Į kalėjimą savo noru

Entuziastingų savanorių komanda, pasivadinusi „Prirašytos rankos“, tiesia tiltus tarp nuteistųjų ir visuomenės. Pas laisvės atėmimo bausmę atliekančius jie eina kaip pas draugus, be jokių išankstinių nuostatų. Panevėžio pataisos namuose geležines grotas, skiriančias nuteistąsias ir išorinį pasaulį, praeina ir panevėžietė savanorė Raminta Krasauskaitė. Su kalinčiomis moterimis ji diskutuoja apie kūrybos galią, savivertę, karjerą, o kartais tiesiog smagiai žaidžia.

Raminta įsitikinusi: toks bendravimas tampa galingu įrankiu keisti tiek nuteistųjų ateitį, tiek ir įsisenėjusį visuomenės požiūrį į laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis.

21-erių R. Krasauskaitė Pataisos namuose savanoriauti pradėjo pernai vasarą. Nežinia, ar likimas, ar atsitiktinumas nulėmė, kad merginai sumanius internete pasidairyti naudingos veiklos, vos atsidarius paieškos laukelį pasirodė skelbimas apie „Prirašytų rankų“ savanorių atranką.

„Daugiau pasidomėjus apie organizaciją, mane labai sužavėjo jų daromi darbai. Nieko nelaukusi užpildžiau anketą ir buvau pakviesta prisijungti“, – pasakoja Raminta.

Nuo meditacijos iki kryžiažodžių

Su nuteistosiomis R. Krasauskaitė užsiima pačiomis įvairiausiomis veiklomis: su pirmąja nuteistųjų grupę mokėsi lankstyti origamį, atliko psichologinius testus, meditavo, žaidė galvosūkių žaidimus, sprendė bei pačios kūrė kryžiažodžius ar tiesiog diskutuodavo įvairiausiomis temomis.

Jau kovo pradžioje startuos užsiėmimai ir antrajai nuteistųjų grupei. Jai savanorių komanda jau paruošė pirmosios pagalbos kursą, kvies pasinerti į spalvų terapiją. Raminta su laisvės atėmimo bausmę atliekančiomis moterimis kurs koliažus, žaidimus, išmokys paruošti gyvenimo aprašymą, kad vėliau, atlikusios bausmę, moterys lengviau integruotųsi į darbo rinką.

„Pataisos namuose savanorystė yra lygiai tokia pati, kaip ir kitose vietose. Dirbame pagal iš anksto sudarytą planą. Skirtumas tik toks, kad čia reikia turėti kiek kitokius leidimus bei kas kartą pereiti patikrą“, – sako Raminta.

Pasaulis iš dviejų pusių

Pasak R. Krasauskaitės, iniciatyvos „Prirašytos rankos“ tikslas nėra tik informacijos sklaida apie nuteistuosius ir jų gyvenimą. Savanoriai siekia kur kas daugiau.

„Stengiamės, kad būtų išgirstos abi pusės – tiek nuteistieji, tiek savanoriai, kurie turi galimybę į įvairias situacijas pažvelgti iš dviejų perspektyvų. Bandome rodyti ne tik teigiamus dalykus, bet ir realų vaizdą, kad galėtume formuoti teisingą aplinkinių požiūrį į bausmę atliekančius žmones. Taip kuriame sąmoningą bendruomenę, kuri pasaulį mato tokiomis spalvomis, kokios jos yra iš tikrųjų“, – pabrėžia R. Krasauskaitė.

Pasak Ramintos, tik nuoširdus bendravimas gali panaikinti visus turimus nusistatymus ir klaidingus stereotipus. Iniciatyvos „Prirašytos rankos“ savanoriai išmoksta priimti žmogų, kuris neretai atsiduria visuomenės užribyje.

