-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kaip liudija sovietinio saugumo dokumentai, už Lietuvos laisvę per 1945–1953 metais vykusį partizaninį judėjimą žuvo dvi dešimtys tūkstančių kovotojų.
Jau pirmoji, 1940-ųjų, sovietinė okupacija ir netrukus prasidėjusios žiaurios represijos lietuviams net ir prie nacių neleido pamiršti, kas lauktų sovietams sugrįžus.
Kai Antrojo pasaulinio karo frontas ėmė tolti nuo Lietuvos, o Raudonoji armija – vėl artėti, net ir niekada kariuomenėje netarnavę lietuviai ėmė ginklą į rankas ir traukėsi į miškus.
Daugybė panevėžiečių sovietų valdžios antrojo atėjimo taip pat nelaukė.
Būtent šiame krašte susikūrė pirmoji šalyje Vyčio partizanų apygarda. Iš čia į sostinę pradėjo plaukti ir pirmosios saugumo ataskaitos apie partizanus.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, rezistencinis judėjimas prasidėjo dar 1940–1941 metais.
Jau tada gimė antisovietinis pasipriešinimas – prieš sistemą, kuri naudoja prievartą, keičia santvarką.
Netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vieną okupaciją pakeitė kita, tačiau 1940–1941-ųjų įvykiai neužsimiršo. Tad karo metais, pasak istoriko, irgi kūrėsi pogrindinės organizacijos – ne tik suprantant vokiečių okupantų keliamą pavojų, bet ir tai, kad sovietų valdžia gali iš naujo suleisti nagus į lietuvišką žemę.
Siekis išsaugoti nepriklausomybę turėjo tapti visos tautos prioritetu.
Viena didžiausių tokių pogrindinių organizacijų buvo Lietuvos laisvės armija, įkurta 1941-ųjų gruodį.
Ši tautinė, politinė ir karinė organizacija siekė atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginklu.
Iš pradžių antinacinė, vėliau – antisovietinė, ji, pasak dr. D. Juodžio, būrė žmones būsimai kovai, planavo, kaupė ginkluotę.
Tarp stambiųjų istorikas mini ir Kęstučio organizaciją prie Lietuvių fronto – taip pat karinę, politinę pogrindinę, slapta besirengusią galimam ginkluotam pasipriešinimui.
Mažesnių buvo dar daugiau.
„Jos veikė pogrindyje kaip antinacinės, bet pagal savo profilį buvo daugiau antisovietinės“, – aiškina dr. D. Juodis.
Istoriko teigimu, matant Vokietijos nesėkmes fronte, Raudonosios armijos, o kartu ir sovietų valdžios grįžimas į Lietuvą darėsi vis realesnis. Tiesa, kol dar griaudėjo karas, tikėtasi, jog Vakarų sąjungininkai neleis sovietams įsitvirtinti. Viltasi, kad bus laikomasi Atlanto chartijos, pasirašytos 1941 metais, įsipareigojimų atkurti visas iki karo egzistavusios valstybės – taigi ir Lietuvos.
„Po karo tikėtasi, kad „ateis amerikonai“, – pasakoja D. Juodis. – Kad Sovietų Sąjungai nesutikus pasitraukti, bus naujas karas.“
Tačiau pasauliui Antrasis pasaulinis karas baigėsi, o Lietuvai prasidėjo naujas.
Pasak istoriko Dariaus Juodžio, partizaninio karo kontekste Panevėžio kraštas NKVD dokumentuose minimas pirmasis. GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJOS (E. Genio) nuotr.
Ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje, pasak dr. D. Juodžio, prasidėjo 1944 metais kaip atsakas į sovietų valdžios naujai vykdomas represines priemones. Pirmiausia – prievartinę mobilizaciją į Raudonąją armiją, kai jauni vyrai buvo gaudomi ir prievarta siunčiami į karą.
Kas spėjo, slapstėsi, pogrindyje būrėsi į grupeles.
„Tad apibendrintai galima sakyti, kad partizaninis pasipriešinimas 1944 metų vasarą prasidėjo iš dalies organizuotai, iš dalies – spontaniškai“, – daro išvadą pašnekovas.
Tiksliau įvardyti rezistencijos pradžios istorikai negali. Lietuvos laisvės armijos rugpjūčio mėnesio įsakyme minima liepos 3-ioji. Nuo šios datos pasitraukę į užsienį jos nariai laikyti dezertyrais.
Visgi, dr. D. Juodžio manymu, diena, kai prabilo lietuvių partizanų ginklai, yra labiau interpretacijos klausimas nei konkreti data.
„Juk organizacija neapėmė viso krašto – atskiruose šalies regionuose jos įtaka buvo nevienoda“, – pažymi jis.
Lietuvos laisvės armijos narių įtaka didžiausia buvo Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Kitur – daug mažesnė.
Iš esmės, ginkluotas lietuvių pasipriešinimas kilo ten, kur pirmiausia įžengė Raudonoji armija, o paskui ją – ir sovietų valdžia.
