Gydančios savanorių rankos

Gydančios savanorių rankos

Šalia mūsų yra vaikų, kurių niekas neapkabina, nepalaiko už rankos, kai reikia padrąsinimo, nenuramina ir nenušluosto ašarų, kai sunku. Atsitikus bėdai, susirgę, netgi ligoninėse jie lieka vieni.

Tokius vaikus palatose kantriai „gydo“ iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorių panevėžiečių Daivos Visockienės ir Nidos Valikonytės švelnios rankos: juos sūpuoja, ramina, prausia, šukuoja.

Su vienišais vaikais savanorės smagiai žaidžia, seka jiems pasakas ar tiesiog būna šalia, kai reikia iškęsti skausmingas procedūras.

Savanorė iš pašaukimo

Dar besimokydama Vilniaus medicinos mokykloje vaikų medicinos sesers specialybės, D. Visockienė daugybę kartų atlikdama praktiką slaugė mažuosius, kurie į ligoninę atkeliaudavo iš vaikų namų.

Anot jos, buvo labai sunku matyti ir jausti, kokie jie vieniši, liūdni ir nelaimingi.

„Niekas jų nelankė, maistas teko tik „valdiškas“, o ligoninėse dažniausiai gulėdavo labai ilgai – net iki pusės metų ar ilgiau. Ligos sunkios ir ne po vieną“, – pasakoja Daiva.

Studentės praktikos baigdavosi, o niekam nereikalingi, vieniši vaikai atmintyje pasilikdavo ilgam.

Kai D. Visockienė sužinojo, jog Vilniuje buriasi savanoriai budėti būtent prie tokių vaikų ligoninėse, iš karto parašė laišką, kad nori prie jų jungtis.

Jau po metų tokia savanorių grupė buvo renkama Panevėžyje ir ji kaipmat įsiliejo į jų gretas.

D. Visockienė pašaukimą slaugyti mažuosius pacientus iš vaikų namų atrado dar studijų praktikos metais. Asmeninio archyvo nuotr.

Skausmą išgyvena kartu

Pirmą kartą pravėrus sergančio vaiko palatos duris Daivai nebuvo nei baisu, nei nejauku. Išties šio susitikimo ji labai nekantriai laukė.

Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ tikslas ir prasmė yra suteikti emocinę paramą vaikams, ligoninėse likusiems be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros.

Prie mažųjų visada budi šios iniciatyvos savanoriai.

Kartais nutinka taip, jog ligoninėje globojami ne tik našlaičiai, bet ir vaikai, turintys tėvus. Gyvenime nutinka įvairiausių situacijų, kai jie negali būti šalia: reikia prižiūrėti brolius ar seseris, patys tėvai serga.

Tada į pagalbą atskuba savanoriai.

„Padedame vaikui pavalgyti, nusiprausti, išsivalyti dantukus. Žaidžiame, skaitome knygas, sekame pasakas, dainuojame daineles, o kartais tiesiog žiūrime pro langą ir kalbamės“, – vardija D. Visockienė.

Pasitaiko ir liūdnesnių dienų, juk tai – ligoninė.

Tada savanoriai guodžia, laiko už rankos ir kaip išmanydami stengiasi, kad per nemalonią, skausmingą medicinos procedūrą vienišas vaikas jaustų palaikymą.

Šviesesnių dienų liudininkė

Prisijungusi prie „Niekieno vaikai“ savanorių komandos D. Visockaitė prisilietė prie daugybės vaikų istorijų.

Vienos jų turi laimingą pabaigą, kitos – itin jautrios ir skausmingos.

„Skaudžiausia, kai vaikas visiškas našlaitis ir serga sunkiomis ligomis, – atvira Daiva. – Mūsų globojami pacientai labai įvairūs: vieni judrūs, smalsūs ir drąsūs – tik spėk atsakinėti į klausimus. Kiti ramesni, tylesni. Visi labai skirtingi ir savaip įdomūs.“

Daiva svarsto, jog tapusi savanore pati irgi išlošė: pajuto, jog yra reikalinga kitiems, kad gali padėti, o ne tik dūsauti ir verkšlenti, kaip jai visų gaila.

