-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Aktorės Elonos Karoblytės prisiminimai parodė, kad galimybių net ir tarybinėje epochoje mums, vaikams, netrūko.
Pratęsdama Elonos prisiminimus, norėčiau papildyti mažų galimybių epochos vaizdelį.
Mes turėjome ką veikti, turėjome kuo užsiimti, nors nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei kompiuterių. Dar ir televizorius ne kiekvienuose namuose buvo.
Aktorė ,,nupiešė“ patį Respublikos gatvės viduriuką. O gatvė tęsėsi nuo Politechnikumo iki pat Nevėžio upės tilto. Mano Respublikos gatvė buvo nuo I vidurinės (dabar J. Balčikonio gimnazija) mokyklos. Šioje mokykloje mokiausi nuo pirmosios klasės, todėl viskas šiame rajone man ir mano klasės draugams buvo gerai pažįstama.
Pirmoje klasėje mokėmės rašytojo Lindės-Dobilo name (namas stovėjo I vidurinės mokyklos kieme, dabar čia mokyklos sporto aikštynas).
Antrame aukšte buvo mūsų klasė, pro kurios langą matėsi moterų kalėjimo pastatas. Iš savo klasės per ,,Žaliosios“ parkelį, kuris dabar vadinasi Sausio 13-osios vardu, po pamokų eidavome į namus. Šalia banko, P. Puzino ir Respublikos gatvių kampe stovėjo ilgas gelsvai dažytas vienaukštis mūrinis pastatas. Jame buvo įsikūrusi spaudos leidinių parduotuvė, kurią vadinome skaitykla. Pakeliui iš mokyklos mes būtinai į ją užsukdavome. Čia išleisdavome nuo pietų likusias kapeikas. Pirkdavome plunksneles su žvaigždute, nes rašydavome rašalu. O rašalines nešiojomės prie portfelio kabančiuose medžiaginiuose maišeliuose. Pirkdavome atvirukus ir aktorių nuotraukas. Jomis keisdavomės, dalindavomės, dovanodavome. Kitoje Centrinio pašto pusėje stovėjo nedidelis raudonų plytų mūrinukas, kur buvo įsikūrusi fotoatelje. Tiesa, mes fotografuotis eidavome į M. Margytės (dabar P. Puzino) gatvėje esančią fotoateljė – ji buvo erdvesnė ir modernesnė.
Šalia mažosios fotoatelje Respublikos ir Anykščių gatvių kampe vienaukščiame pastate, kuris priklausė miesto poliklinikai, veikė rentgeno kabinetas. Čia ilgus metus dirbo panevėžietė gydytoja Kniežienė, kuri maloniai sutikdavo kiekvieną čia apsilankiusį. Bet leiskimės gatve tolyn į šiaurę. Senoji miesto poliklinika. Čia dabar įsikūrusi ligonių kasa ir odontologijos poliklinika. Kurį laiką čia veikė moterų konsultacija.
Priešais polikliniką, kitoje gatvės pusėje palipę keletą laiptelių patekdavome į nedidukę duonos krautuvėlę. Kai iš savo kiemo pamatydavome, kad prie krautuvėlės stovi duonos mašina, bėgdavome stoti į eilę prie duonelės. Duonelė forminė arba „Kauno“. „Kauno“ duona atrodė skanesnė. Kulniuodami namo dar ir jos kampą nugrauždavome.
Senasis Panevėžio dramos teatras (1940–1967 m.). Apie 1966 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.
Toliau gatvėje link upės, kur dabar ,,Klevo“ parduotuvė, veikė kelios mažos maisto prekių krautuvėlės. Ten pirkdavome pieno produktus. Su savimi nešdavome švariai išplautus stiklinius pieno butelius, grietinės indelius ir keisdavome juos į butelius su pienu. Tuomet jokių maišelių, jokių pakuočių nebuvo. Pardavėja susukdavo tūtelę iš vyniojamojo popieriaus, sverdavo cukrų, kruopas, saldainius ir taip supakuodavo. Produktus į namus nešdavome tinklinėse rezginėlėse. Kaip – nustebtų šiandieninis pirkėjas. Duona rezginėje? Taip!
Visų smaližių džiaugsmas buvo razinos ir ledinukai apvalioje skardinėje dėželėje. Prisimenu ir Elonos paminėtą ledų kioskelį ,,Žaliosios“ parkelyje prie ,,Raketos“.