„Į Lietuvos teritoriją Raudonoji armija, stumdama Vokietijos karines pajėgas, įsiveržė 1944 metų liepą, – pasakoja istorikas. – Kai kur sovietinėje literatūroje teigiama, kad pirmieji daliniai į dabartinės Lietuvos teritoriją įžengė liepos 5-ąją.“
Pirmiausia buvo užimti pasienio miestai, liepos 13-ąją – Vilnius, liepos 22 dieną – Panevėžys.
Tad per gana trumpą laiką pasiglemžta daugiau nei pusė šalies teritorijos.
Pasak dr. D. Juodžio, Panevėžio kraštas NKVD dokumentuose minimas pirmasis.
Kai į miestą įžengė sovietai, į Vilnių, centrinį saugumo aparatą, kovojusį su rezistencija ir vykdžiusį represijas prieš Lietuvos gyventojus, ataskaitos apie padėtį pirmiausia pradėjo plaukti iš Panevėžio apskrities.
„Po Panevėžio užėmimo praėjus maždaug savaitei, vietinis NKVD konstatavo, kad mieste pasilikusių gyventojų politinės nuomonės neigiamos – išskyrus labai nežymų tarybų valdžiai lojaliai nusiteikusių žmonių skaičių. Galima interpretuoti, kad niekas sovietų valdžios čia nelaukė“, – pasakoja istorikas.
Pirmieji duomenys apie partizanų veiklą NKVD pasiekė irgi iš Panevėžio krašto. Tarp jų – pranešimai, kad Krekenavos valsčiuje, taip pat Naujamiesčio, Troškūnų valsčiuose veikė partizanų būriai.
Įdomu, kad tuo laiku terminas tokiems kovotojams vadinti dar nebuvo nusistovėjęs. Pasak dr. D. Juodžio, pirmuose sovietų dokumentuose jie vadinti ir baltaisiais partizanais, ir banditiniais sukilėliais, vėliau – tik banditais.
Enkavėdistų duomenimis, Krekenavoje tokių buvo apie 100, Naujamiestyje veikė 50–60 žmonių būriai.
„Po Panevėžio užėmimo praėjus maždaug savaitei, vietinis NKVD konstatavo, kad mieste pasilikusių gyventojų politinės nuomonės neigiamos – išskyrus labai nežymų tarybų valdžiai lojaliai nusiteikusių žmonių skaičių. Galima numanyti, kad niekas sovietų valdžios čia nelaukė.“
Dr. D. Juodis
Bet ši statistika, dr. D. Juodžio manymu, nėra patikima, nes nėra aišku, iš kur tokie skaičiai gauti.
Pirmasis šalyje partizaninio karo veiksmas dokumentuose fiksuotas taip pat Panevėžio apskrityje.
„Liepos 21 dieną Šimonių miestelyje iš bažnyčios varpinės buvo apšaudyta Raudonosios armijos kareivių grupė, nukautas leitenantas ir, rodos, šeši kareiviai. Netrukus Troškūnų valsčiuje apšaudyta pražygiuojanti kariuomenė ir nušauti du kareiviai“, – pasakoja D. Juodis.
Nors saugumo ataskaitose minima, jog tai padarė partizanai, istoriko teigimu, to įrodymų irgi nėra.
„Tai buvo pirmieji NKVD dokumentuose užfiksuoti partizaniniai veiksmai, bet ar tikrai tai buvo partizanai, negalima tvirtinti“, – daktaro vertinimu, išpuolį galėjo surengti ir slenkant frontui atsitraukiantys kiti ginkluoti asmenys.
Panevėžio rajone ne tik įsikūrė pirmoji Lietuvos partizanų apygarda, gavusi Vyčio vardą.
Išskirtinis šio krašto bruožas – net iki 1951 metų prie partizaninių struktūrų neprisijungę pietinės apskrities dalies – Biržų krašto partizanai. Jie veikė atskirais būriais.
Vienas aukščiausias pareigas partizanų vadovybėje užėmusių žmonių, kilusių iš Panevėžio krašto, buvo Povilas Žilys-Klevas, Audrūnas.
Buvęs miškininkas, atsargos leitenantas, gimė Pasvalio rajone, Daujėnų valsčiuje. Nuo septintos klasės mokėsi Panevėžio valstybinėje berniukų gimnazijoje. Galiausiai tapo Pasvalio krašto partizanų vadu.
Nuo 1952 metų P. Žilys-Klevas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio – visos Lietuvos partizanų organizacijos – Tarybos prezidiumo narys, Tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pavaduotojas.
Žuvo tuomečio Ramygalos rajono Dovydų miške.
Vienas didžiausių okupantų ir partizanų susirėmimų šalyje – Ažagų-Eimuliškio kautynės – irgi vyko Panevėžio apskrityje, Pušaloto valsčiuje.
Šiame miškų masyve, apimančiame Berčiūnų, Smilgių, Pušaloto teritorijas, veikė keli partizanų būriai. 1945 metų kovo pabaigoje sovietai tikėjosi apsupti kovotojus. Užvirė mūšis, per kurį buvo net pasitelktas žvalgybinis lėktuvas.
