-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1918-aisiais vasario 16-ąją pasirašytas Nepriklausomybės Aktas sugrąžino Lietuvai valstybingumą. Tačiau tą pačią dieną, tik trimis dešimtmečiais vėliau, buvo sudarytas dar vienas lemtingas šaliai dokumentas: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija.
Kartu su 1990 metų kovo 11-osios atkurtos Lietuvos nepriklausomybės aktu, jis tapo vienu iš trijų svarbiausių šiuolaikinės valstybės istorijoje.
Ginkluotas partizaninis judėjimas Lietuvoje kilo dar vykstant Antrajam pasauliniam karui, tačiau vieningam jam pavyko tapti tik 1949-aisiais, kai pasipriešinimo dalyvių jėgos jau seko, nors širdys tebedegė ryžtu tęsti kovą.
Konspiracija buvo tokia didelė, kad sovietai nė nenumanė apie jiems po nosimi vykstančius reikšmingus įvykius. Tą vasario 16-ąją politinės bei karinės valdžios įgaliojimus gavusį partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą, tapusi kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusį respublikos prezidento pareigas, jiems irgi pavyko sučiupti tik 1953 metais.
Kaip sako Jono Žemaičio vardu dabar vadinamos Lietuvos karo akademijos istorikas dr. Darius Juodis, prieš septyniasdešimt penkerius metus partizaninį pasipriešinimą oficialiai suvienijus į vieną organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, – buvo pasiektas aukščiausias organizacinis taškas. Pagaliau.
Mėginimų būta ir iki tol, tačiau vis nesėkmingų. Tai pritrūkdavo partizanų apygardų tarpusavio ryšių, tai planus sužlugdydavo sovietų provokacijos.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija (nuotraukoje) reikšmingumu prilyginama 1918-ųjų vasario 16-osios ir 1990 metų kovo 11-osios nepriklausomybės aktams. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
Dr. D. Juodžio žiniomis, daugiausia bandymų suvienyti šalies partizanus į vieną organizaciją kilo Suvalkijos Tauro apygardoje 1947 metais.
Nuo 1948 metų Jūros srities (Vakarų Lietuvos) vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo aplinka jau pradėjo aktyviai ieškoti ryšių su kitais partizanais, galvoti apie bendros vadovybės kūrimą.
Šių pastangų rezultatu ir tapo 1949-ųjų vasarį Minaičiuose, Radviliškio rajone sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame suvienytos okupuotoje Lietuvoje veikusios partizanų struktūros, įsteigta organizacija, politinėmis ir karinėmis priemonėmis turėjusi kovoti už šalies išlaisvinimą, sudaryta bendra politinė ir karinė ginkluoto pasipriešinimo vadovybė.
„Partizaninis pasipriešinimas silpnėjo, kovotojų gretos retėjo, sovietų saugumo mezgamas agentūrinis informacinis tinklas aplink partizanus veržėsi, bet pavyko sėkmingai paposėdžiauti ir išsiskirstyti į savo vietas. Per kelionę nė vienas signataras nebuvo suimtas ir nežuvo“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Partizanų vadų suvažiavimo šūkiu buvo pasirinkta sentencija „Rede, quod debes“ – „Atiduok, ką privalai“, papildyta žodžiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.
Deklaracija nebuvo vienintelis dokumentas, dėl kurio 1949-ųjų vasarį sutarė visos šalies partizanų atstovai. Priimtas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) statutas, kreipimaisi į krašto gyventojus. Taip pat svarstyti žvalgybinių duomenų rinkimo, veikimo taktikos klausimai, ryšiai su užsieniu ir pan.
Visgi būtent Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos pasirašymas tapo istorinio susitikimo kulminacija.
Ant dokumento savo ranka vardus užrašė aštuoniese: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Kartu su kitais partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais, deklaracija sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Todėl 1999 metais Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė įstatymą, nustačiusį šio dokumento statusą šalies teisės sistemoje, pripažino jį Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu.
