-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Edmundas Rinkevičius, „Sekundės“ paprašytas pabūti gidu, ankstyvą pavasario rytą jau laukia prie bažnyčios durų.
„Jeigu taip anais laikais tokiu metu, būtumėte turėję atvykti ne automobiliu, o valtimi. Apie bažnyčią tyvuliuodavo vanduo – patvindavo netoliese esantys telkiniai“, – šypsosi jis.
Tiesą sakant, tuomet per polaidį net ir iki pačio pelkynų supamo miestelio nebūtų lengva nusigauti.
Raudonų plytų, neogotikos stiliaus bažnyčia, kokia matome dabar, Ramygaloje buvo pastatyta 1887–1907 metais parapijiečių aukomis. Pagrindiniai jos statybų fundatoriai buvo didikai Gombrovičiai.
Tai nebuvo pirmoji katalikų šventovė miestelyje. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad Ramygaloje pirmoji bažnyčia buvo pastatyta tarp 1431 ir 1500 metų. Kai jos nebeliko, apie 1781 metus buvo pastatyta kita, medinė.
Statant dabartinę bažnyčią medinė liko jos viduje. Po senąja buvo palaidoti bažnyčios fundatoriai Gombrovičiai, vėliau jų palaikai perkelti į kapus.
Senojoje bažnyčioje vyko pamaldos iki buvo pastatyta nauja. Tada medinis statinys buvo išardytas ir išneštas. Naująją bažnyčią Ramygalai projektavo švedų architektas Edvardas Strandmanas, jis suprojektavo ir Palangos bažnyčią. Pagal jo projektus taip pat pastatytos Švėkšnos, Salantų, Kelmės, Gruzdžių šventovės.
Tačiau 1902 metais, kai jau buvo padėti bažnyčios pamatai, į Ramygalą klebonauti atsikėlus kunigui Juozapui Geniui, projektas buvo pakoreguotas. Apžiūrėjęs pamatus klebonas nusprendė, kad bažnyčia būsianti per maža.
Atmatavęs žingsniais didesnį plotą, jis įkalė kuoliukus ir pasakė: „Bažnyčia bus tokia.“ Architektas Vaclovas Michnevičius pakoregavo E.Strandmano projektą.
1907 metais, kai buvo baigta statyti bažnyčia, iškeltas bokštas ir įkelti varpai, kunigas J.Genys kalbėjo, kad labai įdomu, kam pirmam paskambins varpai.
Taip atsitiko, kad tuo pirmuoju velioniu buvo jis pats. Taigi jam pirmajam ir nuskambėjo naujos bažnyčios varpai.
Ant jo paminklo buvo parašyti tokie psalmės žodžiai: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš tave“.
Didikų palikuonis nustebino
1907 metais, kai bažnyčia iškilo, joje nebuvo nei altorių, nei suolų, nei meno kūrinių. Net jos vidus nebuvo išpuoštas. Ramygaloje Dievo namai buvo įrengiami dosnių parapijiečių dėka.
Jotainių ir kitų dvarų valdytojai Zavišos finansavo pagrindinio ąžuolinio altoriaus gamybą. 1914 metais pastatyto didžiojo įspūdingo altoriaus meniškais raižiniais tikintieji iki šiol negali atsigėrėti. Altoriaus mensa – marmurinė. Čia yra bažnyčios globėjo šv. Jono Krikštytojo, krikštijančio Jėzų, bareljefas, viršuje – Švč. Marijos statula.
Kunigas E.Rinkevičius su šypsena prisimena linksmą nutikimą su vienu itin įdėmiai altorių apžiūrinčiu turistu.
Karštą vasaros dieną dvasininkas atkreipė dėmesį į po apytuštę bažnyčią vaikštantį vyriškį, vilkintį marškinėlius, mūvintį šortus, avintį basutes ir iš skardinės gurkšnojantį alų.
Kiek nustebintas nepažįstamojo elgesio kunigas priėjo prie jo pasitei-rauti, gal jam reikia kuo nors padėti.Paaiškėjo, kad turistas – tai Zavišų palikuonis iš Prancūzijos, profesorius, panoręs pamatyti, kaip atrodo bažnyčia, prie kurios įrengimo bei puošybos prisidėjo ir jo giminės.
Ramygalos miestelio gyventojai pasvarsto, kad kažkada šitaip dosniai Dievo namų statybai aukoję turtuoliai turėtų ramūs ilsėtis amžinojo poilsio vietose. Skirtingai nei daugelio dabartinių turčių, jų pinigai panaudoti prasmingai. Tuo, kas už juos nupirkta, džiaugiasi ir dar džiaugsis ne viena karta.
Ramygalos bažnyčioje esančios klausyklos pastatytos ne tik už vietos tikinčiųjų, bet ir likimo į Ameriką nublokštų ramygaliečių aukas.