„Iš tiesų apima nuostabus jausmas, kai jauti, kad pavertei kažkieno dieną geresne“, – teigia Daiva.

Dar vienas didelis savanorystė privalumas, anot jos, pažintys su bendraminčiais.

„Kai savanoriauju tai ne tik duodu, bet ir gaunu. O tai – daug daugiau nei materialūs dalykai“, – pabrėžia savanorė.

Laikas dalijamas keturiems

Savanoriaudama D. Visockienė sako išpildžiusi seną svajonę – padėti sergantiems, vienišiems vaikams.

„Dabar laiką dalinu į keturias lygias dalis – darbas, šeima, poilsis, savanoriavimas. Tai parodo, kokią dalį savanorystė užima mano gyvenime. Svarbiausia, kad tam pritaria man artimi žmonės. O su skeptikais per daug nesiveliu į diskusijas – kiekvienam savo“, – sako D. Visockienė.

Savanorės manymu, gerumo geną kiekvienas atsinešame dar iš vaikystės, sekdami savo tėvų, senelių pavyzdžiais.

„Kai vaikas girdi ir mato, kaip vyresnieji šeimos nariai padeda ir atjaučia kitus, jam atrodo, kad taip ir turi būti. Savo tėvams esu labai dėkinga, kad leisdavo ir padėdavo gydyti bei globoti benamius gyvūnus. Tai irgi savanorystė“, – mano Daiva.

Atstoja tėvų rankas

Į ligoninę pas vienišus, sergančius vaikus jau dveji metai skuba ir panevėžietė Nida Valikonytė. Kartu su mažaisiais pacientais ji žaidžia, skaito, piešia ar tiesiog kalbasi. Anot jos, kiekvienas savanoris atranda savų būdų, kaip sukurti ryšį su ligoniuku.

Savanorė N. Valikonytė neslepia, jog kiekvieną kartą eidama pas naują pacientą labai jaudinasi. Kaip ir pirmą kartą peržengusi palatos slenkstį. Asmeninio archyvo nuotr.

„Mes darome tai, ką darytų mama ar tėtis, jei būtų šalia. Stengiamės pralinksminti, paguosti, nuraminti, paraginam valgyti, sušukuojame plaukus, palydime į procedūras“, – vardija savanorė.

N. Valikonytei visuomet buvo labai svarbu užsiimti kuo įvairesne veikla ir nesėdėti sudėjus rankų. Tad jau bebaigiant studijas pradėjo kirbėti mintis, kuo užpildyti laisvus vakarus.

Kaip tik tada ir pamatė skelbimą, kviečiantį suburti naują savanorių komandą Panevėžyje.

„Apie šią iniciatyvą jau buvau girdėjusi anksčiau, bet mūsų mieste veiklos ji iki tol dar nevykdė. O man visuomet patiko leisti laiką su mažais vaikučiais“, – teigia Nida.

Taip 2020-ųjų pradžioje kartu su dar trisdešimt bendraminčių N. Valikonytė baigė mokymus ir tapo viena šaunia komanda.

„Svarbiausią mano gyvenimo dalį, žinoma, užima darbas, kurį labai mėgstu. Tačiau dar lieka daug laisvo laiko, kurį norisi išnaudoti kuo naudingiau“, – paaiškina Nida.

Savi rūpesčiai nublanksta

N. Valikonytė neslepia, jog kiekvieną kartą eidama pas naują pacientą labai jaudinasi.

Kaip ir pirmą kartą peržengusi palatos slenkstį.

Dabar kiek paprasčiau: tereikia pralaužti ledus su mažuoju draugu – sužinoti, koks jis yra, ką mėgsta, kas jam nepatinka.