Jonas Žemaitis (trečias iš kairės) su Prisikėlimo apygardos partizanais 1950–1951 metais. GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJOS nuotr.
Deklaracija visų pirma yra politinė. Joje teigiama, kad vienijamas partizaninis pasipriešinimas, įvardijamos sudedamosios jo dalys.
Toks Sąjūdžio pavadinimas, teigia istorikas, jau anksčiau šmėžavo partizanų dokumentuose.
„Juozas Kasperavičius-Visvydas bene pirmasis pavartojo tokį terminą 1947 metais“, – sako jis.
Deklaracijos tekstas taip pat nebuvo visiškai naujas, per trumpą laiką sukurtas 1949-ųjų vasarį, – jo teiginiai beveik neabejotinai atkeliavo iš ankstesnių partizanų priimtų dokumentų.
Greičiausiai, teigia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas, galutinis variantas parengtas remiantis 1947 metais Tauro apygardos vado pavaduotojo, Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo nario, teisės mokslų daktaro, studijavusio Paryžiuje, Alfonso Vabalo-Gedimino kurta deklaracija. O kai kurie punktai paimti ir iš dar senesnių – pirmieji deklaracijoje atsispindintys teiginiai partizanų dokumentuose užfiksuoti 1946 metų pavasarį.
1990 metų kovo 11-ąją atkuriant Lietuvą vargu ar daug kas žinojo apie partizanų deklaraciją, svarsto dr. D. Juodis.
„Visuomenė bene pirmą kartą daugiau apie tai sužinojo, kai atsivėrė KGB archyvai ir buvo peržiūrėta Jono Žemaičio-Vytauto byla, kurioje buvo šio dokumento originalas“, – o tai, anot istoriko, nutiko tik dar po kelerių metų.
Plačiau apie tai pradėta kalbėti 1999-aisiais minint penkiasdešimtąsias pasirašymo metines.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją išskirtinai reikšmingą darė tai, tai kad joje užfiksuota ne tik to laikmečio situacija, bet ir visos šalies ateitis, planai, valstybinė santvarka.
Nurodoma, kad Lietuva bus demokratinė respublika, suvereni valdžia priklausys tautai ir pan. Bet dar įdomesnis, dr. D. Juodžio manymu, faktas, kad dokumente dėmesys skiriamas ir ateities socialiniams klausimams.
„Viename deklaracijos punktų nurodoma, kad socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ir organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių“, – pabrėžia istorikas, neabejojantis, jog laisvės kovotojai tokiam svarbiam dokumentui pasirašyti specialiai pasirinko tą pačią dieną, kurią Lietuva 1918-aisiais deklaravo savo nepriklausomybę.
„Taip partizanai tęsė valstybę, kuri buvo nuo 1918 metų“, – sako jis.
Tiesa, savo planuose įsivaizdavo ją būsiant geresnę nei iki 1940 metų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRO archyvo nuotr.
„Jei sovietai būtų žinoję, kad partizanai rinksis į suvažiavimą, ten būtų mestos didžiulės pajėgos“, – neabejoja dr. D. Juodis.
Bet apie tai, kad ginkluoto pasipriešinimo dalyviai, sovietų skelbti „banditais“, sukūrė vieningą organizaciją su bendra vadovybe, saugumas sužinojo jau po visko, kai suvažiavimo dalyviai išsiskirstė į savo apygardas.
Okupacinei valdžiai tai buvo skaudus antausis: iš jos, bemaž penkerius metus siekusios svarbiausio tikslo – išsiaiškinti Lietuvos partizanų ryšius ir sunaikinti vadovybę, – buvo pasityčiota.
Gili konspiracija ir sąmoningai trumpas posėdžiavimo laikas, užtikrinęs nežinia kiek planuoto susitikimo sėkmę, paliko mįslių ir šiuolaikiniams istorikams.
