-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai žinai apie šio aktoriaus pasiekimus, matai jį vaidinantį scenoje, supranti, jog šis žmogus pasuko teisingu, jam skirtu keliu, todėl jame surado ir kūrybos džiaugsmą, ir pripažinimą.
Tačiau į iškilmingus įvairių sukakčių minėjimus A. Kėleris žvelgia, kaip pats sako, truputį ironišku žvilgsniu. Aktoriui svarbiausia tai, ką jis daro, o ne kaip tai yra minima.
Kuklus, žodžių veltui nešvaistantis A. Kėleris gimtadienio proga vis dėlto susitiko su savo gerbėjais. Jis dalyvavo bibliotekoje „Šaltinėlis“ vykusiame Metanojos Žilėnaitės fotografijos darbų parodos atidaryme.
Paroda pavadinta „Įkaitas…“ ir skirta būtent A. Kėlerio 60-mečiui.
Fotografijų autorė parodą apibūdina bei savo mylimiausią aktorių pristato taip: „Likimo įkaitas… teatro įkaitas… žiūrovo įkaitas… Savo paties įkaitas… savo noru. Tiesiog Albinas. Albinas… Aktorius… Aidas… Akimirka… Abstrakcija… Alkis… Analizė… Azartas… Akrobatas… Atsakomybė… Argumentas… Ašara… Atsidavimas… Agonija… Akibrokštas… Aristokratas… Angelas… Aistra…“
Parodos autorė M. Žilėnaitė A. Kėlerį pristato kaip vieną šilčiausių, tolerantiškiausių jos sutiktų žmonių.
Žodžiai trumpi, bet daug pasakantys. Į kiekvieną jų įsiklausius gali pajusti sąsajų su menu, su amžinu, kartais skausmingu jo bei kūrėjo santykiu. Nieko nereikalingo šiame romantiškame pristatyme nėra.
M. Žilėnaitė aktorius fotografuoja jau seniai, yra pelniusi jų pasitikėjimą. Prieš dešimt metų – minint A. Kėlerio 50-metį, M. Žilėnaitės kurtų jo nuotraukų paroda buvo eksponuota J. Miltinio dramos teatre. Dabar gerokai papildyta ji atkeliavo į biblioteką.
Fotomenininkė prisimena, kad prieš dešimtmetį surengusi parodą sulaukė A. Kėlerio pagyrimo ir įvertinimo. „Man tai buvo didžiulis komplimentas, kai aktorius pasakė norintis nusipirkti visus mano darbus, norintis turėti visą šią parodą“, – pasakojo parodos autorė.
Tačiau tuomet M. Žilėnaitė atsisakė parduoti nuotraukas. Tą patį padarytų ir dabar. Tačiau kai parodai skirtas laikas pasibaigs ir darbai bus nukabinti, autorė juos visus aktoriui padovanos.
Toks pažadas sulaukė parodos atidaryme dalyvavusių panevėžiečių plojimų. Poelgis sujaudino ir A. Kėlerį, jis padėkojo už įspūdingą dovaną.
Aktorius prisipažino niekada neprašęs, kad jį fotografuotų, tačiau dirbančiai menininkei netrukdė. „Sakiau, daryk, ką nori“, – šypsosi aktorius.
M. Žilėnaitė A. Kėlerį pristato kaip vieną šilčiausių, tolerantiškiausių jos sutiktų žmonių.
„Mačiau jo pagarbą, kantrybę ne tik mano, bet ir visų jo sutinkamų žmonių atžvilgiu“, – sako menininkė.
Savo prisistatyme ji pabrėžia: „Beje, turiu vieną esminį panašumą su Albinu: esu amžinas Vėjo įkaitas…
Norėčiau save pažinti tiek, kad galėčiau apie save papasakoti. Be fotografavimo, mėgstu šokti, skaityti, klausytis muzikos, mylėtis… Viskas kaip visiems… Mano moto: drąsieji gal gyvena neilgai, tačiau atsargieji negyvena visai… gaila, kad anksčiau tuo abejojau…“
Pasirinkusi fotografijos meną M. Žilėnaitė pritaria Henri-Cartier Bressono minčiai: „Fotografija tai intuicija, poetinis patyrimas. Tai yra skendimas, tirpimas, o tada – jautrumas ir uoslė atsitiktinumams. To eiti ir ieškoti neįmanoma, to neįmanoma norėti. Pirma reikia prarasti save… Tada pavyksta…“
Vis didesnę jos laiko dalį fotografija pradėjo užimti nuo 2001 metų, kai ji pradėjo fotografuoti Panevėžio J. Miltinio dramos teatre.
„Buvau ištekėjusi už aktoriaus, tad ateidama pas jį bendraudavau ir su kitais aktoriais. Taip po truputį jie atsivėrė, įgijau jų
pasitikėjimą, tad man leido fotografuoti ne tik per spektaklius“, – prisimena M. Žilėnaitė.
Ji nufotografavo daugiau kaip 50 įvairių spektaklių, padarė daug aktorių, režisierių ir kitų teatro žmonių portretų, įamžino jų užkulisių akimirkas – taip buvo sukauptas didžiulis archyvas.
Menininkė prisipažįsta, kad ir A. Kėleriui skirtai parodai atrinkti darbus buvo nelengva – teko rinktis iš tūkstančių nuotraukų, matyti tarp jų pačias tinkamiausias, daugiausia pasakančias apie aktorių, labiausiai atskleidžiančias jo kūrybinį veidą.
Tad dabar parodos lankytojai ir turi galimybę pamatyti aktorių A. Kėlerį visokį, tokį, koks jis būna kūrybos procese ir matomas scenoje – susikaupusį, linksmą, nustebusį, judesio ar tylos akimirkomis.
A. Kėleris žiūrovų bei kritikų dėmesį patraukė iš pat pradžių ir visada buvo dėmesio centre.
Dar 1976 metais už sukurtą Pasakotojo vaidmenį V. Blėdžio režisuotoje E. Švarco pasakoje „Sniego karalienė“ jis tapo respublikinio vaikiškų spektaklių konkurso nugalėtoju.
1986 metais aktoriui buvo suteiktas LTSR nusipelniusio artisto vardas.
Paskui buvo daug įvertinimų ir apdovanojimų – už geriausią vyro vaidmenį lietuviškos dramaturgijos pastatyme, „Kristoforo“ nominacija už sukurtą personažą ir kt.
2000 metais A. Kėleris buvo pripažintas geriausiu J. Miltinio dramos teatro režisieriumi, o jo režisuotą K. Rappoport „Toliau – tyla“ žiūrovai išrinko populiariausiu metų spektakliu.
2007 metais jis buvo pripažintas geriausiu Panevėžio miesto aktoriumi. 2008 metais už grafo Almavivos vaidmenį spektaklyje „Figaro vadybos“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Tais pačiais metais tapo Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmės“ laureatu už Anuprėlio vaidmenį V. Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“ (rež. J. Dautartas).
Be daugiau kaip šimto vaidmenų teatro scenoje, A. Kėleris pažįstamas ir iš vaidmenų kino, televizijos filmuose.
