Senojo Panevėžio Mikolajevo miestelis apie 1903-uosius metu fotografo Leibos Slonimskio atviruke. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Užrašyta Panevėžio istorija

Užrašyta Panevėžio istorija

Pirmieji miesto istorijos tekstai, siekiantys XIX amžiaus antrąją pusę, pasakoja ne tik apie senąjį Panevėžį, bet ir apie jo žmones, gyvenamąją aplinką.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis įspėja, kad pirmieji Panevėžio miesto istorijos tekstai, skelbti to meto rusiškuose ir lenkiškuose leidiniuose, buvo nedideli – ir labiau statistinio pobūdžio.

„Kur kas platesnis, išsamesnis ir labiau žinomas yra Kauno gubernijos statistikos komiteto sekretoriaus Konstantino Gukovskio kartu su Panevėžio mokytojų seminarijos mokytojais Emeljanu Voiničiu ir Ivanu Siniakovu parengtas Panevėžio miesto istorinis-statistinis aprašymas“, – sako archyvaras.

1904-aisiais minėtas veikalas išspausdintas Kauno gubernijos informaciniame leidinyje „Pamiatnaja knižka Kovenskoj guberniji“ („Kauno gubernijos atmintinė knygelė“). O po metų dar išleistas atskiru leidiniu.

Dabar, pasak L. Kaziukonio, abi šias knygeles apie Panevėžį rusų kalba Retų knygų fonde saugo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Be to, suskaitmenintas atskiras leidinys apie Panevėžį prieinamas ir internete.

Papildė naujomis žiniomis

Pirmąjį lietuvišką Panevėžio istorijos tekstą, L. Kaziukonio pasakojimu, paskelbė kunigas Kazimieras Šaulys – tuomet dar būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras. 1906 metais išspausdintas Sankt Peterburge lietuvių labdariškosios draugijos leidinyje „Metraštis arba kalendorius 1906 metams“, jis išliko Panevėžio kraštotyros muziejuje rinkiniuose.

„Šis tekstas taip pat yra suskaitmenintas ir su juo galima susipažinti muziejaus interneto svetainėje skaitmeninės bibliotekos senųjų leidinių skyriuje“, – sako archyvaras. Ir priduria: „Nė kiek neabejoju, kad šio teksto neturėtume, jei K. Šaulys, 1899 metais baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, nebūtų atvykęs į Panevėžį, kur buvo paskirtas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, o nuo 1901 metų dirbęs Panevėžio realinės mokyklos tikybos mokytoju ir kapelionu“.

Po lietuviškos spaudos atgavimo 1904 metais, stiprėjant lietuvių tautiniam atgimimui, K. Šaulys aktyviai reiškėsi lietuvių draugijų veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Be to, 1905 metais Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame iš esmės pakloti pamatai Vasario 16-ajai, kunigas atstovavo Panevėžiui.

Tiesa, daugelį faktų lietuviškam tekstui apie Panevėžį K. Šaulys paėmė iš Konstantino Gukovskio rusiško leidinio, teigia L. Kaziukonis. Tik tą medžiagą dar papildė tuo metu Panevėžyje pradėjusio reikštis lietuvių tautinio atgimimo žiniomis, kitomis lietuviškomis aktualijomis.

1905 metų leidinys apie Panevėžio miestą rusų kalba, saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Kairėje – Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas bažnytinės valdos Senojo Panevėžio Mikolajevo miestelyje planas, 1864-ieji.

1905 metų leidinys apie Panevėžio miestą rusų kalba, saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Kairėje – Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas bažnytinės valdos Senojo Panevėžio Mikolajevo miestelyje planas, 1864-ieji.

Nesutarė, kuris seniausias

Pasak L. Kaziukonio, vieningos nuomonės dėl pirmojo Panevėžio istorijos teksto nėra.

Pavyzdžiui, istorikė Ona Maksimaitienė savo darbuose apie Panevėžį nurodžiusi, jog miesto istorijos bruožus pirmieji aprašė Mykolas Balinskis ir Tymotiejus Lipinskis.