Anot dr. D. Juodžio, iki šiol nėra žinomos net tikslios datos – skirtinguose šaltiniuose jos nurodomas kiek skirtingai. Tikra tai, jog partizanų suvažiavimas vyko 1949 metų vasarį, o pati deklaracija pasirašyta vasario 16-ąją.
Kur vyko suvažiavimas, irgi neužfiksuota nė viename to laiko šaltinyje, nė viename dokumente. Tik po 1990-ųjų partizanų vado Viktoro Šniuolio, kitų liudininkų parodymai atskleidė istorinio įvykio vietą – Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio partizanų bunkerį Stanislovo ir Antaninos Miknių sodyboje Minaičių kaime.
Archeologiniai tyrimai, patvirtinę šiuos pasakojimus, buvo atlikti dar vėliau.
Dabar ten įrengtas Minaičių memorialas.
Ir pagaliau, turint pakankamai žinių, archyvuose jau galima aptikti netiesioginių rašytinių įrodymų, kad vienas iš trijų svarbiausių Lietuvos valstybingumui dokumentų buvo pasirašytas kaime Radviliškio rajone.
Iš archyvuose išlikusių šaltinių, pavyzdžiui, pavyko sužinoti, jog Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris turėjo slaptą pavadinimą – Ramovė, o sodybos šeimininkas žinotas slapyvardžiu Gailutis.
„Yra išlikusių partizanų dokumentų, kuriuose galima aptikti, kad tą mėnesį Ramovės šeimininkui buvo skiriama pinigų tam tikroms prekėms įsigyti. Tai – netiesioginis įrodymas, kad susitikimas vyko čia“, – aiškina dr. D. Juodis.
Beje, partizanų vadaviete buvo naudojamasi ir vėliau. Istoriko teigimu, sovietų saugumas apie Minaičių bunkerį sužinojo tik 1953 metais, kai tas jau buvo nebenaudojamas, užverstas.
Kadangi tuo laiku Stalinas jau buvo miręs, sodybos šeimininkai net represijų išvengė.
Miknių sodyboje partizanai bidone buvo paslėpę savo archyvą, kurį saugumas taip pat pražiopsojo. Šeimininkas, nieko nesakęs net artimiesiems, Prisikėlimo apygardos ir LLKS archyvą dėl viso pikto net perkėlė į kitą vietą – jis vėliau atsitiktinai buvo surastas remontuojant namus. Deja, kartu nebuvo istorikų labiausiai trokšto liudijimo – nuotraukų.
Iš laiškų žinoma, kad deklaracijos pasirašymo dieną fotografuotasi, tačiau kur dingo fotojuostelė ir fotografijos, nežinoma.
Deklaracijos signataras Juozas Šibaila-Merainis dar kovojo iki 1953-iųjų, žuvo Dovydų miške prie Ramygalos. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
Vidurio Lietuva partizanų susitikimui buvo pasirinkta dėl geografinės padėties – patogu pasiekti iš įvairių apygardų.
Iš aštuonių deklaraciją pasirašiusių partizanų karybos patirties turėjo tik vienas – J. Žemaitis-Vytautas, tarpukario Lietuvos kadrinis karininkas.
Keturi buvo mokytojai, du studentai, vienas – buhalteris.
Net pusė signatarų – Juozas Šibaila-Merainis, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis – vienaip ar kitaip buvo susiję su Panevėžio kraštu.
Tiesa, V. Gužas-Kardas ir L. Grigonis-Užpalis gimtajame Rokiškio krašte nepartizanavo: pirmasis – Žemaitijoje, kitas prie ginkluoto pasipriešinimo prisijungė Šiaulių krašte.