E.Rinkevčiui nėra žinoma, kiek tiksliai kainavo bažnyčios statyba ir įrengimas. Vienuose šaltiniuose nurodoma, kad statybos atsiėjo 98 tūkstančius aukso rublių.
Žiūrint į didingą statinį galima tik spėlioti, kiek rankų jį statė. Juolab kad prieš 100 metų nebuvo nei tokios modernios technikos, nei statybinių medžiagų kaip dabar.
Tačiau bažnyčios, dvarai, rūmai ir kiti architektūros perlai buvo statomi taip, kad tarnautų ne vienai kartai.
„Dabar statybose stelažai kartais neišlaiko darbininkų, o anuomet sumeistraudavo tokius, kad jais užvažiuodavo arkliais tempiami vežimai, pakrauti akmenimis“, – sakė E.Rinkevičius.
Visi klebonai paliko pėdsaką
Ramygala per daugelį metų labai pasikeitė. Tik bažnyčia – tokia pati, kaip ir prieš 104 metus, kai buvo pastatyta.
Tiesa, tokia pat ji išliko dėl čia Dievui ir žmonėms tarnavusių kunigų ir visų parapijiečių rūpestingumo. Jie taisė, gražino, atkūrė tai, ką niokojo laikas ir piktavalių rankos.
Įžengę į bažnyčią tikintieji kluptelėja prie Jėzaus su kryžiumi skulptūros, kurios autorius poetės Salomėjos Nėries vyras skulptorius Bernardas Bučas.
Prieš karą skulptūra stovėjo miestelio centre, prieš bažnyčią. Bet užėję rusai liepė nugriauti. Tada žmonės pernešė ją į bažnyčią.
Sovietai bažnyčios neuždarė, bet karo audros ją gerokai apgriovė. Pasakojama, kad rusų kariai smaginosi šaudydami į bokštą ir jį padegė. Gaisras gerokai apgadino ne tik bokštą, bet ir stogą, nuo karščio išsilydė varpai.
Per sprogimus buvo išdaužyti bažnyčios langų stiklai. Tuometis klebonas Antanas Juška pasirūpino sudėti langus, nupirko naują varpą. 1949-aisiais dvasininkas buvo areštuotas, nuteistas 10 metų kalėti ir ištremtas į Sibiro lagerius. Po jo dešimtmetį klebonavęs Petras Tarulis visiškai atstatė bažnyčios bokštą, jis siekia 70 metrų. Tiesa, žmonės kalbėjo, kad sudegęs bokštas buvo aukštesnis.
Klebonaujant Jonui Butkiui (1969–1985) buvo pagaminta daugiau suolų, bažnyčios prieangiuose įrengtos medžio ir stiklo durys, kurios apsaugo nuo šalčio ir vėjo. 2006-ųjų gegužę miręs dvasininkas savo namą paliko parapijai.
Nuo 1986 iki 1991 metų klebonavęs Kazimieras Baronas sudėjo medines grindis, įstatė dvigubus langų stiklus, įrengė koplyčią šventoriuje, klausyklas papuošė skulptūromis, tai labai reta Lietuvos bažnyčiose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje dirbę kunigai tęsė savo pirmtakų pradėtą darbą puoselėti ir gražinti maldos namus.
Nuo 2003-iųjų bažnyčioje klebonu dirba E.Rinkevičius. Per beveik aštuonerius metus buvo atstatytas mažasis bažnyčios bokštelis, įrengtas įvažiavimas neįgaliesiems, suremontuota klebonijos salė, atlikta daug kitų darbų.
Ne visi žino, kad E.Rinkevičius – ne tik dvasininkas, užsiimantis egzorcizmu – demonų išvarymu, bet ir poetas, tautodailininkas – medžio drožėjas. Kunigas juokauja, kad būdamas kairiarankis tik medį drožia kairiąja, o eiles rašo dešiniąja, nes mokykloje kairiarankiai buvo prievarta taip išmokyti.
Prie bažnyčios regėjo Mariją
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš karto į akis krinta Kryžiaus kelio stotys, jų iš viso 14. Tai – ne paveikslai ar bareljefai, kuriuos įprasta matyti daugelyje bažnyčių, o skulptūros. Beje, jų autorius – menininkas Aleksandras Vitulskis yra dainininko Merūno senelis.
Pakėlus galvą dar aukščiau, matyti vargonai, pagaminti panevėžiečio vargonų meistro Martyno Masalskio ir čia pastatyti 1923 metais. Pirmą kartą 17 registrų (balsų) vargonai suskambėjo tų metų liepos 16 dieną, per Švč. Mergelės Marijos atlaidus.
Vargonai kainavo 10 tūkstančių litų, 6 tūkstančius paaukojo Stanislovas Želnis iš Rymaisių kaimo, o kitus sudėjo ramygaliečiai.
