-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Idėja surengti naują parodą menininko galvoje kirbėjo jau seniai. Dar 2016-aisiais, teikdamas paraišką stipendijai, T. Rudokas sakė norintis sukurti tapybos darbų ciklą, kuriame suabstraktintų lietuviškus ornamentus ir meno gerbėjams atskleistų jų įvairovę, netradicines pateikimo galimybes.
„Manau, kad dabartinėje technokratinėje, vartojimo ir popkultūros aplinkoje mes, kaip tauta, pradėjome pamiršti savo istorinį, kultūrinį pradą. O juk senieji mūsų tekstilės meistrai kūrė stebuklus, jie dabar prilyginami šiuolaikiškiausiems optinio meno pavyzdžiams. Kad ir kokie šiuolaikiški norėtume būti, savo tautos tradicijas privalome puoselėti ir pateikti žiūrovui suprantama forma“, – prieš metus kalbėjo T. Rudokas.
Menininkas tvirtino, kad stipendija suteikė galimybę ieškoti naujų krypčių, kūrybos būdų ir nebijoti klysti. Pasak jo, neturėdamas gausybės pinigų kūrėjas privalo eiti tuo pačiu pabodusiu keliu, o paskatinimas ne tik įkvepia pasitikėjimo savo jėgomis, bet ir leidžia imtis naujų iššūkių.
„Įvertinti didelėmis stipendijomis studentai dažniausiai džiaugiasi ir nieko nebedaro, o aš turėjau atidirbti. Gavęs paskatinimą galėjau eksperimentuoti, todėl ši paroda neturi vientisumo. Nežinau, kas mane veikė: metų laikai ar kiti dirgikliai, tačiau darbuose galima išvysti daugybę skirtingų detalių“, – tikino dailininkas.
T. Rudoko darbai ne tik patraukia akį, bet ir analizuoja šalies aktualijas.
T. Rudokas juokavo, kad naujausią parodą įkvėpė ne tik meilė šaliai, bet ir straipsnių antraštės ar nuotaikingi animacinių filmukų personažai. Pasak jo, mes esame įvairių kultūrų viduryje, nuolat jaučiame spaudimą ir, bijodami vienų kaimynų, nė nesusimąstydami įsileidžiame kitus.
„Viename kūrinyje turėjo atsispindėti tik lietuvių ornamentika, optinė dailė , įvairios etninės detalės, tačiau atsikėlęs ankstų rytą portale pamačiau pagrindinio straipsnio antraštę „Rusai puola“. Pasidarė juokinga, kad labai dažnai skelbiama apie artėjančius priešus, bet jie vis nepasirodo. Taip iš paprasto kūrinio gimė triptikas“, – pasakojo kūrėjas.
Triptike „Jie ateina, mes jau čia“ menininkas atskleidė tris pasaulius. Pirmajame – priešiškai nusiteikę kaimynai, antrajame – tradicinė Lietuva, o trečiajame – Vakarų popkultūrą simbolizuojantys Kempiniukas Plačiakelnis ir Bartas Simsonas.
Eksponuojami T. Rudoko darbai ne tik patraukia akį, bet ir analizuoja šalies aktualijas. Menininkas pripažino, kad sukurti paveikslą, kuriame vaizduojami tautiniais kostiumais pasipuošę gyvūnai, paskatino skambios vieno Lietuvos politiko frazės, o kitame darbe matyti skaudi kaimo realybė.
„Jau 25-erius metus dirbu vienoje kaimo mokykloje ir pastebėjau keistą paradoksą, kad gyvenant užmiestyje pamatyti karvę nėra taip paprasta. Kai per pamokas paprašau, kad ranką pakeltų tie vaikai, kurių tėvai augina vištų ar karvę, iš daugiau nei 250 mokinių tai padaro tik keli. Kaimo gyventojai nebelaiko gyvulių, tad net karvės tampa savotiška nykstančia rūšimi“, – kalbėjo mokytojas.
Parodoje galima išvysti ir abstraktesnių darbų, juos įkvėpė šalies tradicijos bei nacionalinis paveldas. Tapydamas juos menininkas stengėsi lietuvių tekstilės ornamentus perkurti į optines detales.
„Dar vienas įkvėpimo šaltinis – mediniai Panevėžio namai. Labai įdomiai atrodo, kai vienas savininkas medinį pastatą nudažo viena spalva, o po kelerių metų kitas viską užtepa naujais dažais. Po daugybės dešimtmečių, nublukus naujausiai spalvai, galima pamatyti, kiek daug kartų keitėsi medinuko išvaizda“, – sakė kūrėjas.
