-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau nors ir skirtinga, vis dėlto tai ta pati erdvė, tas pats miestas prie Nevėžio – Panevėžys
Panevėžiui švenčiant jubiliejinį 520-ąjį gimtadienį, ypatingo dėmesio sulaukia miesto įkūrėjo Aleksandro – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus paminklas.
Prie jo stabtelima, būriuojamasi, fotografuojamasi, diskutuojama, juo žavimasi.
Laiku ir vietoje atsiradęs paminklas, iš Panevėžio kilusio skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurtas, iš karto tapo svarbiu ir mėgstamu miesto simboliu.
O kasmet rugsėjo mėnesį minimi miesto gimtadieniai – proga dar kartą pažvelgti į penkto pagal dydį Lietuvos miesto pradžią ir būtinai – į jo gatvių istoriją bei raidą.
Juk nė vienas miestas negali egzistuoti be gatvių, kaip ir be pastatų bei gyventojų.
Miestui reikalingos visos trys sudedamosios dalys.
Pirmųjų Panevėžio miesto gatvių istoriją plačiai tyrinėjo Lietuvos architektas, urbanistikos istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Miškinis (1929–2015).
Panevėžys prasidėjo nuo dviejų miestelių – Senojo ir Naujojo.
Neatlaikęs Naujojo konkurencijos, Senasis Panevėžys augti nustojo ir tik po kurio laiko abi pradžios sujungtos į vieną.
Šiandien Panevėžyje – beveik penki šimtai gatvių. Daug naujų, vos savo kelią pradedančių, ar gerai žinomų, seniai mieste įsitvirtinusių, yra ir šimtmečius skaičiuojančių, garbingą pradininkų vardą turinčių.
Dar 1554‒1556 metų Žemaičių žemės aprašyme Panevėžys minimas kaip miestelis, kuriame vyksta turgūs ir yra trys jo link vedančios gatvės.
„Vienai iš tų gatvių vėliau buvo suteiktas Ramygalos vardas ir toks jis yra iki šiol“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Kita gatvė – kelias į Livoniją, vėliau pavadinta Šeduvos, ne kartą keitusi pavadinimą, o dabar vadinama Vasario 16-osios.
Trečioji sutapo su keliu, vedusiu per tiltą į Senąjį Panevėžį ir Šiaurės Rytų Lietuvą, dabar gali būti tapatinama su Senamiesčio gatve.
Tačiau labiausiai plėtėsi, augo ne ji – senojo miesto dalyje buvusioji, o naujos miesto pusės gatvės.
1764-ųjų duomenimis, Ramygalos gatvėje stūksojo jau 39 sodybos, vėlesniuose aprašymuose minima dar daugiau.
1788 metų duomenimis, naujame Panevėžyje jau buvo Ramygalos, Šeduvos, Krekenavos, Pumpėnų, Lauko, Skersgatvio, Dvaro ir Išgenos gatvės.
Tik jos toli gražu neatrodė kaip dabar – iki pat 19-ojo amžiaus pradžios Panevėžio gatvės nebuvo grįstos.
Panevėžys. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
Nors pirmosios gatvės buvo trys, pačios seniausios Panevėžio gatvės laurai tenka tik vienai iš jų – dabartinei Senamiesčio gatvei.
Tiesa, įprasto didmiesčių senamiesčio ji neprimena – yra rami, tvarkinga miesto gatvė. Tačiau jos istorija unikali.
Ne veltui Senamiesčio gatvėje stūkso paminklas su iškaltais miesto įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos rašto žodžiais, čia pastatytas prieš dvidešimt metų minint Panevėžio įkūrimo 500-ąsias metines.
Šio paminklo autorius žymus Šiaulių dizaineris Vilius Puronas ir paminklo architektas Mindaugas Steponavičius kilę iš šio senojo Panevėžio rajono – abu senamiestiečiai.
Jų sukurtam paminklui vieta pasirinkta neatsitiktinai. Žinoma, kad vykdant Aleksandro rašto nurodymus, pirmiausia pastatyta medinė bažnytėlė, greta atsirado smuklė, ir nuo čia prasidėjo Panevėžys.