„Jų tekstas apie Upytės pavietą ir pavieto miestą Panevėžį pateiktas 1886 metais Varšuvoje pakartotinai išleisto ir papildyto veikalo „Starožytna Polska“ – „Senovės Lenkija“ – 4 tome, skirtame Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, – aiškina archyvaras.

Todėl kai 2003 metais Panevėžio 500-ajam jubiliejiniam gimtadieniui buvo rengiama knyga „Panevėžys nuo XVI m. iki 1990 metų“, ją sudarinėję miesto istorikai irgi bandė išspręsti klausimą, kuris iš pirmųjų Panevėžio istorijos tekstų yra seniausias.

„Su istoriografijoje vyravusia nuomone, kad pirmieji Panevėžio istoriją aprašė M. Balinskis ir T. Lipinskis, pirmiausia nesutiko istorikas Petras Juknevičius, – pasakoja L. Kaziukonis. – Jo nuomone, anksčiau už šiuos autorius tai padarė D. Afanasjevas, 1861 metais Sankt Peterburge išleistame veikale, skirtame Kauno gubernijos geografijai ir statistikai.“

Bet vėliau šią nuomonę dar patikslino Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, nurodęs, kad pirmuoju Panevėžio istorijos tekstu reikėtų laikyti 1851 metais Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigo Ipolito Vercinskio parengtą rankraštinį darbą „Opisanie statystyczne parafiji Ponieviezkiej“ („Panevėžio parapijos statistinis aprašymas“).

L. Kaziukonio teigimu, apie šį darbą žinoma tik iš vyskupo Kazimiero Paltaroko 1936 metais išleistos knygelės. „Panevėžio bažnyčios“ bei istoriko Adolfo Šapokos daryto šio rankraščio konspekto, saugomo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne.

Archyvaras mano, kad vyskupas turėjo I. Vercinskio rankraštį, tačiau ar jis išlikęs ir kur dabar galėtų būti saugomas, nežinia.

Vertimą aptiko laikraštyje

Ieškojusius Ipolito Vercinskio rankraštinio darbo ekspertus aplankė sėkmė: 2014 metais pavyko jį identifikuoti tarpukario miesto spaudoje. 1926 metais šis iš lenkų kalbos jau išverstas tekstas buvo išspausdintas ne kur kitur, o „Panevėžio balse“.

L. Kaziukonis neabejoja, jog ir šių dienų laikraščio skaitytojams būtų įdomu sužinoti, ką apie miestą prieš 170 metų rašė I. Vercinskis.

„Jo darbe pateikiama Panevėžio geografinė padėtis, aprašomi pastatai, gyventojai, jų apranga, pamaldumas“, – vardija archyvaras.

Antroje veikalo dalyje dėmesys sutelktas į duomenis apie Panevėžio parapijos gyventojų ūkį, miškus, senovės paminklus, upes.

„Apskrities miestas Panevėžys savo padėtim ant kairiojo kranto upės Nevėžio, imdamas nuo tos upės savo pavadinimą ir esantis gana toli nuo gubernijos miestų: nuo Vilniaus 20 mylių, nuo Kauno 18 mylių, o taipogi nuo Rygos uosto 20 mylių, jokiais faktais neįrodo, kad būtų labai senas“, – 1851 metais rašė I. Vercinskis. (Čia ir kitur kalba netaisyta.)

Anot autoriaus, to meto Panevėžyje sarbiausios gatvės buvo grįstos akmenimis, o beveik visi namai – apie 360 –mediniai, ir kai kurie jų gana gražūs.

„Tiktai apskrities „Exzakcija“, bajorų mokyklos, stačiatikių bažnyčia, buvusi pirmiau kunigų pijorų, ir kareivinės iš vienuolyno tų pačių vienuolių (pijorų) yra padirbti iš mūro, o taipogi trys karčiamos ir viena krautuvė yra mūrinės. Evangelistų „kircha“ pastatyta iš medžio“, – vardijo jis pridurdamas, jog mieste buvo ir mediniai žydų maldos namai.

Pirmasis lietuviškas Panevėžio istorijos tekstas, paskelbtas būsimo Nepriklausomybė Akto signataro kunigo Kazimiero Šaulio. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Pirmasis lietuviškas Panevėžio istorijos tekstas, paskelbtas būsimo Nepriklausomybė Akto signataro kunigo Kazimiero Šaulio. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS RINKINIŲ nuotr.

