimas surengė vakarėlį, klojime suvaidintas „Pirmasis degtindaris“, pasakytas monologas „Kaip aš į Ameriką nuvykau“, padainuota lietuviškų dainų, padeklamuota eilėraščių.
V. R. Gritėnas pasakojo, kad 1919 m. Berčiūnų kaime buvo įsitvirtinęs Raudonosios armijos 12 latvių šaulių pulko dalinys. Per incidentą su vietiniu jaunimu žuvę 9 raudonarmiečiai buvo palaidoti už ūkininko J. Čepaičio svirno. Vėliau jų palaikai buvo perkelti į Naujamiesčio kapines.
„1923 m. Berčiūnų viensėdyje buvo 44 ūkiai su 266 gyventojais, Berčiūnų geležinkelio stotyje – vienas ūkis su 4 gyventojais. 1973 m. Senieji Berčiūnai buvo prijungti prie Daukniūnų kolūkio, o naujieji – prie Marytės Melnikaitės kolūkio. Prie Senųjų Berčiūnų 1987 m. buvo pradėtas statyti žemės ūkio darbuotojų sveikatingumo kompleksas – neįgaliųjų reabilitacijos centras, sukėlęs daug diskusijų tuometėje spaudoje“, – pasakojo V. R. Gritėnas.
Gražiausia apskrities gyvenvietė
Naujieji Berčiūnai atsirado kolūkinės santvarkos metais. Po Antrojo pasaulinio karo dabartinių Berčiūnų apylinkėse susikūrė „Pašvaistės“, „Lakštingalų“ ir LKP VI suvažiavimo kolūkiai.
Pastarajam sustambintam kolūkiui reikėjo naujos, patogesnėje vietoje įsikūrusios gyvenvietės, todėl kolūkio valdyba nutarė ją kurti prie kelio Panevėžys–Šiauliai, šiaurinėje dalyje pradedant nuo geležinkelio Daugpilis–Šiauliai, rytinėje dalyje nuo Sanžilės kanalo, vakarinėje dalyje nuo Degionių kaimo teritorijos.
Kultūrinį gyvenvietės sektorių nutarta kurti maždaug projektuojamos gyvenvietės centre, kelių Panevėžys–Šiauliai ir Naujamiestis–Spirakiai sankirtoje.
Tuo metu naujų gyvenamųjų namų statybai buvo skirtas 30 000 rub. kreditas. Taigi 1958–1960 m. atsirado pirmieji gyvenamieji Naujųjų Berčiūnų namai. Iki to laiko šioje teritorijoje tebuvo dvi sodybos – brolių Juozaičių ir P. Gasilionio. Aplinkui buvo kemsynai ir balos. Čia gyvenamąjį namą pradėjo statytis ir kolūkio pirmininkas P. Luomanas. Antrieji statėsi Spiridonai, po to – Darinskai ir Tamošiūnai.
Centrinėje kolūkio gyvenvietėje įsikūrė kontora, biblioteka, įkurtas paštas, pastatyta valgykla su konditerijos cechu. Statant šį kompleksą buvo nugriauta buvusi kolūkio kontora ir kultūros namai. Tuomet Berčiūnai jau buvo tik pagalbinė Marytės Melnikaitės kolūkio gyvenvietė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, suirus kolūkiams, prie miesto esantys Berčiūnai nepatyrė nuosmukio kaip kitos kolūkinės gyvenvietės ir 1999 m. Naujieji Berčiūnai buvo pripažinti gražiausia apskrities gyvenviete.
Vietos gyventojai didžiuojasi ne tik aplinka, bet ir nauja, erdvia bažnyčia, kurią supa jaukus senas pušynas.
Berčiūnų įžymybė – buvęs kurortas
V. R. Gritėnas pasakojo, kad dar 1929 m. Panevėžio miesto savivaldybė gavo Miškų departamento leidimą steigti čia kurortą. Beje, įsikurti Berčiūnuose norėjo ir Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius, bet, negavęs pažadėto sklypo, įsikūrė Rozalime.
Po metų Miškų departamentas tarp Nevėžio, Sanžilės ir geležinkelio skyrė beveik 20 ha plotą vasarnamiams statyti. Iš viso buvo įrengta apie 30 vasarnamių, kuriuose galėjo vasaroti apie 200 panevėžiečių.
