D. JUODŽIO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Po kruopelytę renkama istorija

Ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviams vilkėti uniformą reiškė rizikuoti gyvybe, tačiau Lietuvos partizanai su pasididžiavimu dėvėjo šį savo kovos simbolį.

Mūsų laikus pasiekė tik partizanų uniformų fragmentai. Visos – nuo galvos iki kojų – pavyzdžio neturima.

Tačiau istorijos entuziastai nepraranda vilties atkurti šią svarbią rezistencinių kovų istorijos detalę – remdamiesi išlikusiomis nuotraukomis, kitais šaltiniais.

Brangintas simbolis

Uniformas vilkėjo toli gražu ne visi partizanai ir ne visą laiką, ypač Aukštaitijoje. Tačiau daugelyje 1944–1953 metų kovotojų už Lietuvos laisvę fotografijų jie įamžinti uniformuoti.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas, karo istorijos rekonstruktorių klubo „Partizanas“ narys dr. Darius Juodis sako, kad kaip tik nuotraukos – dažniausiai Suvalkijos Tauro apygardos – ir suformavo tokią nuomonę.

„Reikėtų nesusidaryti klaidingo vaizdinio, kad tai pritaikytina visam laikui nuo 1944–ųjų iki 1953-iųjų, – įspėja istorikas. – Taip, uniformos buvo gana paplitusios. Bet ne visi partizanai jas vilkėjo.“

Nuotraukos šiuo atžvilgiu tikrovės neatspindi, nes žmonės stengėsi atrodyti geriau nei kasdien. Būdavo, kai tokia proga net keisdavosi tarpusavyje turimomis uniformomis.

Pokariu visko trūko, ir aprangos taip pat. Todėl uniformos brangintos, net ir turint kasdien nenešiotos. Tuo labiau kad išsaugoti jas lauko sąlygomis – miško stovyklose, žeminėse, bunkeriuose – buvo sudėtinga.

Dainavos apygardos partizanai. Kamerą laiko Juozas Makarevičius-Žilvitis. 1950 metai. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO nuotr.

Stengėsi neišsiskirti

Rečiausiai, dr. D. Juodžio žiniomis, uniformas vilkėjo Aukštaitijos partizanai.

„Netgi Vyčio ar Algimanto apygardų partizanų nuotraukose matome daug apsirengusių civiliais drabužiais“, – apie fotografijose atsispindėjusius regioninius skirtumus pasakoja istorikas.

Tiesa, civilinė apranga neretai žymėta kariniais atributais, pavyzdžiui, antsiuvais ant rankovių. Kas turėjo, dėvėjo kariškas kepures su kokardomis.

Bet kiek pačiam istorikui teko bendrauti su partizaninio karo dalyviais, pasipriešinimo kovų liudininkais, šie pasakodavo partizanus vilkėjus tokius pat drabužius, kaip ir kaimo žmonės. Išskirdavo nebent odinis diržas, ginklas.

Ir tam buvo rimta priežastis.

„Kažkada Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus paklausiau apie uniformas. Jis labai nustebo – juk uniformos kliudo konspiracijai!“ – tą pokalbį su Panevėžyje gyvenusiu partizanu istorikas prisimena iki šiol.

Vienodų nebuvo lemta įsigyti

Kiek kitokios situacijos, pasak dr. D. Juodžio, būta Pietų Lietuvos srityje. Čia Dainavos, Tauro apygardų partizanai raginti nešioti tarpukario Lietuvos karių uniformas.

Apie šias apygardas išlikę ir daugiau dokumentuotų žinių, tarp jų – Tauro apygardos kovotojams skirtų instrukcijų, nurodymų, įsakymų veiklos organizavimo klausimais, apėmusių ir aprangą.

„Šios apygardos turėjo gana karišką struktūrą su aiškiu pavaldumu, aiškiais atpažinimo ženklais, – pasakoja dr. D. Juodis. – Žemaitijoje taip irgi buvo, bet gal mažiau išliko dokumentų.“

Vis dėlto vienodų uniformų Lietuvos partizanams nebuvo lemta įsigyti.