Sovietų ataskaitoje minima, kad šiame mūšyje žuvo apie 120 partizanų. Bet, kaip sako dr. D. Juodis, pasikliauti ano meto statistika neverta, – mėgta skaičius išpūsti. Tačiau faktas, jog laisvės kovotojų nuostoliai buvo dideli – už tėvynę galvas padėti galėjo apie 70 miško brolių.
Pokario kovos su okupantais buvo nelygios: kol partizanai gynėsi miškų stovyklose, sovietai galėjo pritraukti didžiules pajėgas, ginkluotę. (Fotografijoje – partizanų stovyklos Pašilių miške fragmentas.) D. JUODŽIO nuotr.
Bendra partizaninio pasipriešinimo vadovybė atsirado tik 1949 metų vasarį.
„Ji kurta ne iš viršaus, bet iš apačios. Būriai jungėsi į rinktines, apygardas, sritis, o aukščiausias taškas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio sukūrimas“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Anot jo, tokios bendros vadovybės labai reikėjo.
Didžioji dalis į miškus išėjusių žmonių niekada iki tol ginklo ir rankose nebuvo laikę.
Istorikas pats yra skaičiavęs, kiek Lietuvos kariuomenės karininkų ėjo pareigas partizaninėje struktūroje – vadovavo būriams, buvo junginių vadais, štabų nariais ir pan. Tokių suskaičiavo apie 110.
Kiek partizanų gretose buvo puskarininkių, eilinių karių, tarnavusių nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, pasakyti sunku.
Tik spėjama, kad pradiniame partizaninio pasipriešinimo etape tokių galėjo būti iki pusės visų kovojančiųjų.
Istoriko manymu, vėliau jų mažėjo – dalis žuvo, buvo areštuoti.
„Spėčiau, kad 1946 metais dauguma partizanų buvo kariuomenėje netarnavę jaunuoliai. Gimę po 1920 metų fiziškai nebuvo spėję tarnauti Lietuvos kariuomenėje – tam jie buvo per jauni“, – konstatuoja dr. D. Juodis.
Pažvelgus į 1945–1947 metais kovojusių partizanų gimimo datas, tampa akivaizdu, kad Lietuvai 1940-aisiais netekus nepriklausomybės jiems tebuvo 14–15 metų.
Partizanai priešinosi didžiuliam Sovietų Sąjungos saugumo aparatui, galinčiam sutelkti nesulyginamas pajėgas.
Nepaisant to, išsilaikė beveik dešimtmetį.
Iš pradžių, pasak istoriko, gintasi miškų stovyklose tikintis, jog to pakaks. Tačiau sovietai galėjo pritraukti didžiules pajėgas, ginkluotę.
Kaip byloja išlikę NKVD dokumentai, planuota net prašyti sovietų tankų pulko, stovėjusio Kupiškyje, skirti vieną tanką kovai su miškuose besislapstančiais Panevėžio krašto partizanais.
O šie neturėjo iš ko tikėtis pagalbos.
Pasak istoriko, dažnoje apskrityje vykdavo „oblavos“ – reidai. Enkavėdistai apsupdavo konkrečią teritoriją, ją šukuodavo ieškodami partizanų bei rėmėjų. Dažnai per tokias akcijas nukentėdavo vietos gyventojai: jų namus padegdavo, šeimininkus areštuodavo.
Nuo tų lemtingų įvykių praėjo 80 metų, tačiau gyventojų atmintyje pokario kovos išlikusios iki šiol.
Dr. D. Juodžio teigimu, dabar šie prisiminimai perduodami naujoms kartoms. Liudininkų, kurie viską matė savo akimis, liko jau labai mažai.
„Praradome dalį šaltinių. Daug autentiškų pasakojimų liko neužfiksuota“, – apgailestauja istorikas.
Nepaisant to, jo teigimu, net ir sovietmečiu buvo entuziastų, kurie, nepaisydami pavojų, suprato, jog šiuos Lietuvos istorijos puslapius būtina išsaugoti.
Vienas tokių – panevėžietis Romas Kaunietis, rinkęs partizanų fotografijas, pasakojimus.
„Net kai nežinojo, kada bus laisva Lietuva, suprato, kokie reikalingi šie prisiminimai“, – dėmesį atkreipia mokslų daktaras.
D. Juodžio įsitikinimu, tokius žmones partizaninis judėjimas įkvėpė nepasiduoti, atsilaikyti prieš sistemą tuomet, kai nemaža visuomenės dalis jau buvo susitaikiusi su sovietine realybe.
Partizaninio pasipriešinimo svarba atsispindi ir dabartiniuose šalies įstatymuose. 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija pripažinta valstybės aktu.
Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas laikomi kovojančios Lietuvos prezidentais. Partizaniniai apdovanojimai gali būti prilyginami Lietuvos apdovanojimams.