Ir ledus: pieniškus ir grietininius, nes kitokių nė nebuvo.
O prie mėsos parduotuvės (dabar ,,Mėsinė“) durų Respublikos gatvėje stovėjo vežimaitis su karštomis dešrelėmis. Tai buvo pačios skaniausios dešrelės ! Kažkur čia pat gatvėje buvo ir gazuoto vandens automatas, kur už kapeiką galėjai išgerti stiklinę šalto gazuoto vandens. O jeigu dar su sirupu – skanumėlis!
Gazuoto vandens dar eidavome į sifonų pildymo krautuvę. Su tuščiais sifonais pėdindavome iš pat Respublikos gatvės galo, beveik nuo tilto, kad parsineštume pilną visai šeimai. Tai buvo ne tėvų įpareigojimas, o nedidukė pramoga. Juk eidavome ne po vieną, o du trys ar net būreliu. Plepėdavome, juokaudavome, stovėdavome eilėje.
Ant kampo, šalia vadinamojo Buitinio pastato, kur dabar madingų drabužių butikas, veikė vaikiškų žaislų parduotuvė. O čia – pačios gražiausios svajonių lėlės! Ne Barbės, o tokios mirksinčiom akim ir rėkiančios ,,mama“.
Prisiminimus apie vaikystę keičia jaunystės sentimentai.
Kino teatrai buvo vyresnių mokinių pramoga. Pamenu, kiekvieną pirmadienį su visa klase po pamokų eidavome žiūrėti vis naujo filmo. Lankydavome ,,Raketos“, ,,Garso“ kino teatrus. O geriausia savaitgalio pramoga – šokiai mokykloje. Patys geriausi šokiai I vidurinėje, kur grojo gyva muzika! Patekti į šokių salę norėjo ir kitų mokyklų mokiniai, tačiau salė priėmė tik savuosius. Čia užsimegzdavo pažintys, draugystė, pirmoji meilė… Šių dienų jaunimas tokių šokių vakarų mums galėtų pavydėti!
Respublikos gatvėje, netoli ,,Raketos“, stovėjo telefono būdelė. Už dvi kapeikas galėjai kalbėti, kiek širdis geidžia, kol į langą imdavo belstis nekantrus praeivis. Apie ką tie jauni žmonės gali taip ilgai kalbėtis? Tik bendraamžis galėjo suprasti, kad pokalbiai telefonu – vienas iš tuometės mažų galimybių epochos malonumų.
Dar ne viskas! Respublikos gatvės gale, netoli tilto tebestovi legendinio Panevėžio dramos teatro senasis pastatas.
Per sezoną teatras pastatydavo vieną spektaklį suaugusiesiems ir vieną vaikams. Ir tu jį būtinai turėjai pamatyti.
Mintyse dar gyvi spektaklių vaikams vaizdai iš ,,Katės namų“, ,,Atžalyno“ ar ,,Svogūnėlių pagrobimo“. Vienas spektaklis per sezoną, todėl išvyka į teatrą buvo ypatinga šventė, įsirėžusi atmintin.
O prie tilto per Nevėžį pavasarį, per ledonešį, subėgdavo vaikai ne tik iš Respublikos, bet ir iš kitų gatvių.
Net suaugusieji ateidavo pasižiūrėti, kaip upė neša ledo lytis, kaip atsisveikina su žiema. Bet upė mums teikė ir daugiau pramogų. Dažnas Respublikos gatvės vaikas žiemą nusileisdavo į pakalnę link Senvagės. Atbėgdavo čia su pačiūžomis. Sniegą nuvalydavo didesnieji berniukai, o čiuožinėdavome visi. Kas stumdė ledo ritulį, kas mokėsi čiuožti.
Einu šiandien Respublikos gatve pro senąjį paštą. Pastatas toks pat mielas, kaip jaunystėje. Pakeliu akis, kur gi tas pašto laikrodis, kuris rodė pasimatymų laiką? Jo jau nebėra, kaip ir daugelio ypač mažų galimybių epochos pramogų. Bet liko sentimentai…
Dėkoju aktorei Elonai Karoblytei, sužadinusiai sentimentus mylimam gimtajam Panevėžiui.
Vitalija JAKUTONIENĖ