Mini pagonių šventovę

Be kitų įdomių dalykų, sako L. Kaziukonis, senajame I. Vercinskio rankraštyje minima, jog apskrities mokyklos į Panevėžį iš Troškūnų atkeltos nuo 1839 metų. Mokykloms priklausė medinė koplyčia, kurioje mokyklų kapelionas laikydavo pamaldas.

„Miestas turi iš visų pusių atvirą plotą lygumoje, kurioj tankiai išmėtyti mažos reikšmės kalneliai. Iš tų kalnelių svarbiausiu galima skaityti esantį mieste prie upės Nevėžio ir upelio vadinamo Sirupis, netoli malūno. Šis kalnas trisdešimt metų atgal turėjo aplink viršūnę pylimą apaugusį žole ir kelių uolekčių aukštumo, o jo vidury buvo graži lyguma, kuri vėliau miesto gyventojų buvo iškasinėta, imant iš čia žemę įvairiems miesto reikalams. Yra liaudies tradicija, kad čionai buvo stabmeldžių lietuvių paskutinis aukuras, kurio paskutinis kunigas Krivis Krivaitis, išgąsdintas didybe tekančios šviesos mokslo apie tikrąjį Dievą ir Kristaus tikėjimą, iškeliavo į miškus vadinamus šiandien Truskavos miškais ir užbaigė savo gyvenimą Okainių kaime dabar Truskavos parapijos“, – rašyta XIX amžiuje.

„Bendrai imant“ dievobaimingas miestas

Remiantis šiuo šaltiniu, mieste bendras namų skaičius siekė 800, o gyveno čia krikščionys, katalikai, valdininkai, bajorai, miestelėnai, keliolika vokiečių šeimų. Bet daugiausia – žydų: Panevėžyje ir parapijose gyventojų buvo 7 820, o žydų, remiantis jų surašymu – 817 vyrų ir 1 616 moterų.

„Gyventojų apdaras niekuo nesiskiria nuo tolimesnių Lietuvos gyventojų. Yra tai pilkas naminės gelumbės švarkas, kurį nešioja vyrai ir moterys, pastarosios nešioja ant galvos baltas skareles. Šventadieniais užsidedami kiek galint švaresni rūbai. Trečioji parapijos dalis nešioja vasaros metu ant švarkų, o žiemą ant kailinių taip vadinamas „trinytes“ iš paprastos išbalintos drobės. Bendrai imant, žmonės yra dievobaimingi ir lankosi į bažnyčią“, – mini I. Vercinskis.

Be parapijos bažnyčios, buvo dvi koplyčios: viena netoli Miežiškių kaimo, kita Velykių dvare.

I. Vercinskis aprašo ir kuo vertėsi žmonės, kas ir kokių turėjo ūkio mašinų, sodus, gyvulius, kaip nuimdavo derlių bei kitus dalykus.

Parapijoje teksto autorius buvo suskaičiavęs 4 prekybiniams laivams netinkamus „upelius“ – Nevėžį ir tris jo intakus: Lėvenį, Juodą ir Juostą. Taip pat minėjo Molainą, Vešetą ir Alantą bei Paežerio ežerą. Aplink Panevėžį pasakojo daugiausia augus lapuočių miškus, tačiau buvus ir pušynų, eglynų, retai – ąžuolynų. Juose, teigiama, netrūko stirnų, vilkų, kiškių, lapių.

„Dešiniajame krante upės Nevėžio čia pat ties miestu guli Mikolajevo miestelis, susidedantis iš 46 namų prigulinčių privatiems asmenims, kurie moka už plecius į iždą, medinės parapijinės bažnyčios įsteigtos kunigu Mikalojumi Tiškevičium kanauninku Vilniaus katedros, ir klebonijos trobesių. Bažnyčios struktūra kryžiaus pavidale ir jos vidus dažais pieštų paveikslų, skulptūros ir kitų pagražinimų žvilgsniu nešioja vidutinio pamėgimo išvaizdą“, – tokie Panevėžio vaizdiniai išliko iki mūsų laikų I. Vercinskio aprašymuose.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų