Girmantas Rudokas: „Menas neturi būti saldus“

Girmantas Rudokas: „Menas neturi būti saldus“

Po ilgokos pertraukos duris atveria kultūros įstaigos. Situacija pandemijos metu parodė, kad žmogui kaip šviežio oro gurkšnio reikia ir maisto dvasiai, ugnies, šildančios vidinį asmenybės pasaulį.

Vienas garsiausių Panevėžio tapytojų Girmantas Rudokas kviečia tą meno ir kūrybos troškulį numalšinti akvarelės darbų parodoje Bendruomenių rūmuose. Ši dailininko paroda – savotiška tąsa praėjusių metų vasarą surengto, kaip pats sako, savo darbų aukso fondo pristatymo. Menininkas savo kūryba kviečia žiūrovą tapti ne pasyviu stebėtoju, o į akistatą su savimi, galbūt net sudrumsti nusistovėjusius vidinius vandenis, iš šono pažvelgti į kai kuriuos visiems svarbius dalykus.

Naujausia jūsų paroda išsiskirs ir tuo, kad šįkart oficialaus pristatymo nebus?

Tikrai taip, darbai jau pakabinti, galbūt vėliau ją bus galima pamatyti ir virtualiai, bet pristatymo surengti negaliu. Pernai birželį savo jubiliejaus proga buvau suorganizavęs parodą „Proveržis“, o dabartinė – savotiškas anos tęsinys. Ji net neturi oficialaus pavadinimo. Tąkart buvau pasižadėjęs surengti dar vieną parodą kitose miesto erdvėse, tam gavau Savivaldybės skirtą kultūros ir meno kūrėjo stipendiją. Paroda turėjo būti Savivaldybėje, bet karantinas sujaukė visus planus, teko kelti į Bendruomenių rūmus. Daugelis joje eksponuojamų darbų yra iš mano aukso fondo – kruopščiai atrinkti tik tie, kurie dalyvavo parodose, tarptautinėse ar respublikinėse bienalėse, visgi yra ir visai naujų kūrinių.

Esate ne kartą sakęs, kad kūryboje jums svarbiausia – emocinis meno poveikis. Jūsų darbuose itin svarbios detalės, kuriose tarsi užkoduota mintis ir ją turi išsišifruoti pats žiūrovas.

Mano kolekcijoje yra harmoningų, ramių derinių, bet yra ir kontrastingų, kur bandau derinti šaltas ir šiltas spalvas. Jeigu siužetas veda į intrigą, norisi atkreipti žiūrovo dėmesį, stengiuosi ne tik grafinę liniją išlaikyti, bet ir atspindėti spalvomis. Žmogus, atkreipęs dėmesį į kažkokią dėmę, pamato ir ten užkoduotą siužetą. Jeigu viskas ramu, žiūrovas tokį darbą priima kaip ramų, harmoningą piešinį ir nebeįžvelgia detalėse paslėptos žinios, kurią nori dailininkas pasakyti.

Vadinasi, kiekvienas jūsų darbas talpina daugiau nei tik graži išorė?

Visada stengiuosi būti tam tikros žinios nešėjas. Stengiuosi fiksuoti įvykius gyvenime ar visuomenėje ir juos perfrazuoti. Nenoriu piršti savo nuomonės, bet taip sudėlioju, kad žmogus atrastų kažką jam primenančio ar visiškai naujo. Esu dokumentalistas, parodau situacijas. Yra daug darbų, kurie savotiškai susiję su šiuo sudėtingu pandemijos laiku. Tiesa, kai juos piešiau, apie tai net pagalvoti nebūčiau galėjęs. Jie kalba ne apie patį virusą, bet tai, ką jis išryškino. Tai, kad žmonės pamiršo gamtą, o tikrąsias vertybes nustelbia pykčiai, konfliktai, nereikalingos rietenos, garbė, pinigai. Savo darbais kalbu apie tai, kad sėkmė kartais gali ir nusisukti. Dažnai per televiziją matome išties jaunus, gražius, sėkmės lydimus ir nuolat besišypsančius žmonės, kurie atrodo laimės kūdikiai. Bet ta sėkmė gali būti labai laikina. Net ir didžiausios žvaigždės dabar nebegali nei dainuoti, nei kitaip pasirodyti. Jų pasaulis tarsi sustojo. Gyvenime viskas labai trapu ir slidu, tai stengiuosi parodyti ir savo darbuose įvairiai interpretuodamas.

Esate iš tų menininkų, kuriam reikia įkvėpimo, kūrybinio impulso ir ugnelės ar įkvėpimas ateina bedirbant?