„Pirmą kartą vis mąsčiau apie tai, kaip gaila sunkiai sergančio vaikučio. Maniau, kad bus sunku suvaldyti emocijas. Tačiau pravėrus palatos duris visa tai tarsi dingo“, – prisimena savanorė.

Anot jos, pamačius sergančio vaiko akis, viskas tampa nebesvarbu – užsimiršta savos problemos, rūpesčiai, kažkada lydėję įsitikinimai tampa nereikšmingi.

„Tą laiką būnu čia ir dabar tik dėl vaikučio – jis tampa meilės bei rūpesčio centru. Gal skamba per daug vaizdingai, bet aš būtent taip ir jaučiuosi“, – sako Nida.

Prisileidžia ne iš karto

Nors savanoriaudama N. Valikonytė sutiko daugybę skirtingų vaikų, labiausiai jai įsiminė berniukas, prie kurio lovos budėti nuskubėjo pirmoji iš savanorių.

„Buvau informuota, kad jis galbūt serga depresija, o daugiau nieko nežinojau. Nuėjusi prisistačiau, pasakiau, kad atėjau palaikyti kompanijos ir mes galime kartu pažaisti ar pasikalbėti, jei tik jis nori. Berniukas atsakė, kad nieko nenori veikti, jam geriau vienam. Tada atsigulė į lovą ir nusisuko į sieną“, – prisimena N. Valikonytė.

Pasakiusi, kad atėjo čia dėl jo ir dar šiek tiek pabūsianti šalia, po kelių valandų nieko nepešusi Nida išėjo namo.

Kitą dieną berniuką aplankę savanoriai pradėjo dalintis istorijomis, kaip jie kartu žaidžia, bendrauja. Nida tąkart labai nusiminusi, jog tik jai vienai nepavyko užmegzti ryšio su mažuoju pacientu.

Tačiau nuėjusi į budėjimą vakare, palatoje rado tarsi kitą vaiką – drauge žaidė, juokavo ir puikiai leido laiką.

„Nuo tada kiekvieną vakarą į ligoninę keliaudavau su didžiuliu džiaugsmu. Tiesiog reikėjo laiko, kad berniukas suprastų, jog čia esame tik dėl jo ir kad mus prisileistų arčiau“, – pasakoja Nida.

Nors visi vaikai, anot N. Valikonytės, labai skirtingi, tačiau visiem jiems trūksta dėmesio ir meilės.

Ne tik vizitas į ligoninę

N. Valikonytės pastebėjimu, savanorystė labai praturtina asmenybę, praplečia akiratį, suteikia vidinę pilnatvę – tiesiog reikia atrasti sau tinkamą jos formą.

„Niekieno vaikai“ man yra ne tik prasminga, artima širdžiai iniciatyva. Man pačiai ji suteikė vidinės ramybės, pažadino bendruomeniškumo jausmą, dovanojo nuostabių pažinčių“, – vardija savanorė.

Anot N. Valikonytės, gerumas – labai subjektyvi sąvoka ir kiekvienas ją supranta savaip.

Nida džiaugiasi, kad ją supa daugybė palaikančių, padrąsinančių žmonių.

Visgi neslepia, jog yra ir tokių, kurie nesupranta, kodėl ji savanoriauja ir tame nemato prasmės.

„Aš pati būdama maža kurį laiką praleidau ligoninėse, todėl žinau, kaip liūdna ten gali būti net ir žinant, kad tave greitai aplankys. O jeigu išvis neturi ko laukti?“ – retoriškai klausia Nida.

Savanorystė jai suteikė neįkainojamos patirties, leido pasijusti reikalingai, o to, pasak panevėžietės, niekaip neišmatuosi.

„Man tai nėra tik ėjimas į ligoninę. Kiek daug duoda vien priklausymas bendruomenei, reguliarūs susitikimai su žmonėmis, iš kurių pasisemi dar daugiau įkvėpimo bei motyvacijos“, – teigia Nida.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų