-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Miesto gatvių veidus keičia su jomis susijusių žmonių veikla, jų išmonė, gebėjimai, norai ir galimybės.
Ir tik kartais, laikmečio ypatybių paliestos, permainos nuo individų nebepriklauso – viską maino, keičia, stabdo ir griauna kraštą ištikusių karų, suiručių banga.
Tad neverta nė spėlioti, kaip dabar atrodytų, kokios būtų Panevėžio gatvės, jeigu jų nebūtų palietę pasauliniai karai, okupacija, holokaustas ir kitos negandos.
Žvilgsnis krypsta į ramią ir jaukią Margių – nuo Vilniaus gatvės ties turgumi prasidedančią, su Algirdo susikertančią ir į Beržų įsiremiančią gatvę.
Praeities Panevėžyje Margių gatvė buvo dar viena su bene turtingiausia ano meto panevėžiečių Chazenų šeima susijusi miesto dalis.
„Nepriklausomoje Lietuvoje – nuo 1918 iki pat 1940-ųjų Panevėžio pramonėje Chazenai turėjo ypatingą reikšmę. Šeimos valdomų įmonių veikė visame mieste“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Šeima, kurios galva buvo Leizeris Beras Chazenas, gyveno prabangiame name Ramygalos gatvėje.
Per Pirmąjį pasaulinį karą L. B. Chazenas pasitraukė iš Lietuvos, o 1918-aisiais sugrįžęs visa galva nėrė į verslą.
„Jis laikomas pirmuoju linų pirkliu Lietuvoje ir būtent jis Panevėžyje atkūrė linų apdirbamąją pramonę“, – taip L. B. Chazeną pristato muziejininkas.
Stambiausia privati įmonė Panevėžyje ir buvo šio verslininko valdoma akcinė bendrovė „L. B. Chazenas ir sūnūs“ – linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas.
Margių gatvėje stūksojo tos bendrovės gamybiniai pastatai.
Garsioji įmonė savo istoriją skaičiuoja dar nuo 1840 metų, tačiau kurį laiką jos veikla buvo nutrūkusi.
Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Panevėžį, žydų tautybės verslininkas L. B. Chazenas Ukmergės gatvėje nusipirko buvusios bendrovės „Mechanikas“ patalpas ir skyrė jas linų apdirbimo fabrikui įkurti.
Iš aplinkinių ūkininkų pradėta supirkinėti išmintus ir išplūktus linus, po to punktuose juos išrūšiavus, linai būdavo vežami į fabriką.
Verslas plėtėsi. Iš pradžių įmonėje dirbo 30 darbininkų, paskui jų daugėjo. Net pradėta dirbti dviem pamainomis – pirmoji tęsėsi nuo 6 ryto iki 14 valandos, o antroji triūsdavo nuo 14 iki 22 valandos.
Pagrindiniai fabriko skyriai buvo linų šukavimo ir pakulų.
Gamybinės patalpos atsirado Margių, taip pat Kęstučio, Ramygalos, Pušaloto gatvėse.
Darbas virte virė – netrukus į panevėžiečius dėmesį atkreipė ir pasaulis.
1925 metais su savo produkcija dalyvavusi parodoje Londone, L. B. Chazeno įmonė sulaukė pripažinimo ir įvertinimo.
Nuo tada beveik trečdalis viso eksporto patekdavo į Angliją.
Panevėžiečių gaminiais susidomėjo ir kitos šalys. Produkciją pradėta tiekti ir į Italiją, Vokietiją, Prancūziją.
Panevėžio kraštotyros muziejus duomenimis, bendrovės eksportas tuomet sudarė net apie 60 proc. visos apyvartos.
Tačiau nors verslą ir lydėjo didelė sėkmė, čia pat laukė ir bėdos.
„L. B. Chazenas ir sūnūs“ linų šukavimo ir pakulų fabrikas rimtai nukentėjo per du gaisrus.
Pirmasis kilo 1929 metais, o antrasis, ypač didelis, 1931 metų rugsėjo 25 dieną.
Manoma, kad tąkart ugnis įsiplieskė dėl netvarkingos elektros instaliacijos.