Tuometis apskrities viršininkas J. Šlepetys darė žygių, kad kurorte būtų įrengtas baseinas, nes Sanžilės upelyje buvo per mažos maudyklės. Urėdo J. Kasperavičiaus iniciatyva iš Panevėžio į Berčiūnus buvo atvesta elektra bei telefonas, pastatytas „Kurhauzas“.
„Iš Panevėžio į Berčiūnus kursavo specialus traukinys. Čia buvo įrengti bėgiai prasilenkti. Kiekvieną savaitgalį traukiniu atvažiuodavo vasarotojai iš įvairių Lietuvos vietų. Miške stovėjo ištaiginga, 1933 m. pastatyta geležinkelio stotis, priklausiusi ponams Pilinskams. Vilos kurorte buvo privačios, dauguma priklausė žydams. Ten dar stovėjo burmistro namas, paštas, teisėjo, kunigo vilos. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse aptvertose aikštelėse veikė bent trys „kurhauzai“ – užeigėlės, kuriose vykdavo šokiai, grodavo dūdų orkestras. Taip pat veikė kelios vasaros parduotuvės, „Šampaninė pas Antaną“, kurią žmonės dar vadindavo „išrūgine“, – pasakojo V. R. Gritėnas.
1940 m. Lietuvą įtraukus į Sovietų Sąjungą, kurorte pradėjo veikti vaikų stovykla, tebeveikė ir poilsiavietė, ir „Kurhauzas“, tik 1941 m. užėjus vokiečiams ji buvo uždaryta. Vokiečiai iškirto gražų ąžuolyną, nutiesė daug naujų geležinkelio atšakų, pastatė arklides ir barakus belaisviams.
Po karo kurorte buvo dislokuotas sovietinės kariuomenės dalinys, kariškiai kurorto pastatus perdavė rajono valdžiai. Dalį vilų miesto vykdomasis komitetas perdavė Linų kombinatui, kuris čia įkūrė pionierių stovyklą. Nuo 1970 m. buvusiame kurorte ėmė veikti dvi nuolatinės pionierių stovyklos – Švietimo įstaigų darbuotojų profsąjungai priklausanti „Saulutė“ ir Linų kombinatui – „Kibirkštis“.
Dabar dalyje buvusio kurorto vilų poilsiauja ateitininkai.
Bažnyčių keliais
Kadangi daugelis miestiečių Berčiūnuose praleisdavo sekmadienius ir šventadienius, Panevėžio katedros kunigai kurorto parke po atviru dangumi pradėjo aukoti šv. Mišias. Kartais, esant blogam orui, šv. Mišios buvo aukojamos Panevėžio paštininkų viloje ar seserų vienuolių namų verandoje. 1939 metais netoli geležinkelio stoties pradėta statyti mūrinė bažnyčia.
V. R. Gritėnas pasakoja, kad pati bažnytėlė buvo nedidelė, neogotikinė, su vienu bokštu kairiajame šone. Statyti padėjo žmonės iš Berčiūnų, Degionių, Nausodės ir kitų artimesnių kaimų. Nors bažnyčia buvo pašventinta, jos statyba nebuvo baigta – atsitraukdami vokiečiai susprogdino šalia jos buvusius karinių sviedinių sandėlius. Pokario metais ji buvo uždaryta, o vėliau ir susprogdinta.
Ateitininkų iniciatyva buvo pradėta rūpintis naujos bažnyčios statyba. Tuomečio Naujamiesčio klebono ir Ateitininkų federacijos vicepirmininko R. Gudelio pastangomis Tautos kankinių bažnyčia pradėta statyti 1994 m. prie įvažos į stovyklą, už Sanžilės tilto. Šiandien miestelį puošianti nedidelė bažnyčia labai jauki. Jos altoriuje – Stasio Ušinsko vitražas „Laiminantis Kristus“.
Nuo naujos iki senosios bažnyčios pamatų nusidriekė keturiolika Kryžiaus kelio stočių – koplytstulpių. Ant senosios bažnyčios griuvėsių iškilo skulptoriaus Antano Kmieliausko iškaltas didingas paminklas „Kristaus prisikėlimas“.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