„Jei sovietai būtų žinoję, kad partizanai rinksis į suvažiavimą, ten būtų mestos didžiulės pajėgos.“
Dr. D. Juodis
B. Liesys-Naktis gimė Ramygaloje, tačiau partizanavo Žemaitijoje.
J. Šibaila-Merainis Panevėžio rajone žuvo.
Dr. D. Juodžio teigimu, tais pačiais 1949 metais keturių iš aštuonių signatarų jau nebebuvo tarp gyvųjų. Pasirašę Lietuvos valstybingumo tąsą pabrėžiantį dokumentą, jie tapo svarbiausiu okupantų taikiniu: sužinoję, kad partizanai susivienijo, sovietai žūtbūt stengėsi kuo greičiau sunaikinti jų vadovybę.
Nuo tos žiemos, sako istorikas, partizanams tapo dar sunkiau koordinuoti bendrą veiklą.
Neretai tarp J. Žemaičio-Vytauto ir jo pavaduotoju paskirto A. Ramanausko-Vanago visiškai nutrūkdavo ryšys – nebuvo aišku, ar jie dar gyvi.
Gyvenime jie daugiau ir nebesusitiko.
Paminklas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui Minaičiuose.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno teigimu, nors Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos narių sąsajos su mūsų miestu bei Panevėžio kraštu ne visai tiesioginės, tai vis tiek svarbus prisilietimas prie partizaninio karo istorijos.
A. Ramanauskas-Vanagas 1939 metais Panevėžyje baigė Pedagoginį institutą, kuris čia buvo atkeltas vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą (vėliau, susigrąžinus Vilnių, veiklą tęsęs jau ten). Pastatas, kuriame buvo įsikūręs institutas, dabar priklauso miesto Pradinei mokyklai. Ant jo sienos atidengta atminimo lenta vienam didžiųjų partizanų vadų.
B. Liesys-Naktis gimė 1922 metais Ramygalos progimnazijos direktoriaus šeimoje.
J. Šibaila-Merainis, nors kilęs iš Varėnos rajono, buvo lankęsis čionykštėje Vyčio apygardoje, kuri apėmė ir Panevėžio rajono teritoriją. Prasidėjus sovietų okupacijai, mokytojavo Balninkų miestelyje, Molėtų rajone netoli Ukmergės rajono ribos. Ten, Ukmergės apskrityje, įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą.
„Jis buvo vienas LLKS ideologų, – pasakoja D. Juzėnas. – 1949 metais parengė partizanų dvasinio parengimo nuostatų projektą, kuriame buvo nubrėžti pagrindiniai laisvosios spaudos principai: okupacinės valdžios nusikaltimų atskleidimas, tautos meilės Tėvynei ugdymas ir t. t. J. Šibaila skatino partizanus rašyti dienoraščius, kurti eilėraščius, kaupti laisvės kovų archyvą.“
1950 metų lapkričio 23 dienos LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko aktu J. Šibaila-Merainis buvo apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais.
Kelerius metus kovojusį Žemaitijoje, 1951-aisiais jį nutarta perkelti į Rytų Lietuvą.
„1952 metų balandžio mėnesį jis iškeliavo į Vyčio apygardą – Ramygalos rajono Žibartonių kaimą, paskui Karsakiškio miške susitiko su Povilu Žiliu-Klevu, – sako muziejininkas. – Vykdydamas J. Žemaičio nurodymą, perėmė iš Jono Kimšto-Žalgirio LLKS prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas, o 1952-ųjų rudenį kartu su P. Žiliu-Klevu Ramygalos rajono Dovydų miške įsirengė bunkerį, ten gyveno ir dirbo.“
Suimtas partizanas Vincas Navardauskas, neištvėręs kankinimų, nurodė saugumiečiams bunkerio vietą. 1953 metų vasario 11-ąją sovietų saugumo pajėgos jį apsupo, J. Šibaila-Merainis ir P. Žilys-Klevas buvo nukauti.
Partizanų žūties vietoje 2001 metais buvusių bendražygių rūpesčiu ir lėšomis iškilo atminimo paminklas.
1997 metų gruodį J. Šibailai-Merainiui pripažintas kario savanorio statusas, o 1998 metais jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Partizanų vadas po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