Dabartinis vargonininkas Mantas Masiokas neseniai išleido knygą apie Ramygalos vargonus ir vargonininkus.
Pasak klebono E.Rinkevičiaus, kai per pamaldas bažnyčią užlieja dieviška vargonų muzika ir stiprus M.Masioko balsas, rodos, siela nuskrieja į dangų.
Beje, tą patį jausmą pasakojo patyrę ir pernai bažnyčioje visą vasarą vykusios klasikinės muzikos koncertų klausytojai.
Šalia Švč. Mergelės Marijos altoriaus stovi šv. Pranciškaus skulptūra. Dėl darbininkų, puošusių bažnyčią Velykoms, neatsargumo ji buvo subyrėjusi į šipulius. Duženos kelerius metus gulėjo dėžėse.
Apie tai sužinojęs E.Rinkevičius paprašė savo sūnėno dailininko atkurti šventojo skulptūrą. Šis ją surinko iš smulkiausių gabaliukų ir suklijavo. Taigi niekas neįtaria, kad ji buvo sudaužyta.
Prieš centrinį altorių stovi garsaus dailininko Eugenijaus Kazimierovskio Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją, kurią, E.Rinkevičiaus prašymu, nutapė jo sūnėnas dailininkas Egidijus Darulis.
Ramygalos bažnyčios tikintieji, žvelgdami į kopiją, gali įsivaizduoti, kokį Jėzų savo regėjime 1931 vasario 22-ąją pamatė Faustina Kovalska.
Ji ne tik matė, bet ir išgirdo Viešpaties žodžius: „Pagal vaizdą, kurį matai, nutapyk paveikslą su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Pažadu, kad siela, kuri gerbs šį paveikslą, nežus. Taip pat pažadu jai pergalę prieš jos priešus jau čia, žemėje, o ypač mirties valandą. Aš apginsiu ją, kaip savo paties garbę.“
Tokį Dievo paveikslą, laikydamasis sesers Faustinos nurodymų ir nuolat jai prižiūrint, 1934 metais Vilniuje nutapė menininkas Eugenijus Kazimierovskis.
E.Rinkevičius, paklaustas apie galbūt bažnyčioje įvykusius stebuklus, tik patraukė pečiais.
„Maldos padeda išgyti sunkiausiems ligoniams ir apskritai įvykti kitiems stebuklams“, – sakė jis.
Kunigas yra girdėjęs, kad seniau panevėžietei Anastazijai Bubinaitei bažnyčios šventoriuje, tiesai prieš bažnyčios duris, apsireiškė Švč. Marija.
Moteris esą išvydo šviesą, išgirdo muziką ir išvydo šventąją. Tuo metu bažnyčia buvo užrakinta ir tuščia. Taigi nei muzika, nei šviesa iš jos negalėjo sklisti.
Ramygaliečiai didžiuojasi savo kraštiete vienuole Kazimiera Kaupaite (1880–1940), kuri Bažnyčios buvo paskelbta palaimintąja.
Dovydo žvaigždė šventoriuje
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventorius E.Rinkevičiaus iniciatyva buvo papuoštas tautodailininkų medžio drožėjų skulptūromis, pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Žmonės dažnai atkreipia dėmesį, kad jai po kojomis – Dovydo žvaigždė.
„Juk Marija buvo žydė“, – šypsosi kunigas.
Šventoriuje yra buvusio klebono Jono Butkaus kapas. Jame – ir užrašas vokiečių kalba. E.Rinkevičius pasakojo, kad jo pirmtakas tobulai mokėjo šią kalbą, skaitė daug vokiškos literatūros.
Kai kunigas mirė, šalia jo lovos buvo rastos kelios enciklopedijos vokiečių kalba. Tačiau dvasininkas niekada nesigyrė mokąs vokiškai. Daugelis su klebonu bendravusių kunigų tik po jo mirties sužinojo apie tai. Beje, E.Rinkevičius irgi nesigarsina užsiimąs egzorcizmu. Piktosios dvasios apsėstųjų giminės jį susiranda patys. Pagalbos pas jį žmonės važiuoja ne tik iš visos Lietuvos, bet ir užsienio.
„Nebūtinai visi, kurie mano esantys apsėsti, tokie ir yra. Kai kuriems reikalinga psichologinė pagalba“, – sako kunigas. Jam tenka padirbėti ir psichologu, ir psichiatru.
Bet ar pravėrusieji bažnyčios duris nenori, kad juos pasitiktų Dievas žmogaus pavidalu?
Inga SMALSKIENĖ
Nuotr.Atkūrė. Klebonas E.Rinkevičius paprašė savo sūnėno dailininko surinkti ir restauruoti į šipulius sudaužytą šv. Pranciškaus skulptūrą.
Rubriką remia „Spaudos, radijo
ir televizijos rėmimo fondas“.