Mintis brandinu ganėtinai ilgai, man reikia daug laiko apmąstymams, siužeto kūrimui. Dažniausiai tos mintys gimsta netikėtai, bedirbant kitus darbus ar tiesiog stebint gyvenimą. Kai jas susidėlioju galvoje, belieka atsisėsti ir kurti: išlieti spalvas, sudėlioti kompoziciją ir detales. Nepadarau darbo per pusvalandį. Mano stilistika minimalistinė, bet reikia sudėlioti taip, kad išeitų ir estetiškai gražus darbas, ir kartu būtų savitas, neštų tam tikrą žinią.

Esate ne tik tapytojas, bet ir dailės pedagogas, mokantis kitus dailės meno paslapčių? Norint piešti reikia turėti gabumų ir talentų ar visgi to įmanoma išmokti?

Pirmiausia esu dailės pedagogas, o tapyba yra daugiau mano gyvenimo būdas, saviraiška. Atėję į mano vedamą dailės studiją, žmonės dažnai klausia, ar jie galėtų išmokti piešti. Beveik visi galvoja, kad norint gražiai piešti reikia gebėjimų ir ne kiekvienas gali tą daryti. Bet svarbiausia yra noras. Reikia turėti polinkį, norėti tai daryti, o visa kita – jau technika. Žinios ir technika ateina per paskaitas, o ištobulinama per praktiką. Jeigu žinosi, kaip tai daroma, gali nupiešti ir portretą, ir peizažą, ir natiurmortą. Kuo daugiau sužinai, tuo daugiau gali save išreikšti.

Išmokti teisingai piešti gali beveik visi, bet sukurti kažką unikalaus meniško – tikrai ne kiekvienas. Čia, kaip ir matematikoje, yra taisyklės – žinodamas jas, gali kurti. Bet ar tai bus menas, kitas klausimas.

Kai kurie ateina išmokti ne tik piešimo technikos, tapyba yra ir savotiška terapija.

Galerija

O kada supratote, kad paties gyvenimo kelias bus neatsiejamas nuo meno ir kūrybos?

Oi, seniai. Vaikystėje lankiau dailės mokyklą, vėliau tęsiau mokslus Šiaulių pedagoginiame institute. Visą gyvenimą einu kartu su kūryba. Galbūt tą geriausiai ir moku daryti.

Visa jūsų šeima vienaip ar kitaip glaudžiai susijusi su menais. Tai, kad šeimoje tiek daug menininkų, – pliusas ar minusas? Ar nekyla noras pakritikuoti vienas kito darbų?

Mano žmona dailės mokytoja bei dailininkė, dar brolis su broliene ir brolio dukra. Niekada apie tai nesusimąsčiau, ar čia gerai, ar nelabai. Mes visi kūryboje esame labai skirtingi ir saviti, nei kartojame, nei dubliuojame vienas kito. Ir medžiagos, ir technikos visai kitos. Bent jau turime apie ką kalbėti. Vienas kito niekada nekritikuojame ir nevertiname. Mene nėra jokių kriterijų, kaip turi ar neturi būti. Senais laikais būdavo bandoma meną įsprausti į tam tikrus rėmus, dabar to jau seniai nebėra. Tik laikas gali atsijoti, kas vertinga, o kas ne. Juk vienam tas pats kūrinys gali būti paveikus, nešti kažkokią žinią, o kito net nesudomintų. Vienas gali būti visiškai abejingas, o kitas jausti stiprias emocijas.

Kalbant apie tapybą, turi būti ne tik gražus paveiksliukas, o kad skatintų pajausti ar išgyventi gerokai daugiau. Kūrinys turi ne tik atsiskleisti kaip estetinis vaizdas, bet ir paveikti. Vieni menininkai siekia daugiau tos estetikos, kiti, atvirkščiai, – poveikio. Nuo charakterio, galimybių, pasaulio matymo tai priklauso.

Meno prigimtis yra nešti tam tikrą žinią?

Aš manau, kad taip. Meninėmis priemonėmis perduoti kažkokią žinią tiems, kurie menais neužsiima. Gal žiūrėdamas į paveikslą žmogus pamatys savo mintis, gal kūrinys suteiks teigiamų emocijų ar tiesiog privers geriau jaustis.

Gal ne veltui sakoma, kad menas gali išgelbėti pasaulį.

Prasmių čia daug, bet reikia apimti ir muziką, teatrą bei kitas meno sritis, ne tik dailę. Tada taip. Daugelis dabar, kai buvo nutraukti visi spektakliai, renginiai, parodos, patys pajuto tą kultūros badą. Ir tai labai matyti. Kodėl internete atsirado tiek daug virtualių parodų ar net spektaklių? Tik todėl, kad žmonėms reikia meno. Ne tik kūrėjui, bet ir pačiai visuomenei.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų