-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, partizanų gyvenimo sąlygos sunkėjo su kiekvienais metais, nes sunkėjo ir pati kova už Lietuvos laisvę.
Pasipriešinimo judėjimo dalyviams atsisakant sudėti ginklus, kovotojai buvo vis labiau persekiojami.
„Natūralu, kad kartu su kovos sąlygomis sunkėjo ir partizanų gyvenimo sąlygos“, – sako istorikas.
Lietuviai beveik dešimtmetį – nuo 1944-ųjų iki 1953 metų – atsisakė taikstytis su okupacija. Per tiek laiko permainos buvo neišvengiamos.
Iš pradžių, pasakoja dr. D. Juodis, partizanų būriai buvo dideli – po kelias dešimtis kovotojų, kurie burdavosi miškų stovyklose. Čia paprastai įsikurdavo žeminėse: pusiau įkastuose į žemę statiniuose su stogu.
Ilgainiui priešintis sovietų metamoms pajėgoms darėsi vis sudėtingiau, išgyventi slapstantis – irgi. O partizaniniam karui einant į pabaigą, partizanai jau praktiškai persikėlė gyventi po žeme, į bunkerius.
Dr. D. Juodis siūlo bent pabandyti įsivaizduoti, koks tai buvo gyvenimas – kamuojant nuolatinei drėgmei, šalčiui, tamsoje, kai neretai trūkdavo ir oro.
Tokios sąlygos tapdavo išbandymu ir sveikiems žmonėms, ką jau kalbėti apie sužeistuosius ar susirgusiuosius.
„Nereikia pamiršti ir to, kad apsuptam bunkeryje partizanui išsiveržti gyvam galimybės buvo minimalios“, – priduria istorikas.
Todėl, anot jo, nemažai partizanų, suprasdami, kad bunkerio apgultis reikštų pražūtį, stengdavosi juose kuo mažiau gyventi – rinkdavosi atviresnes vietas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija, skirta partizanams. D. JUZĖNO nuotr.
Panevėžio krašto miškuose tebėra išlikusių bunkerių, pokariu buvusių prieglobsčiu kovotojams už laisvę.
Žmonėms, kurie miškuose slapstėsi ne vienerius metus, tas atrodė taip įprasta, kad smulkmenų, ypač apie elementarius dalykus, niekam ir nepapasakojo net ir vėlesniais metais – nebent primygtinai klausinėjami. Tuomet, pasak dr. D. Juodžio, išaiškėdavo įdomiausių dalykų.
Tokių netikėtų buities detalių yra papasakojęs žymus Panevėžio krašto partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius.
Pasak dr. D. Juodžio, dabar daugelis bijo eiti į mišką dėl erkių, tačiau ir pokariu miškuose kraujasiurbių netrūko. Buvusio partizano teigimu, jas tiesiog išsitraukdavo ir pamiršdavo.
„Jie neminėdavo tokių buitinių dalykų, nes partizanams viskas buvo labai suprantama, įprasta“, – patikina istorikas.
Alkis irgi buvo vienas tų dalykų, prie kurių teko įprasti pasipriešinimo kovotojams.
Maisto trūko nuolat.
Partizaninio karo pradžioje, kai kovotojų būriai buvo dideli, atitinkamai daugiau buvo ir rėmėjų. „Didžioji dalis gaunamo maisto buvo kaimiškas – lašiniai, bulvės, pienas. Tai, ką dažniausiai valgė Lietuvos kaimo žmonės“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Tuo laiku partizanus daugiausia rėmė šeimos nariai, giminės, artimieji. Bet vėliau didžioji jų dalis atsidūrė tremtyje.
Galimybės kaupti gausesnes atsargas tiesiog nebuvo. Produktai dažniausiai laikyti bunkeriuose, kurie dažnai buvo drėgni. Tad daržovės pūdavo, mėsa gesdavo.
„Tekdavo valgyti ir ne pačios geriausios kokybės maistą, nes kito nebuvo. Žvelgiant iš šiuolaikinio taško, valgis buvo prastas, bet reikėjo tenkintis tuo, ką turi“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Vėliau, sunkėjant sąlygoms, kartais tekdavo net rengti specialias operacijas maistu apsirūpinti.
Be to, priduria istorikas, negalima pamiršti, kad ir žmonėms metas buvo nelengvas, ypač prasidėjus kolektyvizacijai, nuskurdinusiai kaimą. Istorikas sako, jog varomi į kolchozus žmonės netekdavo maisto atsargų ir didžiosios dalies savo turto.
Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija, skirta partizanams. D. JUZĖNO nuotr.
Išėjusieji į girias greitai suprato, kad miškas miškui nelygu. Vienur jie sausi, kitur – tokie pelkėti, kad net neįmanoma bunkerio iškasti, nes visur kaupsis vanduo. Tad jei nepavykdavo rasti aukštumos, statydavo žemines.
Bunkeriai rengti ne vien miškuose, bet ir arti sodybų. Ne vienas – po gyvenamuoju namu ar ūkiniu pastatu, su viršuje garduose stovinčiais gyvuliais.
„Ir netgi iš bunkerių prie namų reikėdavo kartkartėmis išsemti vandenį“, – pasakojo istorikas.
Užsikurti laužą miške ar krosnelę bunkeryje reiškė smarkiai rizikuoti.
Kylantys dūmai ar net jų kvapas bet kada galėjo išduoti partizanus. Juos pastebėti iš viršaus galėjo ir žvalgybiniai lėktuvai. Nepaisant to, be ugnies partizanai negalėjo išsiversti.
Maistui bunkeryje ruošti, dr. D. Juodžio žiniomis, dažnai naudotos žibalinės viryklės – vadinamieji primusai.
Kad pavyktų paslėpti iš bunkerių vedančius, reikėjo didelio išradingumo, bet jo netrūko: partizanai rasdavo būdų įrengti dūmtraukį kad ir per nudžiūvusio medžio kamieną.
Dr. D. Juodis pasakoja, kad pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose yra rašęs, kaip slėpti laužavietes.
„Pasak jo, arba maskuoji taip, kad nerastų, arba iš viso nemaskuoji. Blogai užmaskuota kels dar daugiau įtarimų“, – sako istorikas.
Didelė problema buvo ir gydymas.
Laisvėje gyvenę žmonės galėjo be baimės lankytis pas medikus, tačiau partizanai susidurdavo su kitokia realybe.
Jiems pasirodyti gydytojo kabinete ar ligoninėje buvo labai pavojinga, nors kartais tekdavo – paprastai su fiktyviais asmens dokumentais.
Tačiau gydymo įstaigos, dr. D. Juodžio aiškinimu, būdavo sekamos ir neretai tapdavo spąstais.
Sužalojimus partizanai patirdavo ne tik per kautynes. Pasitaikydavo, susižeisdavo ir patys. Juos kamavo peršalimai, įvairios kitos ligos.
Gydytis tekdavo čia pat, miško stovykloje, bunkeryje – jei tik būdavo kuo. Gauti vaistų, ypač įvairių žaizdas gydančių tepalų, tvarsliavos, buvo nemenkas iššūkis.
D. Juodžio pasakojimu, patikimi asmenys, partizanų ryšininkai važiuodavo į miestus pirkti reikalingų medicinos priemonių arba jų suteikdavo pažįstami gydytojai, medicinos seserys. Visi jie tą darė suprasdami, kuo rizikuoja.
„Sovietų saugumas, žinodamas, kad partizanams reikia tokių priemonių, sekdavo vaistines, gydytojus. Klausinėdavo, ar niekas neieško priemonių, reikalingų gydant šautines žaizdas“, – pasakoja istorikas, sykį bendravęs su viena pokariu dirbusia dantų gydytoja. Ji gerai prisiminė saugumiečių vizitus ir tokius klausimus.
„Pasveikti miško sąlygomis net ir nesužeistam buvo sunku, ką kalbėti apie žaizdos gijimą bunkeryje“, – dr. D. Juodis atvirai sako, jog sunkiai sužeistiesiems išsikapstyti tais laikais būdavo beveik neįmanoma.
Žinomas atvejis, kai Žemaitijoje vienas Kęstučio apygardos partizanas, susirgęs apendicitu, nusižudė – nebeištvėrė kančių, o pagalbos nebuvo.
Kai aukščiausias partizanų vadas, vėliau paskelbtas kovojančios Lietuvos prezidentu Jonas Žemaitis-Vytautas 1951-aisiais patyrė mikroinsultą, taip pat buvo gydomas bunkeryje.
„Su tokia negalia prabuvo jame apie pusantrų metų“, – sako D. Juodis.
Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija, skirta partizanams. D. JUZĖNO nuotr.
Lietuviai – religinga tauta – savo tvirtą tikėjimą išsinešė ir į miškus.
Religinės šventės būdavo visada švenčiamos, ar užklupdavo žeminėse, ar bunkeryje. Ryšys su Dievu kovotojams už laisvę buvo vienas pagrindinių stiprybės šaltinių.
Pirminiame partizaninio karo etape, pasak dr. D. Juodžio, jo dalyviai jautėsi laisviau. Būriai buvo didesni, tad kartais partizanai visu būriu ir ateidavo į šv. Mišias kurio nors kaimo bažnytėlėje arba pas dvasininką – duoti priesaikos.
Būta atvejų, kai dvasininkai ir patys vykdavo pas partizanus jos priimti.
Bet metams bėgant toks atvirumas tapo nebeįsivaizduojamas. Tačiau ryšiai su dvasininkija nenutrūko – tiesiog tapo individualūs.
Tauro apygarda turėjo net savo kunigą, partizanų kapelioną Justiną Lelešių-Grafą, kuris keliaudavo iš būrio į būrį.
„Pavasarį partizanus nesunku buvo pažinti iš išblyškusių, patinusių veidų – tai tvankaus bunkerio gyventojo žymės.“
D. Juzėnas
Dabar sunku tą įsivaizduoti, bet turėdavo partizanai ir laisvo laiko. Nors dr. D. Juodis mena vieną jų pasakojus, jog ir tuomet dažniausiai visos mintys ir kalbos sukdavosi apie kovą. Laisvalaikis būdavo leidžiamas dalijantis patirtimi – kaip slėptio pėdsakus, statyti bunkerius ir panašiai. Juk vadovėlių apie tai niekas nerašė, paskaitų tomis temomis neskaitė. Kaip išgyventi, teko mokytis realiu laiku.
Kadangi didžioji dauguma partizanų buvo jauni žmonės, be linksmybių irgi neapsieidavo. Nesant pavojaus, kartu su ryšininkais, rėmėjais švęsdavo šventes.
Jokia paslaptis, kad neatsargumas tokiose šventėse kainuodavo ir gyvybes – saugumo agentai numanė, kad partizanai gali, tarkime, per Kalėdas grįžti į namus.
Todėl gyvenant nuolatinės konspiracijos sąlygomis geležinė drausmė buvo esminis dalykas.
Pasak dr. D. Juodžio, tuo rūpinosi visi įžvalgūs partizanų vadai. Dalis jų net draudė vartoti alkoholį.
Istoriko tas nestebina. Jo teigimu, pasaulinė karų praktika rodo, jog per karą alkoholis tampa nusiraminimo priemone. Pasaulinėje partizaninių judėjimų istorijoje ši tendencija reiškėsi gal net dažniau.
Vis dėlto Lietuvos partizanų vadai buvo pasiryžę kovoti iki paskutinio ir šiame fronte: leisdavo įsakymus, draudžiančius vartoti alkoholį, perspėjančius, kad tai nesaugu ir kenkia geram partizanų vardui.
Galiausiai juk drausmė buvo būtina visų išlikimui.
Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija, skirta partizanams. D. JUZĖNO nuotr.
Mūsų krašte partizanų buitis, kaip ir visur, buvo sudėtinga. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas dar tiesmukesnis: kovotojų už laisvę kasdienybė buvo nepavydėtina. Gyvenimas požeminiame bunkeryje – šiuolaikiniam žmogui sunkiai įsivaizduojamas.
Pro lubas ir sienas sunkiantis vandeniui, nuolat trūko oro, tvyrojo drėgmės ir puvėsių tvaikas. Landos į bunkerius buvo maskuojamos ir atidaromos tik naktį.
„Žiemą užsnigus, nenorėdami palikti pėdsakų – kad priešas lengvai nesusektų, – partizanai ilgai neišeidavo iš bunkerių, – pasakoja istorikas. – Ruošiamasi tam būdavo jau iš rudens – pasirūpinama maisto atsargomis, paskerdžiamas koks gyvulys, pasisūdoma mėsos ir panašiai.“
Valgiui gamintis turėdavo pakakti spiritinės lempelės.
„Dažnai ilgomis savaitėmis gyvendavo pusbadžiu, – priduria D. Juzėnas. – Pavasarį partizanus nesunku buvo pažinti iš išblyškusių, patinusių veidų – tai tvankaus bunkerio gyventojo žymės.“
Nelengva buvo apsirūpinti ne tik maistu, bet ir drabužiais.
D. Juzėno teigimu, iš pradžių daugumą partizanų jais aprūpindavę artimieji ir giminaičiai drabužius dar ir išskalbdavo, ir pirtį iškūrendavo. Bet prasidėjus masinėms sovietų represijoms, rėmėjų gretas išblaškė tremtys, o prasidėjusi kolektyvizacija daugelį iš dar likusiųjų smarkiai nuskurdino.
Vienodos uniformos ginkluoto pasipriešinimo dalyviai neturėjo. Vieni dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, kiti – civilius drabužius su partizanų skiriamaisiais ženklais. Pastaraisiais kartais ženklindavo ir persiūtas sovietines kariškas uniformas.
Tačiau megztų žieminių kojinių, šiltų pirštinių būdavo įmanoma gauti tik iš savų.