„Įkalinimo įstaigoje žinia apie mus pasklido labai greitai, norinčiųjų dalyvauti mūsų užsiėmimuose atsirado tikrai daug. Moterims patinka, kad mes jas lankome. Ne kartą esame girdėję, jog praskaidriname jų dieną, nuteistosios gali atsipalaiduoti, atsipūsti“, – sako Raminta.

Apie praeitį neklausinėja

Kiekvieną kartą užvėrusi Pataisos namų duris ir atsisveikinusi su nuteistosiomis, R. Krasauskaitė panyra į apmąstymus. Ji neabejoja, jog savanoriaudama įkalinimo įstaigoje ir pati subrendo, patobulėjo dvasiškai, įgijo neįkainojamos patirties.

„Savanoriai nelinkę klausti to, kas galėtų užgauti, įžeisti. Į Pataisos namus ateiname įnešti geros nuotaikos ir motyvacijos“, – sako R. Krasauskaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Nors labai dažnai nuteistieji atsiduria visuomenės paraštėse, jų šalinamasi, vengiama, kartais ir bijoma, R. Krasauskaitė apgailestauja, kad žmonės vadovaujasi išankstiniu nusistatymu ir kalinio etiketė dažnai priklijuojama visam gyvenimui.

„Panevėžio pataisos namų gyventojos labai skirtingos, bet kartu įdomios, linksmos ir draugiškos“, – tvirtina savanorė.

Ar sudėtinga neturėti neigiamos išankstinės nuomonės apie žmogų, kai vienintelis žinomas faktas apie jį yra tai, kad sėdi kalėjime už padarytą nusikaltimą? Kartais netgi labai sunkų.

„Man nesunku, nes aš apie tai net negalvoju, – sako Raminta. – Savanoriai nelinkę klausti to, kas galėtų užgauti, įžeisti. Į Pataisos namus ateiname įnešti geros nuotaikos ir motyvacijos“.

Kiekvieną kartą norint patekti į Pataisos namus, reikia praeiti pro geležines grotas bei pereiti griežtas patikras. Paklausta, ar tokia aplinka neslegia, R. Krasauskaitė tik šypteli.

„Ne, manęs tikrai neslegia. Kiekvieną kartą ateinu su gera nuotaika, nusiteikusi turiningai praleisti laiką su grupėje esančiomis moterimis. Tikiu, kad su kiekvienu tokiu mano atėjimu ir jos pasisemia kažko naujo“, – šypteli Raminta.

Pavyzdys užkrėtė

Nors nuteistųjų gyvenimas pilnas skausmingų patirčių ir klaidų, R. Krasauskaitė nelinkusi jų teisti. Labiausiai jai į atmintį įsirėžia nuteistųjų šeimos ilgesys.

„Į tai žiūrėti ganėtinai skaudu. Gerai, kad net ir tokioje situacijoje jos vis tiek moka pozityviai galvoti, nepasiduoda emocijai“, – sako savanorė.

Anot R. Krasauskaitės, nuteistosioms labai svarbu šalia savęs turėti žmonių, kurie tikėjo ir vis dar tiki jomis. Tai skatina nenuleisti rankų ir judėti savo svajonių link: išsigydyti turimas priklausomybes, pabaigti studijas, susirasti nuolatinį darbą.

R. Krasauskaitei savanorystė reiškia išties daug ir užima didelę dalį jos gyvenime. Mergina džiaugiasi, kad savanoriaudama ne tik pati tobulėja, auga, bet ir gali prisidėti prie apčiuopiamų kitų žmonių gyvenimų pokyčių.

Nors neretai susiduriama su skeptikų požiūriu, esą ką savanorystė gali duoti, kam švaistyti savo laiką, R. Krasauskaitė džiaugiasi, kad ją supa nuostabūs žmonės, kurie palaiko ir skatina veikti. Keletas Ramintos draugų netgi patys užsikrėtė savanorystės virusu ir prisijungė prie „Prirašytų rankų“ savanorių gretų.