„Tad vilkėjo ir įvairių tarpukario Lietuvos kariuomenės rūšių uniformas, ir policijos, ir Susisiekimo ministerijos“, – paaiškina istorikas.

Tačiau ir šioms paprastai ko nors trūkdavo – remiantis amžininkų prisiminimais, uniformines kelnes, diržus, batus tekdavo pirkti turguose.

Pasak dr. D. Juodžio, nuotraukose galima matyti, kad kai kurios partizanų aprangos detalės iš kitų šalių kariuomenių uniformų.

„Dažniausiai Lietuvoje pasiūti buvo uniforminiai švarkai – kiteliai, arba, kaip anksčiau vadindavo, „mundyrai“, – pasakoja jis.

Šiuos pagal senų uniformų modelį kartais pasiūdavo ir kaimo siuvėjai. Tad, istoriko apgailestavimu, kadangi nuotraukos nespalvotos, sudėtinga atskirti, ar jose įsiamžinę kovotojai vilki originalias tarpukario, ar jau pokariu pasisiūdintas uniformas.

D. JUODŽIO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Bendros kovos ženklai

Pasak dr. D. Juodžio, po 1949 metų pradėti kurti vienodos uniformos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviams projektai, bet laikas tada jau tiksėjo ne partizanų naudai.

Bendras buvo antsiuvas su dvigubu Vyčio kryžiumi ir kokarda, bet nespėjo paplisti po visą Lietuvą.

„Nes ryšiai tarp atskirų partizanų apygardų nutrūkdavo ilgam“, – kodėl ir šis planas nebuvo iki galo įgyvendintas, aiškina istorikas. Tad antsiuvas dažniausiai matomas tų apygardų, kuriose buvo kurtas, – Kęstučio, Prisikėlimo – partizanų nuotraukose.

Iki 1949-ųjų antsiuvų įvairovė buvo labai didelė – skaičiuojama dešimtimis. Skirtingų spalvų, formų, dizaino.

„Kiekvienas regionas turėjo kitokį, – teigia pašnekovas, – bet pirmiausia juose buvo Lietuvos laisvės armijos raidės – LLA.“

„Kažkada Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus paklausiau apie uniformas. Jis labai nustebo – juk uniformos kliudo konspiracijai!“

Dr. D. Juodis

Pražūdavo kartu su savininku

Iki šių dienų išliko labai nedaug partizanų uniformų detalių, sako dr. D. Juodis.

Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje Laisvės kovų muziejuje saugomas paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno uniforminis švarkas. Čia ekspozicijoje turima ir žiemos uniforma.

Lietuvos nacionaliniame muziejuje laikoma Žemaičių apygardos partizano kepurė.

„Kad būtų išlikusi visa partizano uniforma, mano žiniomis, nėra. Gal diržai, atskiros detalės, bet apie visą uniformą nuo galvos iki kojų man nežinoma“, – sako istorikas, bet tuo nesistebi. Anot dr. D. Juodžio, paprastai „partizano uniforma žūdavo kartu su juo“.

Nepaisant to, remdamiesi įvairiais šaltiniais, istorijos entuziastai bando atkurti, kuo vilkėjo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviai.

Dr. D. Juodis pasakoja, kad karo istorijos rekonstruktorių klubas „Partizanas“, kuriam ir pats priklauso, uniformas bando atkurti pagal tarpukario Lietuvos uniformų modelius ir partizanų fotografijas bei išlikusius aprašymus.

„Nėra vieno šaltinio, kuriame būtų viskas išsamiai, smulkiai aprašyta. Reikia intensyviai ieškoti informacijos – ir ką nors randi“, – sako istorikas.

Dr. Dariaus Juodžio (viduryje) teigimu, kruopštus rekonstruktorių darbas padeda atskleisti vis daugiau Lietuvos laisvės kovotojų buities detalių ir net jas atkurti. Tačiau partizanų uniformos – ypač didelis iššūkis. D. JUODŽIO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Istorija netoleruoja atsainumo

Sudėtingiausia, dr. D. Juodžio teigimu, atkurti tai, ko nesimato net fotografijose: uniforminės aprangos nugaros detales, kuprines, kurias nešiojo partizanai.