Atsiradus naujai gyvenvietei, ši vietovė vadinta Senuoju Panevėžiu, arba tiesiog Senamiesčiu.
Metams bėgant keitėsi ir Senamiesčio gyvenimas.
Kilus 1654–1667 metų karui ir rusams su švedais įsibrovus į Lietuvą, Panevėžys taip pat nukentėjo.
Daugiau kaip šimtą metų Senamiesčio gatvė visai nesiplėtė – joje visą laiką gyveno beveik tiek pat žmonių. Istoriko duomenimis, 1720 metais čia buvo 18 šeimų, 1775 metais – 20, 1809 metais būta 21, 1856 m. – 15 šeimų.
Tik nuo 20-ojo amžiaus pradžios gyventojų daugėjo.
Nauji namai pradėti statyti į vakarus ir į šiaurę – link Vaivadų.
O 1919 metais Senamiestis priskirtas prie miesto.
1919 metų Panevėžio savivaldybės pateikiamų 65 miesto gatvių sąraše jau yra ir Senamiesčio gatvė.
Nors per 1920 metų gaisrą šioje gatvėje sudegė daug namų, plėtra nesustojo – statytasi, kurtasi iš naujo.
1931 metais Senamiesčio gatvė baigiama grįsti, žemesnės vietos pakeliamos, tvarkomi iki tol buvę labai prasti šaligatviai.
1936 metais, miesto Savivaldybei skyrus 400 litų, pradėta tvarkyti Senamiesčio gatvės aikštė – išrauti kelmai, išlygintos duobės, įrengta aikštelė ir gėlynai.
1939 metais Senamiesčio gatvėje atidarytas vaikų darželis, o 1940 metais ja jau važinėjo Panevėžio miesto autobusas maršrutu Senamiestis–geležinkelio stotis.
Vyresni panevėžiečiai dar pamena, kaip XX a. antroje pusėje pradėjus statyti dideles gamyklas, didėjant transporto srautui, gatvė buvo tiesinama ir platinama.
1963 metais nugriauti keli pastatai, o akmeninis grindinys ir šaligatviai asfaltuoti.
Su kiekvienais metais tų permainų vis atsiranda.
O pačios Panevėžio istorines ištakas menančios Senamiesčio gatvės kelias tiesiasi tolyn – nuo dulkinos gatvinio kaimo gatvelės, nuo netašytų akmenų grindinio iki dabartinės prestižinės miesto dalies – į ateitį.
Be tos garbės, kurią pelnė būdama pirmąja miesto gatve, be tų faktų, kurie byloja apie daugybę čia buvusių įvykių, Senamiesčio gatvė garsėja ir savo gyventojais.
Tokiais, kurie ne žodžiais, ne kalbomis, o iš tikrųjų myli savo miestą, saugo praeities atminimą, yra įkūrę Panevėžio Senamiesčio gatvės bendruomenę „Senamiestietis“.
Iš Senamiesčio gatvės kilusi gydytoja Liudvika Knizikevičienė knygos „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“ pratarmėje rašo: „Nuo seno mūsų – senamiestiečių – prigimtyje glūdėjo protėvių šauksmas pažadinti istorinę atmintį.“
Ta atmintis tikrai buvo pažadinta.
Knygos autorė tikino labiausiai norėjusi, kad ir kiti, ne tik senamiestiečiai, žinotų, jog „miestas prasidėjo nuo gyvenvietės dabartinėje Senamiesčio gatvėje“.
Istoriją apie 1503 metų rugsėjo 7-ąją Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro dovanojimo raštą ir pirmą kartą jame minimą Panevėžio vardą turėtų žinoti kiekvienas panevėžietis.
L. Knizikevičienė rašo, jog pirmą Panevėžio Senamiesčio planą pagal 1509 m. bažnyčios vizitatoriaus aprašymą pateikė vyskupas Kazimieras Paltarokas 1936 m. išleistoje knygoje „Panevėžio bažnyčios“.
Iš jo matyti, kad miesto pradžia buvo dabartinės Senamiesčio gatvės posūkyje.