Per tą gaisrą sudegė visas fabrikas, nukentėjo net keli darbininkai. Nuostoliai siekė 400 000 litų.
Muziejininkas pasakoja, kad netrukus po gaisro Margių gatvėje vėl pradėjo kilti pastatai.
Verslininkas senuosius pastatus bei turtą buvo apdraudęs nemenka suma, tad gavus draudimo išmokas buvo iš ko pradėti naujas statybas.
1933 metų gruodžio 21 dieną išduotas leidimas Margių gatvėje statyti „Chazenas ir sūnūs“ linų apdirbimo įmonę. Fabrikas atstatytas ir jame vėl įdarbinti panevėžiečiai – beveik šimtas darbininkų.
Verslininkas savo turtą tuo metu taip pat apdraudė, tik šį kartą mažesnei sumai.
O fabriką atstačius ir veiklai įsibėgėjus, Margių gatvėje prireikė ir priestato – jam statyti leidimas išduotas 1935 metų rugpjūtį.
Pastačius ir priestatą, imtasi mūrinio sandėlio statybos.
1937 metais sandėliui statyti leidimas taip pat buvo gautas, tačiau tais pačiais 1937 metais verslininkas L. B. Chazenas mirė ir valdyti linų fabriką bei kitas įmones ėmėsi jo sūnūs.
Muziejininkas pasakoja, kad L. B. Chazeno šeimoje užaugo du sūnūs – Isaokas ir Heselis.
Po tėvo mirties linų fabrikui faktiškai pradėjo vadovauti Heselis.
Aktyvus žmogus H. Chazenas to meto panevėžiečiams buvo gerai žinomas, jis visada dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, keletą metų rinktas ir į Panevėžio tarybą.
Už savo veiklą šis verslininkas ir visuomenininkas buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.
Vyras užsiėmė labdara, aktyviai aukojo Lietuvos ginklų fondui. Yra išlikę duomenų, kad jo aukos sudarė solidžias sumas – po 1 400 litų, o 1939 metais 1 500 litų.
Kitas brolis, Isaokas Chazenas, taip pat gimęs Panevėžyje, su žmona Elena augino dvi dukras – Pauliną Pesę, gimusią 1930 metais, ir Elizą Asnot, šį pasaulį išvydusią 1939-aisiais.
Mirus tėvui, Isaokas kartu su broliu perėmė šeimos verslą, bet jis rūpinosi ne linais, o toje pat Margių gatvėje veikusia lentpjūve.
Tarpukariu Margių gatvė buvo pilna gyvybės – čia veikė Europoje garsus linų fabrikas, lentpjūvė, įvairios prieglaudos likimo nuskriaustiesiems. P. Židonio nuotr.
Be to, broliai Chazenai, dar tėvui gyvam tebesant, buvo perėmę valdyti alaus daryklą ,,Kalnapilis“, šiai vokiečių įkurtai įmonei perėjus į Chazenų šeimos rankas.
„Kalnapilis“ buvo viena stambiausių alaus daryklų Lietuvoje.
Darykloje dirbę panevėžiečiai nesiskųsdavo – aludariui buvo mokama 300 litų alga per mėnesį, mašinistai gaudavo 5 litus už dieną.
Negana to, visi darbininkai „Kalnapilyje“ kasdien gaudavo po alaus butelį, kurį buvo galima išgerti vietoje arba išsinešti.
Iki 1940 metų broliai I. ir H. Chazenai buvo stambiausi Panevėžio pramonininkai, daug prisidėję prie miesto ekonominės raidos nepriklausomos Lietuvos laikais.
Šioje šeimoje būta ir daugiau verslų.
L. B. Chazeno žmona Chaja Chazenienė valdė 400 tūkstančių litų vertintą malūną ,,Varpa“ Smėlynės gatvėje.
Malūnininkui savininkė per mėnesį mokėdavo po 600 litų, tais laikais tai buvo labai geras atlyginimas.
Tačiau viskas žlugo.
1940 metais, kaip ir kitas panevėžiečių verslas, taip ir linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabrikas ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ nacionalizuotas.
Nuo tų metų viso miesto, taip pat ir Margių gatvės, veidas ėmė keistis.