Tačiau pasistengus pavyzdžių galima aptikti kitur – tarkime, nuotraukose, kur į kadrą pateko partizanų daiktai.

„Svarbiausia – ieškoti“, – pabrėžia dr. D. Juodis.

„Man, kaip tyrėjui, vienas įdomiausių tyrimo dalykų yra ieškojimas, atkūrimas iš detalių. Randi vienus ar kitus atsiminimus, aptinki prieštaringumų, kad viename krašte galėjo būti vienaip, o kitame – kitaip. Tada sudėtinga suderinti. Reikia stengtis, kad kuo mažiau prieštarautų vienam ar kitam kraštui, kad būtų kuo daugiau universalumo“, – istorikas pasakoja apie rekonstrukcijos atkūrimo subtilybes.

Kaip ir kiekvienas uolus darbas, šis, žinoma, užima laiko.

„Norime kruopščiai atkurti, nenutolti nuo istorinės realybės, nepadaryti kažkokio pokemonizmo, – dėsto dr. D. Juodis. – Ką tai reiškia? Tai rekonstruktorių žodis, kai apsirengi bet kuo ir vaidini bet ką. Atsainus, lengvabūdiškas požiūris.“

„Jei užsiimi istorine rekonstrukcija – atkurk kaip galima autentiškiau, remkis istoriniais šaltiniais, o ne apsirenk šiuolaikiška uniforma ir vaidink partizaną“, – priduria.

Pasak dr. D. Juodžio, kartais argumentuojama, jog partizanai rengėsi tuo, ką turėjo. Ir nors tai tiesa, negalima pamiršti, kad vis dėlto tie drabužiai buvo jų laikmečio, ne dvidešimt pirmojo amžiaus.

Palaiko entuziazmas

Todėl klubo „Partizanas“ nariai renginiuose dažnai vilki ir civiliais drabužiais, ne tik atkurtomis pasipriešinimo kovotojų uniformomis.

Pasak dr. D. Juodžio, po Antrojo pasaulinio karo tarp gyventojų buvo labai paplitę panašios į zomšą medžiagos sportiniai kostiumai su užtrauktuku. Tokius vilkėjo ir partizanai.

„Uniformas mes dažniausiai atkuriame pagal tarpukario Lietuvos kariuomenės modelį, – pasakoja. – Švarkai stačia apykakle, trikampiai antsiuvai su Gedimino stulpais.“

Vasario 16-ąją klubo nariai dalyvavo šventėje Minaičiuose, Radviliškio rajone, kur 1949 metų vasario 16 dieną partizanai įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį ir priėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Gegužę dalyvaujama tradicinėje šventėje – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienoje. Ten rekonstruktorių klubo nariai demonstruoja ir to laiko partizanų naudotus daiktus.

„Klubas ne tik turi uniformas, bet ir yra sukaupęs nemažai daiktų iš to laikmečio – radiją, spausdinimo mašinėlę, to meto dauginimo priemones – rotatorius, šapirografus, partizanų buities daiktus“, – juos, sako, klubas įsigyjantis įvairiais būdais, tačiau dažniausiai – sendaikčių turguose.

Klubas kviečiamas dalyvauti ir minėjimuose, susijusiuose su partizanų kovos įamžinimu, – atidengiant paminklus.

Dr. D. Juodžio teigimu, kolegos labai entuziastingi, stengiasi neapleisti šios veiklos ir tobulėti atkurdami uniformas.

„Klube pasidalijame veiklos sritimis. Aš daugiau istorikas, žinių teikėjas. Kiti kolegos gali pasiūti, pataisyti, patobulinti. Per šventes matomos mūsų vilkimos uniformos yra gana ilgo, kruopštaus darbo rezultatas“, – sako jis.