1509 m. rugpjūčio 8 d. vizituodamas dekanas aprašė, kaip tada atrodė Senamiesčio bažnyčia. Ji buvo nedidelė, medinė, su vieneriomis durimis, šešiais langais ir lentomis dengtu stogu.
Bažnyčia turėjo bokštelį su kupolu ir trimis nedideliais varpais. Viduje – trys altoriai. Didžiajame, prie Dievo Motinos paveikslo, buvo penki sidabriniai votai, kiti altoriai – be paveikslų.
Skaitydami L. Knizikevičienės knygą ir pasitelkę vaizduotę galime gerai įsivaizduoti, kaip atrodė Panevėžio pradžia:
„Pati šventovė stovėjo prie kelių sankryžos. Iš dešinės pusės, nuo zakristijos, netoli upės, stūksojo klebonija šiaudiniu stogu, priešais, į vakarus, – klėtis, klojimas, daržinė ir dvi kūtės (tvartai).
Kairėje bažnyčios pusėje, už didelio kelio, – klebono rinka (turgavietė), o priešais – smuklė ir bravoras su pirtimi.
Smuklėje pardavinėdavo midų, alų, degtinę, likerius, druską ir silkes. Ypač prekyba suaktyvėdavo sekmadieniais ir turgaus dienomis. Tada būdavo didelių muštynių.
Todėl kunigas vizitatorius įsakė neatidaryti smuklės, kol sekmadieniais nepasibaigia pamaldos, o turgaus dienomis prižiūrėti, kad nesimuštų.
Pasak minėto šaltinio, žmonių tikėjimas buvo silpnas, nepagirtinas.
Pagonybė dar ne visai išnykusi, kerojo pagonių burtai.
Daugelis tikinčiųjų dėl 1505 m. siautusio maro pabėgo į miškus ir, ilgai ten gyvendami, nutolo nuo tikybos.“
Nedaug žmonių mokėjo poterius: katekizmo tiesų mažiems ir suaugusiesiems niekas nedėstė nei bažnyčioje, nei sodžiuose, nei dvaruose.
Dažnai žmonės mirdavo be sakramentų – jų dvasios gyvenimas buvo apleistas ir užmirštas.
Retas kuris temokėjo skaityti ir rašyti, mažai tesuprato lenkiškai. Net ir vizituojant dekanui, bažnyčioje per iškilmingas pamaldas susirinko labai mažai žmonių, o iš rinkos buvo girdėti dainuojant, sklido muzika.
Pasirodo, kai kuriuos senųjų laikų panevėžiečius labiau traukė linksmybės nei pamaldos bažnyčioje.
Vizituotojai pažymėjo: „Kadangi vyko šokiai, daugelis triukšmavo. Į pavakarę įvyko peštynės, pagaliais ir akmenimis muštasi net šventoriuje. Todėl dekanas, norėdamas atskirti nuo rinkos, šventorių ir kapines įsakė aptverti. Dievo ir katalikų tikybos garbei sekmadieniais rinkoje liepė neleisti rengti šokių, žiūrėti, kad nebūtų dainavimo ar gėrimo. Priešingu atveju neklaužadas jis rekomendavo bausti rykštėmis, o girtuoklius ir mušeikas, paimtus iš turgaus, iki kitos dienos uždaryti pirtyje.“
Klebonas vizituotojų buvo įpareigotas „ žiūrėti, kad šventadieniais visi lankytų bažnyčią, tuoktųsi, krikštytų vaikus, sveikindamiesi sakytų: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus.“
Susipažinus su 1522 m. vizitatoriaus užrašais aiškėja, kad tais metais šventorius jau buvo aptvertas.
Kunigas privalėjo stebėti, kad neatidarytų smuklės ir turgaus, kol žmonės bažnyčioje. Be to, reikėjo žiūrėti, kad ir kitame krante, t. y. naujoje miesto dalyje, smuklės ir turgus darbą pradėtų taip pat tik pasibaigus pamaldoms.
Pats klebonas skundėsi skriaudomis, kurių jam padaro karališkosios Panevėžio dalies gyventojai, įsteigę daug smuklių ir besirenkantys į turgus.
Kiekviena Panevėžio gatvė turi savą istoriją, savas patirtis ir išgyvenimus.