Prieš karą Margių gatvėje būta ir daugiau dėmesio vertų objektų. Pasirodo, vienu metu čia net įkurdintas Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko amunicijos ir technikos sandėlis.
Tuo metu to pėstininkų pulko sandėliai įrengti įvairiose miesto vietose.
Tik užbaigus pulko kareivinių statybą Pajuostyje viskas sutelkta į vieną vietą.
Atskiri sandėliai buvo mažiau saugūs ir 1926 metų rugsėjį, naktį į 18-ąją, piktadariai įsiveržė į Margių gatvėje buvusį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko amunicijos ir technikos sandėlį ir jį apiplėšė.
Apie šį nusikaltimą rašė Panevėžio spauda.
Ne kartą joje rašyta ir apie Margių gatvėje veikusią labdaringos Šv. Vincento ir Paulo draugijos įkurtą senelių prieglaudą.
Panevėžio praeitimi besidomintieji žino, kiek daug gerų darbų nuveikė šios draugijos nariai. Juk, kaip rašyta jos įstatuose: „Draugijos tikslas – daryti gailestingus darbus, teikti medžiaginę ir dorinę pašalpą vargšams, ligoniams ir kitiems nelaimės ištiktiems žmonėms, labiausiai lankant juos asmeniškai.“
1933 metų duomenimis, Panevėžyje jau būta net keliolika šios draugijos įstaigų.
Margių gatvėje, be senelių prieglaudos, minima ir „Bepročių kamera“, matyt, joje priglausdavo dvasios negalios kamuojamus žmones. Kitur ši vieta vadinama „Psichiniai sergantiems izoliacijos kamera“.
M. Tiškevičiaus gatvėje veikė vaikų prieglauda, pradinė mokykla, skalbykla, Šiaulių gatvėje – vaikų darželis, J. Tilvyčio gatvėje – senelių prieglauda, ligoninė, berniukų bendrabutis, draugijos raštinė, Varnaičių gatvėje – stipresnių senelių prieglauda, ir kt.
Tikslių žinių, kada Panevėžyje atsirado gatvė, pavadinta Margių vardu, nėra.
„1919 metų miesto gatvių sąraše Margių gatvės pavadinimo nerasta. Bet gal dėl to, kad 1919–1921 metų Panevėžio miesto tarybos ir valdybos protokolai prastai išlikę. Istorikė Ona Maksimaitienė rašė, kad ši gatvė cariniais laikais vadinta Kalėjimo skersgatviu“, – svarsto D. Pilkauskas.
Pirmą kartą Margių gatvė Panevėžio gatvių sąraše paminėta 1922-aisiais.
Vėliau ir dokumentuose, ir spaudoje, ir skelbimuose gatvė jau minima gana dažnai.
Štai 1933 metais „Panevėžio balse“ buvo galima sužinoti, kad Margių gatvėje gyvena ir dirba vienintelis specialistas, tarpininkaujantis perkant „plecius, dvarus, ūkius“.
Tame pat laikraštyje ne kartą minėta, kad „Margių gatvės grioviai pilni nešvarumų“, „čia niekada nebūna nė vieno policininko“.
Chazenų linų fabrike prieš antrąjį pasaulinį kartą įdarbinta beveik šimtas panevėžiečių.
O 1929 metais antrą Velykų dieną Margių gatvėje buvo ypač triukšminga – nepatenkinti gyventojai skundėsi dėl smarkaus rėkavimo, garsios armonikos muzikos ir šunų lodinimo.
Tokio nepasitenkinimo priežastimi nuolat buvo ir šioje gatvėje dirbusi lentpjūvė, keldavusi itin didelį triukšmą.
1932 metais Margių, Gedimino ir Algirdo gatvių gyventojai kreipėsi į miesto valdžią dėl centrinio šulinio įrengimo.
Vandens trūkumą gyventojai ypač pajuto per gaisrą – jį gesinti buvo labai sudėtinga.
Nuo 1932-ųjų gatvė po truputį tvarkyta, ilginta kapinių link, o po kelerių metų – 1937-aisiais ji ir išgrįsta.
Įdomu, jog 1944‒1947 metų duomenimis, šioje gatvėje buvo įkurdintas Panevėžio rajono vykdomasis komitetas.