Tiesa, buvo ir kitų apsirūpinimo būdų, kuriuos leido partizanų instrukcijos: tai turto konfiskavimas, rekvizicijos ir aukos.
Turtą konfiskuodavo iš kolūkių bei įstaigų, mirtimi baudžiamų šnipų ir okupacinės valdžios pareigūnų.
Gyventojų gyvulius ir maistą rekvizuodavo tik kai nebūdavo kitos išeities. Tuomet, pasak D. Juzėno, šeimininkams palikdavo kvitus, kad bus atsilyginta atkūrus nepriklausomybę.
Imti nebūtinus ar prabangos daiktus būdavo griežtai draudžiama.
„Gautą turtą partizanai kruopščiai suregistruodavo ir paskirstydavo būriams, aukštesnei vadovybei bei nuo okupantų teroro nukentėjusiems asmenims – kaliniams, tremtiniams ir jų šeimoms“, – aiškina muziejininkas.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas. PB ARCHYVO nuotr.
Buvo ir pogrindinių organizacijų, rėmusių partizanus. Jos stengdavosi parūpinti kovotojams to, ką ypač sudėtinga buvo gauti – medicininę pagalbą, tvarsliavos, paprasčiausių vaistų.
Neretai sužeistus partizanus gydydavo gailestingosios seselės.
D. Juzėno žiniomis, Panevėžyje pokariu veikusios moterų ir merginų pogrindinės organizacijos „Baltoji lelija“ narės rūpinosi medicinine pagalba ir fiktyvių dokumentų parūpinimu partizanams. Medikamentų jos gaudavo iš Panevėžio ligoninės gydytojo Alberto Gocento. Deja, 1945-aisiais organizacijos narės buvo išaiškintos ir suimtos. Netrukus areštinėje atsidūrė ir gydytojas A. Gocentas, sovietų apkaltintas tuo, kad jo vadovaujamame chirurgijos skyriuje operuota apie penkias dešimtis žmonių, turėjusių šautines žaizdas.
D. Juzėno teigimu, be pavojų ir alkio, gyvenimo miškuose nuolatinis palydovas buvo ir ilgesys. Partizanai ilgėjosi kasdienių rūpesčių, kaimiškų darbų. Tad kartais naktimis net talkindavo namiškiams – suardavo dirvą ar nušienaudavo pievą.
Savotiška pramoga, pasak muziejininko, buvo fotografija.
Nuotraukos tapdavo svarbiu partizaninės veiklos įrodymu ateities kartoms, bet kartu ir galimybe prisiminti prieškarinę tikrovę.
„Gyvenimas ekstremaliomis sąlygomis, mirties artumas skatino partizanus išlikti dvasiškai stiprius. Ne tik mokytojai, studentai ar gimnazistai, bet ir raštingi kaimo artojai kūrė eilėraščius, dainas, rašė prisiminimus ir dienoraščius“, – dar vieną būdą kabintis netrukus sugrįšiančio normalaus gyvenimo vilties primena D. Juzėnas.
Partizanų gretose būta ne tik savamokslių kūrėjų, bet ir talentų, spėjusių pasireikšti prieškario, karo metų spaudoje.
Vienas jų buvo rašytojas, poetas Bronius Krivickas-Vilnius, 1952 metų rudenį žuvęs Raguvos apylinkėse.
„Suprasdami tiesos žodžio svarbą, partizanai spausdindavo savo leidinius, – priduria Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas. – Mūsų muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje yra eksponuojama spausdinimo mašinėlė, naudota Petro Januškevičiaus-Tėvo būrio partizanų.“
Kraštotyros muziejaus fonduose, D. Juzėno teigimu, saugoma daug vertybių, susijusių su pokario rezistencija. Ne tik kovotojų naudoti ginklai – vokiški, rusiški – šovinių dėklai, kariškos planšetės, šovinių tūtos. Yra ir sąsiuvinis su partizanų sveikinimais vardo dienos proga būrio vadui Antanui Žiliui-Žaibui, Vyčio apygardos Vienuolio partizanų būrio vado Jono Baltušniko-Vienuolio karinė planšetė. Turima ir partizanų fotografijų, kuriose jie pozuoja su ginklais arba užfiksuota jų kasdienybė.
Eksponuojamos lempos, naudotos slėptuvėse. Viena jų įprasta žibalinė su stikliniu gaubtu, kita – savadarbė, sukonstruota iš prieštankinio sviedinio ir automato šovinio tūtų: praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje ja pasišviesdavo bunkeryje.
Itin jautrūs eksponatai – išlikusios partizanams megztos dailios žieminės pirštinės ir kryželis su nukryžiuotuoju, kuriuo Vyčio apygardoje priimdavo partizanų priesaiką.