Istoriko D. Pilkausko teigimu, 1871 metais parengtas projekcinis Panevėžio planas buvo bene pirmas rimtas bandymas sutvarkyti miesto planavimą.
Tuo metu kai kurių gatvių pavadinimai pakeisti, bet kai kurie išliko.
Nepakito senųjų Šeduvos, Vaistinės, Tilto, Krantinės gatvių ir kitų pavadinimai.
Nekeistas ir svarbiausios miesto vietos – Turgaus aikštės, dabartinės Laisvės aikštės, vardas.
1871 metais savo vardą išsaugojo ir Ramygalos gatvė, tuo metu buvusi ilgiausia mieste.
„O sena Kepėjų gatvė pervadinta Bajorų gatve, ji ir anuomet buvo viena pagrindinių miesto gatvių. Laikui bėgant darėsi vis svarbesnė, dabar ji vadinama Respublikos gatve“, – pasakoja istorikas.
Iš senojo plano matyti, kad buvusi Dvaro gatvė tuomet buvo pavadinta Vilkmergės, mat šia gatve ėjo kelias į tuomet labai svarbų miestą – Ukmergę.
Ir kai kurios kitos miesto gatvės tuomet gavo carinei Rusijai nusipelniusių žmonių, didžiųjų Rusijos kunigaikščių vardus. Atsirado Maskvos, Aleksandro, Mikalojaus, Sofijos, Georgijaus gatvės.
Tuo metu mieste suprojektuota ir nemažai naujų gatvių ir jos pavadintos pačiais įvairiausiais vardais – Aviečių, Žalioji, Alaus, Žirnių, Degutininkų, Vokiečių, Žolės, Kalėjimo ir dar kitaip.
Padavimuose pasakojama, kad kadaise šioje vietoje ošė plačios girios, o kairiajame Nevėžio krante buvo žinyčia ir gyveno krivis.
Įsigalint krikščionybei, krivis pasitraukė į Truskavos miškus ir mirė Okainių sodžiuje (dab. Kėdainių r.).
XIV a. dešinėje Nevėžio pusėje pradėjo kurtis Senasis Panevėžys.
Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras, lankydamas vyskupiją, aptiko, kad Ramygalos parapijoje prie Nevėžio upės, Vilkatupio ežero, Žiurblio pievoje, kaip kokioje saloje liko pagonybės apraiškų ‒ šventadieniais ten susirinkę žmonės pagonių papročiu kūrena šventą ugnį, daro kažkokias slaptas apeigas. Vyskupas tai pranešė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, o šis pasirūpino, kad čia būtų pastatyta bažnyčia.
Šiuo metu Panevėžyje yra 465 gatvės. Jų bendras ilgis – daugiau nei 295 km. Ilgiausia – J. Janonio g., besidriekianti 5,8 km. Antra pagal ilgį Panevėžyje – Klaipėdos gatvė – 4,9 km, trečia – Smėlynės gatvė – 3,9 km. Toliau rikiuojasi Pušaloto gatvė – 3,6 km, Nemuno ir S. Kerbedžio gatvės, kurių ilgis po 3,4 km.
Įdomu tai, kad Panevėžyje esanti Trumpoji gatvė nėra pati trumpiausia. Jos ilgis – 78 m. Trumpiausia gatvė mieste yra Pilkapių – tik 36 m. Toliau rikiuojasi Alkupio gatvė – 65 m, M. Daukšos gatvė – 73 m, Panevėžio Bataliono gatvė – 75 m.
Panevėžyje atsiranda ir naujų gatvių, šiuo metu naujausia – Nevėžio akligatvis (2022 m.), esanti miesto rytinėje dalyje, siaurame ruože pagal kairį užtvenktos Nevėžio upės – „Ekrano“ tvenkinio krantą.
Mieste yra tokių gatvių, kurios mažai girdėtos net ilgamečiams panevėžiečiams: Mėnulio, Gegutės, Vėjo, Kanklių, Paežerio, Skrydžio, Viktorinės, Pavasario, Sakmių, Sparnų, Vaivorykštės, Bobkalnio, Dubogirio, Mastrakio ir kt.
